Victor Sebestyen „Leninas“
„Leninas: intymus diktatoriaus portretas“ – tai sudėtingos, negailestingos, šaltos ir drauge aistringos asmenybės paveikslas, suteikiantis naujų atspalvių suvokti 1917-tųjų revoliucijai – tam istoriniam momentui, po kurio pasaulis pasikeitė visiems laikams.
Victor Sebestyen (Viktoras Šebeštjenas) – vengrų kilmės žurnalistas ir istorikas, su šeima dar vaikystėje palikęs Vengriją ir pabėgęs į Didžiąją Britaniją. Apie svarbius politinius pasaulio įvykius jis rašo daugeliui įtakingų Jungtinės Karalystės ir JAV laikraščių, yra trijų bestseleriais tapusių istorinių studijų autorius.
Naujausioji jo knyga skirta Leninui – žmogui, padariusiam esminę įtaką XX a. pasaulio sanklodai. Leninas tikėjo, kad „politika yra asmeniška“; taigi autorius, jokiu būdu neaplenkdamas politinio ir visuomeninio Lenino gyvenimo, piešia jo kaip žmogaus portretą. Žmogaus, kuris mylėjo gamtą beveik taip pat stipriai, kaip ir revoliuciją. Žmogaus, kurio gyvenimą labiausiai paveikė būtent moterys – motina, sesuo, žmona ir meilužė. Prieš akis prabėga idiliška vaikystė su šachmatais ir anglų literatūros klasika, brolio egzekucija už pasikėsinimą į carą, remiantis istoriniais šaltiniais, autentiškais laiškais ir dokumentais rekonstruojama dramatiška valdžios užgrobimo istorija.
Kaip tikras žiaurios, tironiškos, korumpuotos Rusijos vadas jis ramiai siuntė į mirtį tūkstančius žmonių ir sukūrė sistemą, paremtą idėja, jog politinis teroras prieš oponentus yra pateisinamas idealo vardan. Ilgai slėpta istorija apie jo gyvenimą trise su žmona Nadežda Krupskaja ir ilgamete meiluže bei bendražyge Inesa Armand, Lenino vaikystė, jaunystė ir ilgai trukusi egzilė – daugybė detalių atskleidžia naujus bolševikų revoliucijos vado bruožus.
Jis meluodavo neraudonuodamas. Jis rasdavo atpirkimo ožį, o vėliau apšaukdavo jį „liaudies priešu“. Jis pateisindavo savo veiksmus pergalės svarba: tikslas pateisina priemones. Jį atpažintų kiekvienas, kam pastaruoju metu teko susidurti su rinkimais sudėtingose vakarietiškose politinėse kultūrose. Leninas buvo pradininkas reiškinio, kurį prabėgus šimtmečiui apžvalgininkai pavadins „post-tiesos politika“.
