Henry Cloud, John Townsend „Pokalbis, kurio visada bijojai“
Kiekvienas iš mūsų turi gebėti teisingai ir išmintingai kelti nepatogius klausimus. Kartais tai paprasčiausias „Ne“, apsaugantis nuo persitempimo, arba „Taip“ didesniam artumui sveikame santykyje.
Kitąsyk mums teks pasipriešinti blogam elgesiui: kontrolei, manipuliacijai, neatsakingam elgesiui ar net smurtui. Sėkmingi žmonės moka kelti nepatogius klausimus. Jie žino, kad sveikos ribos pagerina santykius, kad nemalonių ir netgi pavojingų situacijų galima išvengti pasikalbėjus akis į akį. Ši knyga įgalins jus imtis iniciatyvos kuriant sąžiningus, artimus ir pasitenkinimą teikiančius santykius.
Knygos autoriai paaiškina, kaip įvairiose situacijose praktiškai pritaikyti principus, minėtus ankstesnėse knygose RIBOS ir RIBOS SANTUOKOJE:
- kaip pasiruošti pokalbiui;
- kaip pasakyti, ko nori;
- kaip paprašyti keisti blogą elgesį;
- kaip neutralizuoti kontrataką;
- realių pokalbių su sutuoktiniu, širdies draugu (-e), vaikais, bendradarbiais, viršininku, tėvais pavyzdžiai.
Daugybė praktinių patarimų padės jums sukurti artimesnius, supratimu bei pagarba grįstus santykius su žmonėmis, kurie jums rūpi.
IŠTRAUKA IŠ KNYGOS:
Pokalbis dėl ribų su žmonėmis, nuo kurių priklauso jūsų gyvenimas:
- su tėvais
Kartą konferencijoje prie manęs (Džono) priėjo moteris ir tarė:
– Turiu bėdą su savo motina. Ji nuolatos man skambina, kartais net keletą kartų per dieną. Tai sukelia man nepatogumų.
– O kaip dažnai norėtumėte su ja bendrauti? – paklausiau.
– Norėčiau su ja kalbėtis du ar tris kartus per savaitę.
– Atrodo, jūs pasirengusi dovanoti jai nemažai savo laiko. Ar esate jai tai sakiusi?
Ją, regis, pritrenkė mano klausimas.
– Ne, žinoma, ne! Negaliu jai sakyti, kad man tai kelia sunkumų.
– Kodėl?
– Ją tai nuliūdintų.
– Gali taip būti, o gal ir ne. Jeigu jums kas nors labai svarbu, galėtumėte apie tai švelniai ir mandagiai užsiminti.
Moteris pažvelgė į mane keistu žvilgsniu ir pakartojo:
– Bet ją tai nuliūdintų.
– Galbūt. Kartais žmonės nusimena mėgindami spręsti kokią nors problemą, bet tai ne pasaulio pabaiga.
Tuo momentu jau suvokiau, kad ši moteris buvo įstrigusi savo praeityje. Kai ji antrą kartą pasakė: „Bet tai ją nuliūdintų“, jos akyse galėjau išvysti mažą išsigandusią mergaitę.
– Suprantu, jog perspektyva nuliūdinti mamą jums atrodo labai bauginanti. Jei būčiau jūsų vietoje, to neminėčiau, kol neatsikračiau savo baimės. Pasitarkite su išmintingais žmonėmis, kodėl paprieštarauti mamai jums atrodo taip baisu. Tada kalbėkitės su ja apie šią problemą.
Man buvo gaila šios moters, nes per tas keletą laisvų konferencijos minučių negalėjau daugiau niekuo jai padėti. Ji atsitrenkė į vidinę sieną, ant kurios buvo užrašyta: „Jokiais būdais nenuliūdink savo mamos.“
Kada apsikeičiama vaidmenimis
Duoti pastabą savo gimdytojui, globėjui ar tam, kas jus augino ir auklėjo, yra sudėtingiausia kova dėl asmeninių ribų. Dabar esate suaugęs žmogus, bet ilgą laiką buvote vaikas, kurį augino, ugdė, kuriuo rūpinosi kiti. Tėvai jus drausmino ir kartais prieštaravo jūsų elgesiui. Pagrindinė jų užduotis buvo padėti jums subręsti, o jūsų – subręsti.
Kai suaugote, vaidmenys apsikeitė. Tie, kas buvo taisomi, dabar patys duoda pastabas. Tie, kurie įspėdavo, dabar patys yra įspėjami. Net jei šis procesas vyksta sklandžiai, jis atrodo keistas. Pakrypęs bloga linkme, jis būna pražūtingas.
Protingi pokalbiai dėl ribų su tėvais gali duoti daug naudos. Jie skatina žmones bręsti ir stiprinti tarpusavio ryšį. Kai Biblijoje sakoma, jog turime vieni kitiems kalbėti tiesą su meile (Ef 4, 15), omenyje turima ir mūsų tėvai. Jiems, kaip ir visiems kitiems, kartais reikia išgirsti pastabų dėl savo elgesio. O kas gi geriau tai gali padaryti negu suaugęs jų vaikas, kuris juos pažįsta, supranta ir myli. Norėdami, kad toks pokalbis praeitų sklandžiai, privalote suprasti vaikų ir tėvų ryšio savitumą. Toliau pateiksime savo požiūrį į tėvų ir vaikų santykius ir pasiūlysime keletą praktinių patarimų, padedančių stoti į akistatą su savo tėvais.
Tėvų ir vaikų santykiai
Mylėkite ir gerbkite savo tėvus
Pirmiausia, pasistenkite mylėti ir gerbti savo tėvus, kuriems reikia jūsų meilės. Biblija išskiria juos kaip verčiausius mūsų pagarbos: „Gerbk savo tėvą ir motiną, – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje.“ (Ef 6, 2–3)
Kalbėdamiesi dėl ribų, visada tai darykime su meile, kad kitas galėtų priimti tiesą nesijausdamas nekenčiamas, blogas ar turįs gintis. Gerbdami tėvus, atsižvelgiame į ankstesnį jų vaidmenį mūsų gyvenime. Neįsivaizduojame jų buvus tobulų ir nedėkojame jiems, kai nebuvo geri ar teisingi. Mylėti ir gerbti savo tėvus būna sunku, jeigu jie jūsų nemylėjo, skriaudė, pernelyg kontroliavo, nesirūpino jumis ar kaip nors stipriai įskaudino. Tokiais atvejais jums gali atrodyti, kad jūsų tėvai neverti jūsų meilės ir pagarbos. Jums atrodo neteisinga iš jūsų to reikalauti.
Iš tikrųjų, neteisinga, kad asmuo, nuo kurio priklausė jūsų išgyvenimas ir iš kurio tikėjotės meilės bei vadovavimo, jumis nesirūpino ar net įskaudino. Tačiau Dievas supranta jūsų skausmą. Tiesą sakant, Jis netgi suteikia jums tai, ko negavote iš kitų: „Nors mano tėvas ir motina mane paliktų, tačiau VIEŠPATS mane priims.“ (Ps 27, 10)
Kalbėdamiesi dėl ribų, visada tai darykime su meile, kad kitas galėtų priimti tiesą nesijausdamas nekenčiamas, blogas ar turįs gintis.
Kiekvieno užaugusio vaiko gyvenime turi ateiti momentas, kai jis atsisako troškimo įvykdyti teisingumą ir ima gyventi malone. Jis priima Dievo atleidimą ir palankumą – tą, kurį Jis parodė „neteisinga“ savo Sūnaus mirtimi, kad galėtume gyventi bendrystėje su Juo. Gyvendami malonės gyvenimą, turime dalytis juo su kitais, ypač su savo tėvais: „Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.“ (Ef 4, 32) Jei nepajėgiate mylėti ir gerbti savo tėvų, pradėkite Dievo nustatytą išgijimo procesą: susiraskite patikimą draugą, paramos grupę ar psichologą, kurie padėtų jums išgyti nuo tėvų jums sukeltų žaizdų. Tai padės jums jei ne mylėti, tai bent gerbti juos.
Neprivalote visada paklusti savo tėvams
Mylėti ir gerbti savo tėvus nereiškia visada jiems paklusti. Dievas tik laikinai skyrė jums gyventi su savo tėvais, kad jie padėtų jums tapti subrendusiais žmonėmis. Tam tikru momentu ši jų užduotis baigiasi, ir jūsų santykis su tėvais tampa nebe kaip vaiko ir globėjų, o kaip dviejų suaugusiųjų. Vaidmenys pasikeičia: priklausomybė ir valdžia virsta lygiateisiškumu ir abipuse pagalba. Nors vis dar turite gerbti ir mylėti savo tėvus, jie jūsų nebegloboja ir nebesaugo. Vaikai turėtų paklusti savo tėvams, o suaugę vaikai juos turėtų mylėti ir gerbti. Kartais jums teks pasipriešinti savo tėvams ir nepaklusti jų troškimui, kartais su jais sutikti arba susitaikyti su jums nepalankia padėtimi.
Kartais sunku paprieštarauti tėvams, nes jie, kaip ir ana moteris šio skyriaus pradžioje, šalia savo gimdytojų vis dar jaučiasi lyg maži vaikai. Emociškai jie dar nepaliko namų, todėl nesijaučia laisvi atvirai reikšti savo asmeninės nuomonės ir bijo daug ką prarasti.
Nieko nežinau apie aną moterį, bet įtariu, kad jai iš mamos vis dar kai ko reikia, ko ji niekada negavo – ir panašu, kad negaus, nebent kas nors iš esmės pasikeistų. Galbūt ji niekada nepatyrė meilės, patvirtinimo, įvertinimo, laisvės ar pagarbos. Jei ką nors panašaus galite pasakyti apie save, jums būtų naudinga spręsti šias problemas nedidelėje paramos grupėje arba su psichologu, kad galėtumėte išsivaduoti iš praeities ir taptumėte suaugusiu žmogumi dabartyje (Geras šaltinis šia tema būtų mūsų knyga „Mamos veiksnys: kaip bendrauti su mama, kurią turėjote arba kurios neturėjote, arba su kuria vis dar vargstate“ (Dealing with the Mother You Had, Didn’t Have, or Still Contend With). Knygoje išvardijamos problemos, kurias gali kelti jūsų mama, taip pat parodoma, kaip jas reikėtų spręsti ir kaip susitaikyti su savo motina.)
Vienas konkretus išsilaisvinimo iš paklusnumo tėvams ir priklausomybės nuo jų pavyzdys – jūs nusprendžiate kokią nors tradicinę šventę švęsti ne su tėvais. Dažnai dėl to kyla smarkus ginčas:
Jūs: „Mama, norėjau tau kiek įmanoma anksčiau pranešti, kad ketinu šias Kalėdas praleisti su keletu draugų kalnuose. Žinau, tai bus pirmos Kalėdos, per kurias nebūsiu su tavimi ir tėčiu, todėl norėjau apie tai su tavimi pakalbėti.
Mama: „Ką čia šneki? Tu visada šventi Kalėdas kartu su mumis. Tavo tėvas labai įsižeis.“
Jūs: „Man labai gaila, kad taip jautiesi. Niekada nenorėčiau jūsų įskaudinti. Tačiau šiemet susipažinau su tikrai gerais vyrukais iš bažnyčios viengungių grupės ir norėčiau žiemos atostogas praleisti su jais. Darau tai ne todėl, kad man nerūpite, o todėl, kad noriu geriau susidraugauti su šiais žmonėmis.“
Mama: „Ar negalėtum tai daryti kitu laiku? Juk šitaip sugadinsi mums šventę.“
Jūs: „Tikiuosi, nesugadinsiu jums šventės. Todėl ir pranešu kelis mėnesius iš anksto, kad turėtum pakankamai laiko sugalvoti Kalėdoms ką nors įdomaus ir šventė jums būtų smagi.
Mama: „Negi tau nerūpi, kaip mes jaučiamės?“
Jūs: „Taip, mama, man labai rūpi, ir aš mėgstu praleisti laiką su jumis. Jei galvoji, kad man nerūpite, galėtume apie tavo jausmus pakalbėti kitą kartą, nes noriu tave užtikrinti, kad man rūpite. Dabar skambinu tik tam, kad tave iš anksto įspėčiau ir mes galėtume atitinkamai planuoti savo laiką.
Nepamirškite, galbūt jūsų tėvams reikia, kad būtent jūs paskatintumėte juos kai ką keisti savo gyvenime. Jūs esate vienas iš nedaugelio jiems pažįstamų žmonių, matančių jų žalingą elgesį ar požiūrį. Taigi kaip jų užduotis praeityje buvo pataisyti jus, taip jūsų užduotis (neprisiimant tėviško vaidmens jų atžvilgiu) šiandien yra pataisyti juos. Žinau daug istorijų, kai vaikų pastabos savo tėvams pakeitė jų visų gyvenimą.
