Emmy Abrahamson „Kaip aš įsimylėjau vyrą, gyvenantį krūmuose“
Meilė smirdi. O gal jai tereikia dušo...
Vienos miestas: žinomas dėl Mocarto ir valso; ne toks žinomas dėl švedės Džulijos, kuri leidžia dienas mokydama bedarbius austrus anglų kalbos, o vakarus – su savo katinu ir „Netflix“ serialais arba tariama drauge naktiniuose klubuose. Trokštanti tapti rašytoja Džulija suka galvą ieškodama idėjų savo būsimai knygai. Ji nori sukurti ką nors originalaus.
Ir tada šis tas išties originalaus prisėda greta Džulijos ant suoliuko. Benas patrauklus (jei ne ta meškiška barzda) ir linkęs į nuotykius (nesudvejojęs nušoks nuo žemo tilto). O kokios gražios jo akys! A, tiesa, Benas gyvena krūmuose miesto parke.
Taip prasideda istorija. Keistesnė nei Džulija būtų galėjusi sukurti: pašėlusiai greitai besirutuliojantys santykiai su puikų humoro jausmą turinčiu vyru. Jis sudrebina nuobodžią, bet patogią Džulijos kasdienybę, kurią pakeisti ji buvo pernelyg tingi. Benas drąsina ją išsivaduoti iš rutinos, Džulija kviečia jį išdrįsti išbandyti sėslų gyvenimą. Savaitės virsta mėnesiais, o Džulija vis kartoja sau, kad tai tėra jos gyvenimo skyrius, tikrai ne visa knyga. Jei pabaigą parašys ji, neliks įskaudinta.
Pirmą kartą ją pamačiau Amsterdame sėdinčią ant suoliuko ir laukiančią draugės. Ji atrodė tokia graži, kad negalėjau atplėšti akių. Kurį laiką ją stebėjęs, nusprendžiau prieiti ir susipažinti. Tada atrodžiau kaip visiškas valkata, smirdėjau ir nesitikėjau, kad ji manimi susidomės. Tačiau gali gerai pažinti žmones, kai esi tas, kurio visi vengia. Po mažiau nei minutės pokalbio su ja supratau, kad jos vidus dar gražesnis nei išorė. Mes iškart radome bendrą kalbą ir dėl kažkokios man nežinomos priežasties ji sutiko susitikti su manimi po savaitės ant to paties suoliuko.
Vicas Kocula, Emmy Abrahamson sutuoktinis
Autorės žodis
Kai sutikau savo vyrą, jis iš tiesų gyveno krūmuose. Jis buvo basas, purvinas ir smirdintis, bet tuo pat metu – linksmiausias, laimingiausias ir žaviausias žmogus, kurį kada nors esu pažinusi. Jis pamatė mane sėdinčią ant suolelio Amsterdame ir nusprendė, kad kada nors mes susituoksime ir turėsime vaikų. Po dešimties metų tai tapo tikrove – mes esame susituokę, turime du vaikus ir gyvename name, o ne krūmuose!
Šiandien mano vyras yra kvalifikuotas inžinierius, rengiasi „Hugo Boss“ kostiumais ir kuria palydovą, kuris bus paleistas į erdvę Havajuose. Bet mūsų kelias ne visada buvo lengvas ir galima sakyti, kad aš tapau jo daktaru Higinsu, o jis – manąja Eliza Dolitli. Aš jam atskleidžiau nuostabų knygų pasaulį, o jis mane pamokė, kaip išlaužti automobilio durelių spyną.
Ši knyga yra mūsų istorija ir nemaža jos dalis pagrįsta tikrais faktais. Žinoma, aš pakeičiau kai kuriuos veikėjus, dialogus ir įvykius norėdama parašyti linksmą ir įdomų romaną, neapsiribodama tikra istorija. Ko gero, romaną turėčiau apibūdinti kaip ,,pagrįstą tikrais įvykiais“, bet tai nėra labai svarbu. Tikiuosi, kad mūsų istorija padrąsins kitus žvelgti giliau ir neapsiriboti išankstinėmis nuostatomis, bet, svarbiausia, aš tikiuosi, kad ji privers juoktis!
Mano vyras kartais vis dar valosi riebaluotus pirštus į kojines, bet juk ir Roma nebuvo pastatyta per dieną. Svarbiausia, kad mes kartu ir toliau statome savąją Romą.
Pakalbinome rašytoją Emmy Abrahamson.
Romanas „Kaip aš įsimylėjau vyrą, gyvenantį krūmuose“ yra pagrįstas tikra judviejų su vyru pažinties istorija. Kurie romano įvykiai labiausiai nutolę nuo tikrovės, o kurie yra arčiausiai?
Kaip ir Džulija, aš daugybę metų gyvenau Vienoje ir dėsčiau anglų kalbą „Berlitz“ mokykloje svajodama apie rašytojos darbą. Elfridė Jelinek nebuvo mano kaimynė, bet gyveno vos per kvartalą nuo mano namų. Visada maniau, kad mes galėtume tapti geromis draugėmis, nes gimėme tą pačią dieną. Džulija yra paaštrinta mano pačios versija. Norėčiau tikėti, kad esu labiau atsipalaidavusi nei ji, nors ir man patinka mokėti sąskaitas ir rūšiuoti knygas pagal spalvas.
Kai kurias detales pakeičiau, kad galėčiau parašyti įdomią istoriją. Iš tiesų Vicas ir aš susitikome Amsterdame. Buvau ten komandiruotėje. Vicas prisėdo prie manęs ant suolelio parke. Po savaitės turėjau grįžti į Vieną ir nežinojau, ar jį kada nors vėl išvysiu.
Vicas žinojo mano mobiliojo telefono numerį, tačiau jis neturėjo nei telefono, nei elektroninio pašto (greičiausiai Nyderlandų paštas būtų nepristatęs laiškų, adresuotų „gražiam vyrui, gyvenančiam krūmuose Vondelio parke, Amsterdame“). Po dviejų savaičių, kai jau buvau išvykusi iš Amsterdamo, man paskambino Vicas ir pasakė, kad jis atvažiavo į Vieną, – nuo tada esame kartu.
Vicas niekada nebuvo išskridęs į Kanadą man nieko nepranešęs, jis negalėtų taip pasielgti. Vicas buvo išvykęs į Kanadą keliems mėnesiams, tačiau ši kelionė buvo suplanuota ir aš net buvau nuvažiavusi jo aplankyti. Rašyti apie Beną ir Džuliją, kurie Vankuveryje smagiai leido laiką, tikrai nebūtų buvę įdomu.
Be to, aš niekada nešokčiau nuo penkiolikos metrų aukščio tilto. Nesu idiotė.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte pirmą kartą rašydama romaną suaugusiesiems? Anksčiau rašėte knygas tik paaugliams. Kas buvo įdomiausia?
Įdomiausia buvo tai, kad kurdama šį romaną galėjau rašyti apie seksą, masturbaciją, alkoholį ir klaikiai nuobodžią darbo rutiną. Aš niekada neskirstau savo knygų į skirtas tik suaugusiems ar paaugliams, nes rašymo būdas yra vienodas, skiriasi tik temos. Istorija visada turi būti parašyta gerai ir įdomiai, nesvarbu, kokio amžiaus skaitytojams ji skirta.
Džulija yra nusivylusi rašytoja, kurią įkvepia tik jau parašytos istorijos. Kurie rašytojai labiausiai įkvėpė jus?
Man didžiausią įspūdį paliko Melisos Bank knygą „Medžioklės ir žūklės vadovas merginoms“, ją perskaičiau būdama dvidešimties. Tada pirmą kartą skaičiau apie knygos veikėją merginą, kuri yra linksma ir protinga. Yra knygų, kurių pagrindiniai veikėjai yra stiprios moterys, tačiau šiose knygose visada trūksta humoro. Be to, jei moters personažas yra linksmas, dažniausiai moteris stora ir bjauri. Melisos Bank knyga mane nepaprastai įkvėpė. Nuo tada rašau apie linksmas ir protingas moteris. Humoras turi neįtikėtiną galią ir padeda susidoroti net su pačioms sudėtingiausioms gyvenimo problemomis. Man patinka ir tai, kaip Melisa Bank aprašo vienatvę.
Daugybė romano veikėjų yra emigrantai. Kokie yra gyvenimo kitoje šalyje pranašumai? O kokie trūkumai?
Manau, kad kiekvienas kurį laiką turėtų pagyventi užsienyje. Gyvenant užsienyje atrodo, kad tau nuolatinės atostogos, taip pat supranti, jog yra daugybė būdų gyventi savo gyvenimą. Tvirtai tikiu, kad gyvenimas svetur padeda atsiskleisti tikrajai asmenybei – niekas kitoje šalyje nežino tavo praeities ar neprisimena gėdingų išdaigų, kurių esi prikrėtęs mokykloje. Gyvenimas svetur yra puikus būdas atsiskleisti ir tapti žmogumi, kuriuo visada norėjosi tapti.
Gyvenimo emigracijoje trūkumai yra vienatvė, nesugebėjimas susirasti draugų tarp vietinių, o tik tarp kitų emigrantų. Be to, esi priverstas valgyti itin negausius pusryčius, mažą pyragaitį ar ką nors panašaus, jei esi Italijoje.
Ką veiksite toliau?
Nerukus Švedijoje bus išleistas kitas mano romanas suaugusiesiems. Jis bus apie depresyvią komikę moterį, kuri pakliūva į psichiatrinę ligoninę. Tai bus labai juokinga knyga! Šiame romane pagaliau atskleisiu savo slaptą meilę Filui Kolinsui. Dabar jau rašau trečią romaną suaugusiesiems, taip pat pardaviau filmo scenarijų, kurį parašiau per septyniolika dienų. Gyvenimas nuostabus.
