Esė ir dokumentinės prozos knyga „Laiškai hipokampui“
„Kiekvienas žmogus yra žinutė ateičiai. Šiuos tekstus pradėjau rašyti ir kaupti galvodama apie savo žinutę. Su meile ir rūpesčiu šiam pasauliui.
Išvertus iš graikų kalbos, žodis „hipokampas" (ἱππόκαμπος) reiškia jūrų arkliuką. Tai – seniausia ir giliausiai nugrimzdusi į galvos smegenų vidų smegenų žievės dalis, dalyvaujanti konsoliduojant atmintį, šitaip pavadinta dėl panašumo į šiaip jau čia niekuo dėtą jūrų gyvūnėlį. Vienas rumunų chirurgas tikina, kad po mirties hipokampas išlieka aktyvus dar 72 valandas. Vadinasi, jei tik mokėtume, mirus žmogui, mes galėtume išpjauti hipokampą iš jo smegenų ir pagal skleidžiamų impulsų dažnį sužinoti slapčiausias jo paslaptis – lygiai kaip po lėktuvo katastrofos išklausoma juodoji dėžė.“
Lina Laura Švedaitė
Apie prisilietimus
– Koks tavo vardas?
– Laura.
– Iš kur atvykai?
– Iš Lietuvos.
– Iš kur?
– Iš Šiaurės Rytų Europos.
– Gerai, Europa.
– Kokio tikėjimo yra tavo tėvai?
– Krikščionys.
– Jėzus?
– Taip, Jėzus.
– Labai gerai, pažįstu jį. Visi sufijai pažįsta.
Gaunu vyresniosios leidimą. Patenku į tvankų kambarį su daug kurdžių, susėdusių ratu. Kelios stovi viduryje, susikibusios rankomis, linguoja. Pamažu mušami būgnai tampa jų širdimis ir ritmiškas plakimas išneša protą. Patenku į moterų zikrą. Jos pradeda šūkčioti: Allah, Allah, Allah. Dabar ilgi palaidi jų plaukai, tarsi būtų atskiri nuo kūnų, skraidžioja po kambarį, aukštyn, žemyn, o kūnai lankstosi neįmanomomis figūromis. Allah, Allah, Allah. Jos šitaip myli Dievą. Man leista sėdėti kampe ir tylėti. Negaliu fotografuoti, negaliu filmuoti. Shotor didi, nadidi. Išvertus iš persų kalbos, kupranugarį matei – nematei. Čia šitaip sako patikėdami tau paslaptį. Vėliau, kai jos visai įsisiautėja, vyresnioji pakviečia prisijungti. Pasilieku, kur sėdėjusi. Greičiausiai iš viso mano dalyvavimo teišeitų dvasinis turizmas. Pasilieku savo kūne ir stebiu, kaip šios moterys palieka savuosius – parklupusius ant žemės ir susirietusius embriono poza. Vienai senolei sidabriniai plaukai apsiveja veidą. Primena kokoną. Po kurio laiko ji „išsirita“, rankute kepšteli mane ir šypsodama sako:
– Tai buvo geriau už bet kokį mylimojo prisilietimą.
Tuo metu man buvo dvidešimt dveji, jau trečią mėnesį klaidžiojau po Irano kalnus ir dykumas su savo mylimuoju (o gal tiksliau – paskui mylimąjį) ir niekaip neįstengiau suprasti, kas galėtų būti geriau už jo prisilietimą.
Apie prisiminimus
Prisimenu – su seneliu vaikštinėjame sendaikčių turguje: masyvios lovos, niekam neatpažįstami portretai, dulkėtos krištolo taurės, tuščios tabako dėžutės, surūdijusios monetos, lygintuvai, sustatyti ant gruoblėtos žemės, ir dar daug kitų daiktų.
Prisimenu – kiek atokiau nuo prekystalių lūkuriuoja šarkos, o senelis spaudžia mano rankutę iki pamėlynavimo. Nieko nesakau, atrodo, kad viskas taip ir turi būti, kad turi skaudėti.
Prisimenu – nusprendžiu daugiau nebevalgyti savo snarglių, apskritai – nebekrapštyti nosies ir išmokti skaityti.
Prisimenu – švelnus mamos plaukų kvapas pagalvėje – įsikniaubiu ir paskęstu minkštoje tamsoje. Prisimenu – klausiu mamos, kas yra gakta, o mama uždelsusi atsako: tai toks reikalingas dalykas. Prisimenu – pati sužinau, kas yra gakta, makštis, gimda, krūtys, kraujas, šeštasis pojūtis ir visi kiti reikalingi dalykai.
Šiaip ar taip, yra manančiųjų, kad prisiminimai tėra iškraipyti realybės momentai, sąmonės paistalai, kliedesys. Ir tai – viskas, kas išlieka iš žemę sudrebinančių ir širdį paralyžiuojančių tikrų gyvenimo įvykių.
Apie pasaulius
(Tai, ką Irane matė mūsų akys, yra Islamo Respublikos matrica, kurioje visi puikiai išmano Czesławo Miłoszo aprašytąjį ketmaną, vadinasi, žino, kuriuo metu į kurią pusę ir kaip judėti, kaip žiūrėti, ką sakyti ir ką geriau nutylėti. Nuo pat vaikystės čia esi skatinamas įsijungti į kolektyvinę šizofreniją. Ir vienas iš dviejų iraniečio charakterių slepiasi po žeme. Būtent ten vyksta realios žmonių istorijos.)
Sėdėjome namo rūsyje. Vyko pilvo šokio pamoka. Staiga jos visos atsisuko į mane, o viena privėrė kambario duris.
– Laura, o ten, Europoj, prieš vestuves jūs galit kai ką daryti?
– Ką būtent?
– Na... Tai, ką tik po vestuvių galima daryti.
– Mylėtis?
Šis žodis sukelia ovacijas. Tarsi visos turėtume po penkerius metus.
– Taip, Laura, ar jūs mylitės iki vestuvių?
– Na, dabar moters skaistumas nėra toks svarbus tuokiantis.
– Tai jūs mylitės kada ir kiek panorėję?
Palinksiu galvą. Ir atsakau už visas Europos moteris.
– Kaip jums gerai...
– Kodėl?
– Mes šito negalime.
– O ką galite? Bučiuotis galite iki vestuvių?
– Galime tol, kol apie tai nežino būsimas vyras.
– Vadinasi, negalite?
– Klausyk, mes ir šokt negalime.
– Bet šokate.
– Zir zemini. (Po žeme – persų kalba.)
– Ir mylitės, ir bučiuojatės iki vestuvių.
– O tada meldžiamės.
Jos visos nusijuokė. Nusijuokiau ir aš. Tada viena jų pradėjo verkti.
Apie jūrų arkliuką
Pastaruoju metu internete galima aptikti nuotrauką su jūrų arkliuku, uodegėle apsivijusiu ausų krapštuką. Ekspedicijos po Borneo metu Justinas Hofmanas su keletu kitų smalsuolių netikėtai sumanė panardyti netoli Sumbava Besaros miestelio. Hofmanas pasakoja, kad, nors panėręs po vandeniu ir nesutiko didžiųjų žuvų, koralai jam pasirodė sveiki ir klestintys. Maždaug po valandos žvalgymosi Hofmano bendrakeleivis Richardas White’as pastebėjo arti vandens paviršiaus klaidžiojantį mažytį jūrų arkliuką. Iš pradžių buvo gražu žiūrėti, kaip šis padarėlis meistriškai gaudė ryškiai žalias jūržoles, tačiau visai netrukus, pasikeitus srovei, vanduo prisipildė plastikinėmis atliekomis – permatomi maišeliai žaižaravo nelyg medūzos, o butelių kamščiai ir kitos šiukšlelės žvitriai sukinėjosi kaip atogrąžų žuvytės – tuomet jūrų arkliukas ir pasigavo rožinį ausų krapštuką, o Justinas Hofmanas jį nufotografavo ir vėliau paviešino visam pasauliui.
Žiūrint į šią nuotrauką, neįmanoma iškart nepamilti mažojo vandenyno tvarkdario. Žinoma, taip tik atrodo, nieko jis ten netvarko – tiesiog susipainiojo, apsigavo, buvo apgautas – o tas rožinis ausų krapštukas irgi atrodo toks švelnutis ir nekaltutis, regis, net nebuvo panaudotas pagal paskirtį – tiesiog ėmė ir netyčia atsirado ne vietoje ir ne laiku. Žiūrėdama į šią nuotrauką, aš prisimenu dokumentinį filmą, kuriame vienas šiuolaikinis filosofas teigia, kad žmogaus gebėjimas visapusiškai rūpintis aplinkiniu pasauliu yra evoliuciškai atsilikęs nuo jo technologinių pasiekimų. Kitaip sakant, žmogus, valgantis su šakute ir peiliu prie stalo, išsiveržęs į kosmosą, sukūręs branduolinę bombą ir internetą, vis dar kažkur giliai širdyje tėra olos gyventojas, gebantis išties mylėti ir suvokti tik tai, ką mato savo akimis, – artimiausius gentainius. Vadinasi, nuotraukos su jūrų arkliukais ir ausų krapštukais, vaizdo reportažai apie Afrikos vaikus išpampusiais pilveliais ar tiesioginės transliacijos iš karo lauko mums tėra siaubo filmai, kažkas iki apsivėmimo šokiruojančio, kažkas netikro – kažkas, ką visi žinome, apie ką visi kalbame, diskutuojame, suvedame statistikas, skaičiukus, lyginame tikrovės įvykius su Nostradamo pranašystėmis, skaičiuojame metus, dienas, valandas iki pasaulio pabaigos, o ji tyliai vyksta čia ir dabar.
