Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Sveikatos enciklopedija“ naujieną – vokiečių urologo Volkerio Wittkampo knygą „Žemiau juosmens viskas gerai?“. Joje autorius atsako net į tokius klausimus, kurių neišdrįstumėte užduoti.
Ištrauka
„O ką tie urologai veikia?“ – dažnai anapus kabineto durų tenka išgirsti V. Wittkampui. Moterims lankytis pas ginekologą yra savaime suprantama, o vyrai urologo duris praveria tik tada, kai jau labai blogai. Autorius vyrams primena, kaip svarbu rūpintis savo sveikata, ir išsklaido su šia medicinos sritimi susijusias baimes.
Kam iš tiesų reikalinga prostata ir ką daryti susidūrus su prostatos ligomis? Kaip išvengti priešlaikinės ejakuliacijos ir įveikti erekcijos sutrikimus? Kaip pažinti lytiniu keliu plintančių ligų simptomus? V. Wittkampas šioje knygoje dalijasi šmaikščiomis istorijomis iš savo profesinės patirties ir skaitytojams (bei skaitytojoms!) nesudėtingai pasakoja apie vyrų fiziologinius procesus – kaip funkcionuoja varpa, prostata, šlapimo pūslė ir jos sistema. Jis pataria, ką reikėtų daryti, jei kažkas ten, „apačioje“, vyksta ne taip, kaip turėtų.
Sėklidės tai tikrai nedalyvautų jokiame grožio konkurse. O gal kokioje „Šeimų dvikovoje“ spontaniškai paklausus apie gražiausią kūno dalį iškart atsakytumėte, kad tai jos?
Be to, dažnai su sėklidėmis elgiamasi kaip su raupsuotosiomis, nes jos priverstos kaboti ir šalti kūno išorėje. O joms būna ne tik šalta, kartais dėl nesaugomos padėties joms netgi įspiriama ar gresia susidūrimas su smailiais daiktais.
Bet kam ta kankynė? Dėl palikuonių. Kad spermatozoidų gamyba vyktų netrikdomai, sėklidėse reikalingas tam tikras aušinimas, panašiai kaip kokiam varikliui. Jei vis dėlto kada pasidarytų per šalta (skaitytojams vyrams tai tikrai pažįstama), sėklidės pasitrauks į jaukiai šiltą kūną, o atšilus jos vėl pasirodys visu grožiu ir pailsėjusios. Be spermatozoidų gamybos ir vyro vaisingumo, jos atsakingos dar ir už testosterono gamybą, taigi, už vyriškumą. Kaip čia kas susiję ir kokių nesėkmių gali nutikti, gaminantis spermatozoidams ir testosteronui, sužinosite paskesniame skyriuje apie spermą ir hormonus. O šiame bus pristatyti pikčiausi sėklidžių priešai, galintys joms pakenkti tiek vaikystėje, tiek suaugus. Taip pat bus kalbama apie tai, kaip mes, urologai, galime padėti patekus į bėdą, nesvarbu, ar nekaltai maudžiant, ar pavojingai užsisukus sėklidėms, ar net sutikus mirtiną priešą – sėklidžių vėžį. Taip, net ir jį galima nugalėti. Dažnai net ne taip ir sunkiai.
Kai kalbame apie sėklides, riešutukus, kiaušinius, pautus, kapšą, kunkolus, giliukus arba ___________ (vieta Jūsų mėgstamiausiam žodžiui), turime omenyje visą įrangą. Vertinant anatomiškai, sėklidės yra porinis vidaus organas. Abi sėklides gaubia daugybė dangalų ir sėklidžių kapšelis (lot. Scrotum). Dar kartą nuraminsiu vieną savo jauną susijaudinusį pacientą, o gal ir Jus: taip, kiek susitraukusi ir susiraukšlėjusi šios vietos oda – visai normalu. O kas stebės atidžiau, pamatys, kad kapšelio oda labai susiraukšlėja tik tada, kai šalta, nes sėklidės tada atsitraukia gilyn ir taip atsiranda perteklinės odos. Pasislėpusias savo buveinėje sėklides supa keletas apsauginių sluoksnių, taip pat virš jų sėklidės prielipas. Jame bręsta sėklidėse pagaminti spermatozoidai, laukdami svarbiosios valandos. Taigi, jos yra kaip vaikų darželis, o sėklidės prielipas – mokykla. Vėliau sėkliniu lataku bus galima patekti į laisvę. Viršuje sėklides ir sėklidės prielipą raizgo kraujagyslės ir nervai, kuriuos aptarsime kiek plačiau.
Nuo išeinamosios angos per kapšelį ir varpą ir iki pat apyvarpės pasaitėlio driekiasi kažkas panašaus į siūlę, kuri yra kiek tamsesnės spalvos nei oda šalia. Ji likusi dar nuo vyro lytinių organų vystymosi laikų, kaip kokia maža šiurkšti siūlė ant plastikinių daiktų, atsiradusi suklijavus atskiras gaminio dalis. Priešingai, nei baiminosi vienas jau prieš kurį laiką į Priėmimo-skubiosios pagalbos skyrių kreipęsis pacientas, ši siūlė nėra nei ligos, nei varpos apnuodijimo požymis. Beje, su pastaruoju atveju man taip ir neteko savo praktikoje susidurti, net abejoju, ar toks dalykas egzistuoja. Tikriausiai nenusinuodysite, net jeigu valgysite sėklides, gyvūnų, žinoma. Kai studijavau ir dar net nebuvau nusprendęs rinktis urologijos, savo turkiškų prekių parduotuvės mėsos skyriuje visada stebėdavausi avių sėklidėmis. Niekada neišdrįsau jų nusipirkti, nes tai būtų reiškę, kad turėsiu jas suvalgyti. Bet galbūt kitą rugsėjį išdrįsiu aplankyti ramų Ozremo kaimelį Serbijoje. Čia kasmet vyksta pasaulio patiekalų iš sėklidžių festivalis (angl. World Testicle Cooking Championship) ir – taip, čia galima pasimėgauti įvairiausiai patiekiamomis sėklidėmis. Blogiau už vaikiškame šlapime troškintus vištų kiaušinius iš Kinijos tikrai nebus. Laimei, šis delikatesas man pažįstamas tik iš vienos televizijos programos, užsimaskavusios kaip žinių kanalas, reportažų. Bet grįžkime prie žmogaus sėklidžių, kurios, tikėkimės, nepatenka į Ozremo festivalio meniu.
Keliaujančios sėklidės
Iki septintosios nėštumo savaitės augantis embrionas dar yra belytis. Nors paprastai jis ir turi arba dvi X chromosomas, arba po vieną X ir Y chromosomą, tačiau mažasis kūnelis iki minėto termino šios informacijos dar neskaito. O Y chromosomoje be visokių kitokių vyriškų reikalų parašyta: padaryk man sėklides. Čia, žinoma, primityviai pasakyta, tačiau ir pats embrionas yra dar labai mažutis ir klusniai elgiasi taip, kaip jam sakoma. Sėklidžių „darymas“ iš pradžių prasideda inkstų aukštyje, tada vis labiau slenkasi žemyn. Jos keliauja pasyviai tik todėl, kad auga visas kūnas, o dar labiau leistis žemyn sėklides taip pat skatina ir hormonai, taigi, mediatoriai.
Septintą nėštumo mėnesį sėklidės paprastai jau būna atkeliavusios į savo paskirties vietą – kapšelį. Bent jau dažniausiai. Kartais naujagimių sėklidės vis dėlto nenusileidžia ten, kur turėtų. Tada pirmiausia pirmuosius šešis mėnesius dar laukiama, pagaliau juk ne visi yra tobuli keliautojai. O jei ir tada sėklidžių vis dar nematyti, būtina skubiai imtis veiksmų, geriausia pas vaikų gydytoją užpildant pranešimą apie dingusį organą.
Anksčiau būdavo galima rinktis: iki dvyliktojo mėnesio taikyti hormonų terapiją arba problemą spręsti chirurginiu būdu, ypač jei nepadėjo gydymas hormonais. Šiais laikais dažniausiai pirmenybė teikiama operacijai. Bet pirmiausia reikia tas sėklides rasti. Dažnai jos slepiasi kur nors kirkšnyje, jas galima apčiuopti arba pastebėti tiriant ultragarsu. Jei ir čia jų nematyti, paskiriama laparoskopija, pilvo ertmės apžiūra endoskopiniais instrumentais iki pat inkstų, nuo kurių ir prasidėjo sėklidžių „kelionė“, pamenate? Kai klajūnės pagaliau rastos, į tėvynę dažniausia jas grąžinti galima nesudėtinga operacija.
Bet kam apskritai tiek stengtis? Pasidžiaukime tomis mažomis išdykėlėmis, kurioms giliau pasislėpus jaukiai šilta ir daug saugiau nei šaltame kapšelyje. Vis dėlto, kad sėklidės veiktų nepriekaištingai arba, kitaip tariant, pagamintų gerus spermatozoidus, kaip žinome, reikalinga vėsesnė temperatūra. Beje, dėl tos pačios priežasties nereikėtų per daug mėgautis sauna ar karšta vonia, nes tai irgi neigiamai veikia spermatozoidų gamybą ir kurį laiką sumažina vyro vaisingumą, ko planuojant šeimą nereikėtų pamiršti.
Tačiau dar labiau sunerimti verčia net po sėkmingos kriptorchizmo pašalinimo operacijos išliekanti padidėjusi sėklidžių vėžio rizika. Todėl jaunuoliai, kuriems dar vaikystėje buvo atlikta ši operacija, paauglystėje turi reguliariai apsičiuopti sėklides. Leisti apčiuopti kam nors kitam – ne mažiau puiki alternatyva.
Be minėtų nenusileidusių sėklidžių, gali pasitaikyti ir migruojančių, kurios įsitraukia į kirkšnies kanalą, tačiau visada iš ten grįžta į savo lizdą. Šios būsenos nereikia gydyti, tačiau būtina stebėti. Taigi ir čia: savityra.
Sėklidės užsisukimas
Būtų galima tikėtis, kad sėklidės patenka į saugią aplinką, kai tik atsiduria savo įprastoje buveinėje, visai nesvarbu, ar pačios, ar padedant chirurgui. Tačiau sėklidžių dar laukia, vaizdžiai tariant, tolimas kelias, kuriame gali visko nutikti.
Ypač pirmaisiais gyvenimo metais ir vėliau tarp 12 ir 18 m. gali prireikti skubios medicinos pagalbos, kai sėklidė užsisuka ir įvyksta medikų gudriai pavadinta sėklidės torsija. Susiruošusios į didžiąją kelionę sėklidės visur su savimi nešiojasi ir jas krauju aprūpinančias kraujagysles. Taigi, sėklidės yra kaip koks giliavandenis naras, prisijungęs prie ilgos žarnelės, kuria gauna gyvybiškai svarbias medžiagas. Pasitaiko, kad ta žarnelė, kurioje susipina arterijos, venos ir nervai, užsisuka. Ypač klastinga tai, kad tam nereikia net jokios išorinės priežasties, užsisukti gali net naktį. Kai taip nutinka, sėklidė kaip koks naras nebegauna deguonies. Panašiai kaip ir kamuojant nuolatinei erekcijai, organizmas siunčia pavojaus signalus – sėklidę pradeda stipriai skaudėti, ji parausta ir ištinsta. Kartais užsisukusi ji pakyla kiek aukščiau ir gali pakrypti skersai. Tai nesveika taip pat, kaip nesveikai skamba, nes sėklidės be deguonies negali išgyventi. Šiuo atveju primygtinai rekomenduojama kreiptis į artimiausios ligoninės priėmimo skyrių. Kad neprarastumėte brangaus laiko, prieš išsiruošdami paguglinkite, ar toje ligoninėje yra Urologijos skyrius. Čia atvykus ir nustačius teisingą diagnozę, prireiks skubios operacijos, per kurią sėklidė bus išlaisvinta iš grėsmingos padėties. Jeigu to nepadarysite, ji per šešias valandas gali apmirti, o tada jau bus būtina amputuoti. Tačiau, jei operacija buvo sklandi, o sėklidės kraujotaka atkurta, ją teks plonu siūlu prisiūti, kad tai niekada daugiau nepasikartotų. Pastebėta, kad panašiais atvejais išlieka didesnė tikimybė, kad užsisuks ir antra sėklidė, ir, kadangi chirurgui skalpelis šiaip ar taip po ranka, paprastai iškart pritvirtinama ir kita, priešingoje pusėje esanti sėklidė.
Kartais sėklidė gali užsisukti ne visiškai. Nors dalinis užsisukimas toks pat skausmingas, jis nėra toks pavojingas. Be to, ant kai kurių vyriškų būtybių sėklidžių puikuojasi mažos ataugėlės, savo išvaizda panašios į tuos šlykščius smailius apgamus. Tai – sėklidžių vystymosi palikimas, toks pat nereikalingas ir keliantis rūpesčių, kaip ir apgamai, tik šie dariniai ant sėklidžių dar ir sukasi, o sukdamiesi patinsta ir iš balkšvos kreminės spalvos virsta mėlynais arba net tamsiai violetiniais. Tai gali būti labai skausminga. Kartais šias mažas užsisukusias Morganji ataugėles galima pamatyti mėlynuojančias per kapšelio odą. Norėdami įrodyti, kad medikai išmano taip pat ir anglų kalbą, mes jas vadiname Blue-Dot-Sign. (liet. mėlyno taškelio žyme). Tačiau šis būdingas požymis ne visada matyti, todėl kartais sunku atskirti ūmų sėklidės užsisukimą nuo kitų skausmingų būklių. Suabejojus būtina nedidelė chirurginė operacija, kad būtų patikrinta, ar viskas gerai, nes, jei gydytojas klysta ir sėklidė visgi yra užsisukusi, tai gali turėti rimtų pasekmių. Paprastai Morganji ataugėlės užsisukimas gydomas be operacijų, skiriant skausmo malšinamuosius ir audinių patinimą mažinančius vaistus.
