Nepriklausomybės pradžioje pasirodęs ir apie tą laiką kalbantis romanas tuo metu buvo nepelnytai nepastebėtas. Savo ketvirtajį romaną R. Gavelis rašė 1993 m. sausį–1994 m. balandį, pasakojimas nukelia į pirmuosius Nepriklausomybės metus, tad jame gausu atpažįstamų prototipų ir jau istorija virtusių realijų. Tai romanas apie valdžią ir jos kerus: septyni skirtingi veikėjai – avatarai pasakoja istoriją apie beatodairišką valdžios troškimą, siekį valdyti kitus, norą perprasti visatos sąrangą. Galima sakyti, kad šis romanas aplenkė laiką ir šiandien yra dar svarbesnis.
Beje, pats rašytojas šį romaną vadino vienu svarbiausių. 2000-aisiais, kalbėdamas su Sigitu Geda, R. Gavelis prasitaria: „...mieliausi liko „Vilniaus pokeris“ ir „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ ir keletas apsakymų. Tatai šiukštu nereiškia, kad kitos mano knygos man pačiam nemielos. Tiesiog prie kitų mažiau kankinausi, todėl ne taip dažnai jas prisimenu.“ R. Gavelio bičiuliai sako, kad šį romaną drauge su „Vilniaus pokeriu“ ir „Vilniaus džiazu“ autorius laikė trilogija.
R. Gavelio kūrybą tyrinėjanti literatūrologė Jūratė Čerškutė romaną „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ vadina gaveliškuoju Vilniaus apokalipsės variantu. „Romanas kupinas žmogiškosios virusologijos, meilės ir neapykantos savo miestui. Ištikimi R. Gavelio gerbėjai čia vėl sutiks rašytojo alter ego Tomą Kelertą, o įdėmūs „Vilniaus pokerio“ skaitytojai pastebės, kad ne tik vizijų stiprumu, bet ir išmoninga romano struktūra „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ ne tik primena, bet sykiais ir pranoksta „Vilniaus pokerį“, – pastebi J. Čerškutė.
