Harville Hendrix „Santykių labirintai: kaip mes renkamės partnerį ir kodėl kartu išlikti taip sunku“
Mes pasirinkome partnerį ne be priežasties. Kartais tikrai gali atrodyti, kad gyvename su ne tuo žmogumi ir, galbūt, būtume laimingesni, jei iškeistume jį į kitą. Tačiau dauguma iš mūsų turime išmokti kažką svarbaus iš savo gyvenimo draugo. Minutėlei nustokite kaltinę savo partnerį, kad neduoda jums, ko norite, ir išsiaiškinkite, kodėl jį pasirinkote.
Mūsų partneriai padeda mums atrasti mūsų sielos vietas, kurioms būtinas išgydymas. Nenuvertinkite savo pasirinkimo. Tai nėra klaida. Jūsų pasirinktas žmogus idealiai tinka, kad padėtų jums užaugti ten, kur neužaugote vaikystėje. Taip, augti yra sunku, todėl mes priešinamės. Mums nepatinka keistis. Šioje knygoje dr. Harvilis Hendriksas moko bendravimo įgūdžių, kurie jau padėjo šimtams tūkstančių porų atsisakyti vaikystėje išmokto elgesio – „verkšlenimo“ ir „bausmės“.
„Galų gale pradėjome vienas kitą girdėti ir susišnekėti“ – sako poros, išbandžiusios šią terapiją. Šis praktinis vadovas poroms aprašo revoliucinę Imago santykių terapijos metodiką, padedančią išspręsti konfliktus, užmegzti gilesnį ryšį ir atgaivinti aistrą.
„Nežinau geresnio vadovo poroms, kurios iš tiesų nori brandžių santykių.“
M. Scott Peck, „Nepramintu keliu“ autorius
“Harvilis Hendriksas siūlo geriausią man žinomą programą, kuri meilės ir neapykantos energiją santuokoje nukreipia partnerių tarpusavio išgydymui.“
T. George Harris, „American Health“ vyriausiasis redaktorius
IŠTRAUKA IŠ KNYGOS:
Kada baigiasi romantiška meilė ir prasideda kova dėl valdžios? Bandant aprašyti žmonių elgesį, neįmanoma tiksliai apibrėžti, kada prasideda ir kada baigiasi kiekvienas etapas. Tačiau daugumos porų santykis pastebimai pasikeičia maždaug tuo metu, kai jie viena kitam įsipareigoja. Kai jie pasako „Susituokime“ arba „Susižadėkime“, arba „Būkime pagrindiniais meilužiais, nors vis dar susitinkame su kitais asmenimis“, malonus ir viliojantis merginimo šokis baigiasi, ir įsimylėjėliai nori ne tik viltingai laukti poreikių patenkinimo – iliuzijos, kuri sukėlė romantiškos meilės euforiją, bet ir patirti tai tikrovėje. Staiga nebepakanka, kad jų partneriai būtų švelnūs, protingi, patrauklūs ir įdomūs. Dabar jie turi patenkinti visą lūkesčių hierarchiją, kai kuriuos sąmoningus, bet daugumą nesuvoktų.
Kokie yra šie lūkesčiai? Vos pradėję gyventi kartu dauguma žmonių mano, kad jų partnerių elgesys atitiks labai konkrečius, bet retai išsakytus modelius. Pavyzdžiui, vyras gali tikėtis, kad jo nuotaka atliks namų ruošos darbus, gamins valgį, pirks maistą ir buities prekes, skalbs drabužius, organizuos socialinius renginius ir bus šeimos slaugytoja. Greta šių tradicinio vaidmens lūkesčių, jis turi ilgą savitų lūkesčių sąrašą, susijusį su jo paties vaikyste. Pavyzdžiui, jis gali tikėtis, kad sekmadieniais jo žmona paruoš ypatingus pusryčius, kol jis skaitys laikraštį, o tada jie kartu vaikščios parke. Būtent taip jo tėvai leisdavo sekmadienius, ir dabar kažko trūktų, jei jie neatkartotų šių dominuojančių akordų.
Tuo metu jo žmona taip pat turi ne trumpesnį ir galbūt nesuderinamų lūkesčių rinkinį. Greta atsakomybės už visus „vyriškus“ darbus, tokius kaip automobilio priežiūra, sąskaitų apmokėjimas, mokesčių skaičiavimas, vejos pjovimas, smulkūs ir dideli remonto darbai, ji gali tikėtis, kad jis prisidės prie namų ruošos: maisto gaminimo, apsipirkimo ir skalbimo. Be to, ir ji turi savitų lūkesčių, atspindinčių jos ypatingą auklėjimą. Jos idealus sekmadienis gali būti aplankyti bažnyčią, papietauti restorane ir praleisti popietę lankant gimines. Kadangi nė vienas iš jų neišsakė lūkesčių prieš susituokdami, tai gali virsti reikšmingu įtampos šaltiniu.
Tačiau už šiuos sąmoningus ar pusiau sąmoningus lūkesčius daug svarbesni yra nesąmoningi lūkesčiai, kuriuos žmonės atsineša į savo meilės santykius, o svarbiausias – kad partneris, kurį išsirinko iš ilgo kandidatų sąrašo, juos mylės, kaip tėvai nesugebėjo.1 Jų partneris padarys viską: patenkins neišpildytus vaikystės poreikius, papildys prarastas savasties dalis, nuolat ir meiliai jais rūpinsis ir visada bus jiems prieinamas. Tai tie patys lūkesčiai, kurie kurstė romantiškos meilės jaudulį, tačiau dabar partneriai turi mažiau noro atsakyti tuo pačiu. Galų gale žmonės neina į santykį, kad rūpintųsi partnerio poreikiais, jie tai daro siekdami savo psichologinės ir emocinės sveikatos. Kai santykis pasirodo saugus, senosiose smegenyse suveikia psichologinis jungiklis, kuris suaktyvina visus užslėptus kūdikiškus norus. Lyg sužeistas vaikas viduje paimtų viršų. Vaikas sako: „Buvau geras pakankamai ilgai, kad užsitikrinčiau, jog šis asmuo kurį laiką būtų šalia. Pažiūrėkime, ką gausiu mainais.“ Taigi, abu partneriai žengia po didelį žingsnį tolyn vienas nuo kito ir laukia, kol pradės plaukti dividendai.
Šis pokytis gali būti staigus arba laipsniškas, bet tam tikru momentu pora pastebi, kad klimatas gerokai atšalo. Jie nebe taip uoliai vienas kitą glosto ir masažuoja, nuskursta jų meilės kalba, jie rečiau mylisi. Jų partneriai nustoja ieškoti dingsties pabūti kartu ir daugiau laiko leidžia skaitydami, žiūrėdami televizorių, bendraudami su draugais ar tiesiog svajodami.
KODĖL TU PASIKEITEI?
Meilė pradedama taip atšiauriai dozuoti iš dalies dėl nerimą keliančio atradimo. Tam tikru metu dauguma žmonių atranda, kad kai kurie partnerių charakterio ar asmenybės bruožai, anksčiau atrodę labai geidžiami, dabar pradeda juos erzinti. Vyras atranda, kad konservatyvi žmonos prigimtis – viena pagrindinių savybių, kėlusių jo susižavėjimą – dabar jam atrodo senamadiška ir pernelyg drovi. Moteris atranda, kad jos partnerio polinkis tylėti ir užsisklęsti, jos laikytas dvasingumo požymiu, dabar verčia ją jaustis vieniša ir izoliuota. Vyras atranda, kad partnerės impulsyvumas ir šnekumas, anksčiau taip gaivinę, dabar drumsčia jam ramybę.
Kaip paaiškinti šiuos nerimą keliančius virsmus? Prisiminkite, kad norėdami būti dvasiškai sveiki, pilnutiniai ir tobuli, kokius mus Dievas sukūrė, mes pasirinkome partnerius, kurie kompensuotų tas mūsų esybės dalis, kurios buvo atkirstos vaikystėje. Kiekvienas radome po žmogų, kuris kompensavo kūrybingumo, proto ar jausmų trūkumą. Sąjunga su partneriu leido mus jausti ryšį su paslėpta mūsų pačių dalimi. Iš pradžių atrodė, kad šis planas veikia. Tačiau laikui bėgant kompensuojantys partnerių bruožai pradėjo žadinti mumyse jausmus ir savybes, kurie vis dar buvo tabu.
Norėdami pamatyti, kaip ši drama vyksta realiame gyvenime, pratęskime pasakojimą apie Džoną, sėkmingą verslininką iš ankstesnio skyriaus, kuris leido laiką su Patricija, bet beviltiškai norėjo būti su Šeril. Vieną dieną į terapijos seansą Džonas atėjo pakylėtos nuotaikos. Šį kartą jis praleido įprastą penkiolikos minučių įžangą apie programinės įrangos verslą ir nieko nelaukdamas pranešė man savo gerąją naujieną. Kaip retą susitaikymo ženklą Šeril leido jam įsikelti pas ją šešių mėnesių bandomajam laikotarpiui. Tai buvo jo svajonių išsipildymas.
Džono euforija tęsėsi keletą mėnesių, ir tuo metu jis nusprendė, kad jam daugiau nebereikia gydymo. (Kaip ir dauguma mano klientų, jis turėjo mažai noro spręsti problemas, kol jautėsi laimingas.) Tačiau vieną dieną jis paskambino ir paprašė susitikti. Atėjęs jis pranešė, kad tarp jųdviejų su Šeril pradėjo kilti konfliktų. Tarp kitų dalykų jis paminėjo, kad kunkuliuojanti Šeril asmenybė pradėjo jį erzinti. Jis galėjo toleruoti jos „perdėtus jausmus“ (jo paties žodžiais), kol jie buvo nukreipti į kitus, pvz., kai ji plūdo tarnautoją arba kai krykštavo su drauge, bet kai pats patekdavo į jos aukštos įtampos jausmų židinį, jį apimdavo trumpalaikiai panikos priepuoliai. „Jaučiuosi, lyg mano smegenyse tuoj įvyks trumpasis jungimas“, – sakė jis.
Būdamas su Šeril, Džonas jautė tiek nerimo dėl to, kad ji pradėjo žadinti jo užgniaužtą pyktį. Pradžioje būdamas su ja jis mėgavosi guodžiančia iliuzija, kad susigrąžino savo jausmus. Bet po kurio laiko jos laisva emocinė išraiška sužadino jo paties jausmus iki tokio lygio, kad šie grėsė prasiveržti. Tačiau jo superego – smegenų dalis, vykdanti motinos draudimą pykti, skubiai siuntė klaidų pranešimus, įspėjančius laikyti jausmus užgniaužtus. Džonas bandė sumažinti savo nerimą malšindamas Šeril temperamentą: „Dėl Dievo meilės, Šeril! Nebūk tokia jausminga! Elgiesi kaip idiotė.“ Arba „Nusiramink ir tada kalbėk su manimi. Nieko nesuprantu, ką sakai.“ Tą patį jos būdo bruožą, kuris kažkada buvo toks viliojantis, dabar jo smegenys suvokė kaip grėsmę egzistencijai.
Tikriausiai panašiai ir jūsų santykiuose buvo laikas, kai pradėjote geisti, kad jūsų partneris būtų ne toks seksualus, jautrus ar išradingas – ne toks vientisas, nes šios savybės žadino užgniaužtas savybes jumyse, ir jūsų paslėptasis „aš“ grasė nelauktai pasirodyti. Kai tai įvykdavo, jis iš karto susidurdavo su vidinėmis policijos pajėgomis, kurios pradžioje ir atkirto tas savasties dalis, ir jus užliedavo nerimas. Tai buvo tokia nemaloni patirtis, kad galbūt bandėte užgniaužti savo partnerį lygiai taip, kaip tėvai užgniaužė jus. Siekdami apsaugoti savo egzistenciją, bandėte apriboti partnerio realybę.
Augantys sunkumai dėl papildančių partnerio bruožų buvo tik greitai besikaupiančios audros dalis. Neigiami partnerio bruožai, kurių taip ryžtingai nepripažinote romantiškoje santykių fazėje, staiga labai išryškėjo. Partnerio lėtinė depresija, polinkis gerti, šykštumas, nuovokos ar atsakomybės trūkumas tapo akivaizdus. Su siaubu suvokėte, kad jūsų poreikiai ne tik nebus patenkinti, bet kad jūsų partneriui lemta žeisti jus tose pačiose vietose, kuriose buvote sužeisti vaikystėje!
Kokia yra išeitis iš šio painiavos labirinto? Kas laukia baigus kovą dėl valdžios? Kitame skyriuje „Tampame sąmoningais“ kalbėsime apie naujos rūšies santykius – „sąmoningą partnerystę“ – ir parodysime, kaip jie padeda dviem žmonėms meilės santykyje pradėti patenkinti vienas kito vaikystės troškimus.
