Nora Ikstena „Motinos pienas“
Nora Ikstena (g. 1969 m.) – šiuo metu žymiausia ir didžiausio tarptautinio pripažinimo sulaukusi latvių rašytoja, 16 knygų autorė. Ji apdovanota daugeliu svarbių Latvijos literatūros premijų, tarp jų – Trijų žvaigždžių ordinu už nuopelnus literatūrai ir Baltijos Asamblėjos premija. Vienas garsiausių N. Ikstenos romanų – „Motinos pienas“, išverstas į vokiečių, makedoniečių ir anglų kalbas, 2015 m. įtrauktas į Latvijos Metų knygos trumpąjį sąrašą.
Šis romanas – tai pasakojimas apie tris moterų kartas sovietinėje Latvijoje, apie titaniškas pastangas išlikti savimi po kolektyviniu Sovietų valdžios presu. Tai moterų romanas, vyrai čia tik šmėkšteli, palikdami blankų pėdsaką.
Romanas apie gydytoją, tremtinio dukrą, iš kurios sovietų valdžia atima viską, ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei šeimą. Jos šeima – tai dukra, kurią ji bandė apsaugoti nuo gniuždančios valdžios, ir motina, kuri vienintelė stengėsi perduoti anūkei šilumą ir norą gyventi.
Tai pasakojimas apie bandymus išlikti, nepaaukojant savo įsitikinimo ir žmogiško smalsumo, ir apie kainą, kurią tenka mokėti už tą išlikimą. Apie emocinę ledo sieną, kuria motina atsitveria nuo dukters – iš meilės ir noro apsaugoti. Apie stingdantį sistemos negailestingumą, apie bejėgiškumą ir pasipriešinimą. Apie tris moteris – senelę, dukrą ir anūkę. Apie nemeilę, kuri yra kaip išsigelbėjimas, apie aplinką, kur nuodais virsta viskas – netgi motinos pienas.
Iš pirmo žvilgsnio tai – romanas apie motiną ir dukterį Sovietų valdomoje Latvijoje 1969–1989 metais. Tačiau giliau slypi ir šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo, ir klampi, žlugdanti skundimo, įtarinėjimų ir visuotinės apatijos atmosfera, ir sovietinė mokykla, ir artėjančios laisvės nuojauta. Viskas atpažįstama. Viskas – apie meilę, nemeilę ir instinktą gyventi.
****
Prašome skaityti ištrauką iš romano:
Savo tėvais aš laikiau motinos motiną ir motinos patėvį. Motina buvo būtybė, nesuderinama su šeima. Būtybė, aplink kurią sukosi visų mūsų gyvenimas, jai pavaldus, su ja glaudžiai susijęs ir nuo jos visą laiką priklausomas. Nuo jos angelų ir demonų kovų, kurios protarpiais išsviesdavo mūsų kasdienybę anapus laiko ir erdvės, įtraukdavo į mitinę gėrio ir blogio kovą, vertė balansuoti ant trapios gyvybės ir mirties ribos. Susirūpinę jos laukdavom namuose ir dažnai lengviau atsikvėpdavom jai užvėrus už savęs duris, nežinodami, ką atneš ateinanti diena ar naktis. Nė vienas neturėjome žinių apie mano tėvą. Mano motinos motina spėjo, kad jie veikiausiai susitiko kaimo šventėje, į kurią ji ir jos sesuo privertė motiną nueiti. Bent jau po to ji pradėjo lauktis. Daugiau niekas nieko nežinojo. Bet aš įsivaizdavau – kaip jie susitiko.
Kaip jie susitiko?
Plikydamasi tirpią kavą motinos sesers namelio mažoje virtuvėlėje, ji per traškantį baterinį radiją išgirsta priminimą, kad šiandien 1969 metų sausio – kelinta? – diena. Vienas iš jos gyvenimo sausio rytų, kai ji, atvykusi į kaimą, skuba perskaityti ir įsiminti mokslinio komunizmo kvailystes, likusį laiką skirdama medicinos ir gyvybės kilmės klausimams bei kserokopijoms su Boriso Pasternako ir Jeano Paulio Sartre’o darbais. Trūks plyš ji taps gydytoja ir mokslininke. Studijuojant jai kol kas lengvai sekasi atsiskaityti oficialiajai sistemai, lygiagrečiai įgyjant visiškai kitą, uždraustą išsilavinimą. Motina ir motinos sesuo dėl jos susirūpinusios. Ji dienų dienas gali neišeiti iš kambario, vien tik skaityti knygas. Jai jau per dvidešimt, bet greta jos niekada nesimatė jokio vaikino. Ar ji patraukli? Taip, ypač kai sulieknėja. Smulkūs kaulai, apvalios, stangrios krūtys. Šviesūs plaukai, kartkartėmis ji juos dar pasišviesina. Strazdanota oda, nedidukės rankos.
Apranga jai ne itin rūpi. Net į universitetą ji dažnai vaikšto plačiomis, patogiomis kelnėmis, nors ir jaučia dėstytojų bei studijų draugų baimingus, kreivus žvilgsnius. Moterims kelnės pridera tik šeštadieniais arba kolūkio talkoje. O šiaip privalu dėvėti sijonėlį iki kelių arba, žinoma, nuosaikų mini, kai toks ateina į madą. Kol motinos motina vyrui kepa pusryčiams bulves, ji geria kartoką kavą, žiūri pro langą ir mąsto, kad milžiniškas banginis, apsėdęs laukinį kapitoną, tikriausiai tėra vardu pavadinta galinga dvasios trauka, kuriai neįmanoma atsispirti, kuri gena į priekį tol, kol visiškai įvaro į jūrą. Vakare motina ir motinos sesuo beveik per prievartą aprengia ją suknele, kurią iš Anglijos atsiuntė jų brolis. Užteks vieną kartą graužti knygas, tegul geriau nueina į kaimo klubą, į vakaronę. Gros vietinis ansamblis, bus užkandžių ir gaivinančių gėrimų, o svarbiausia, šokiai. Tegu miesto protinguolė pasišoka su kaimo vaikinais. Ir tegu nė negalvoja sprukti, abi seserys pavėžėja ją iki pat klubo durų.
Kai praveria klubo duris, ji net neturi su kuo palyginti atsivėrusio vaizdo. Ant scenos kaip medinis juda dainininkas.
...baltos karavelės plaukia, dangaus jūra mirgėdamos slen-
ka, ar naktis, ar diena, skambėdama amžinybė krenta...
Salėje juda keletas porų. Vieni mėgina šokti laisvu stiliumi, kiti susikibę sukasi valso žingsniu. Pakraščiais prie bufeto staliukų būriuojasi gražaus stoto kaimietukės su savadarbiais kuodais ant galvų. Vaikinai mindžikuoja priešingoje pusėje.
...ar naktis, ar diena, skambėdama amžinybė krenta...
Ką ji čia veikia? Siaubas, ką ji čia veikia? Ji dabar nebesupranta, kas čia vyksta – bytije ar ničto? Bet, žinoma, mamos brolio iš Anglijos atsiųstoji suknelė akimirksniu prikausto konkuruojančios grupuotės žvilgsnius. Kaip ir jos šviesi berniukiška galvelė, glotniai sušukuota. Ji tikisi, kad seserys nebestovi už durų kaip cerberiai, pasiruošę įstumti ją atgalios į septynis pragaro ratus. Saugumo dėlei ji dar truputį luktels, tada išeis, kurį laiką pasivaikščios, pasėdės paežerėj ir eis namo, apsimetusi, kad visiškai nupuolė nuo kojų šokdama ir kad namo parlydėjęs vaikinas buvo pernelyg drovus, tad neužėjo pasisveikinti. Ji įsispraudžia į kampelį prie laukujų durų ir bežiūrėdama į šokėjus nejučia pralinksmėja.
...ar naktis, ar diena, skambėdama amžinybė krenta...
O tada pamato skersai salę einantį neaukštą vaikiną. Ji dar tikisi, kad jis pakeis trajektoriją, bet netrunka paaiškėti – jis artinasi tiesiai prie jos. Mandagiai pakviečia šokti. Ji net nesumoja, ką sakyti. Tiesiog ištiesia jam ranką, ir jie prisideda prie porų. Visi sukasi valso ritmu. Jo ūgis beveik kaip jos, bet šoka jis užtikrintai ir meistriškai. Retkarčiais jo skruostas prisiliečia prie jos skruosto, ir ji konstatuoja, kad tai nėra nemalonu. Tarpuose tarp šokių jie elgiasi taip pat kaip ir kitos poros, stovi per atstumą vienas nuo kito, nežino, kur dėti rankas, ir laukia kitos dainos. Po dešimto šokio jis kviečia ją paėjėti į šalį ir išgerti vyno. Prie staliukų didelė grūstis, bet jis vikriai išlaviruoja pro visus interesantus ir išnyra iš minios su dviem taurėmis vyno. Jie prisėda nuošaliau ir gurkšnoja.
Ji bus gydytoja, mokslininkė.
Ak šit kaip, jis kol kas darbuojasi mechanikos dirbtuvėse.
Kokie vėjai ją čia atpūtė?
Svečiuojasi pas motinos seserį kaime.
O kaip jai kaime patinka?
Gerai, jei tik turėtų knygų, galėtų ir kaime gyventi.
O kaip ji ruošiasi užsidirbti pragyvenimui?
Ji bus mokslininkė.
Ak šit kaip, o jis norėtų studijuoti aviacijos inžineriją.
Ar jai dar norėtųsi pašokti?
Ne.
Ar jis galėtų ją palydėti iki motinos sesers namų?
Taip.
Sausio naktis neįprastai šilta, jie nueina iki ežero, kuris dar neužšalęs. Jis prisirenka plokščių akmenėlių ir rodo jai, kaip juos mesti, kad jie keliskart atšoktų nuo vandens paviršiaus. Taip juda jos mintis, kai ji mėgina suprasti, tarkim, Feuerbachą... Žmogus sprendžia apie gamtą lygindamas su savimi, taip jis tarsi priartina ją prie savęs... Akmenėlis lengvai paliečia vandens paviršių ir pakyla naujam šuoliui, bet norėdama gauti diplomą, ji turės išmokti pagrįsti Feuerbacho ateizmą, akmenėlis nuskęsta. O jis pakviečia ją arbatos, čia pat, netoli – į sargo būdelę, kur praeina naktis.
*
Po tėvo mirties pamažu, bet nenumaldomai augo mano neapykanta vyraujančiai santvarkai ir savo motinai. Įbauginta ir dėl savo biografijos gainiota, ji kiekvieną rytą prieš pamokas man primindavo, kad pavyzdingai priimčiau viską, ko moko mokytojai, nepriešgyniaučiau ir aktyviai dalyvaučiau pionierių, o vėliau komjaunimo renginiuose. Mano motiną saugojo patėvio – armijos nugalėtojos kovotojo Didžiajame Tėvynės kare – užnugaris, uždengęs raudona tiesos spalva kitą užnugarį – jo tarnybą nepriklausomos Latvijos prezidento sargyboje ir jo brolio užsirašymą savanoriu į Vokietijos armiją. Brolis prieš brolį – istorijos kraujo polka.
Vėlyvais vakarais virtuvėje motina su patėviu tyliai kalbėdavosi apie savo brolius. Patėvio broliui buvo įvykdyta mirties bausmė kaip tėvynės išdavikui, ilgai jį tardžius ir kankinus dėl kažkokios jam nežinomos išdavystės. Rusų šunys, užgniaužtu balsu ištarė patėvis. Niekaip negalėjau to suprasti. Petys petin su šiais šunimis jis buvo nužygiavęs kone iki Berlyno, per Gegužės ir Spalio šventes ėjo į šių šunų demonstracijas ir gaudavo paketą su produktais, kurių parduotuvėje negalėjai rasti, tarkim, šalto rūkymo dešra, tirpia kava ir iš broliškos Bulgarijos atkeliavusiais marinuotais agurkėliais bei pomidorais.
Motinos brolis gyvas ir sveikas gyveno Londone, iš kur mus pasiekdavo paketai su neregėtais daiktais – nuostabiausiais audiniais, siūlų sruogomis ir iškarpomis, pagal kurias motina siuvo drabužius. Motinos brolis ten, Londone, vadovavo siuvimo fabrikui. Dukart per metus motina rašydavo pareiškimus tarybinėms valdžios institucijoms, prašydama leisti brolį aplankyti. Dukart per metus ji gaudavo oficialų atsakymą su sprendimu – Necelesoobrazno1. Jos dešimt metų trukęs susirašinėjimas su valdžios institucijomis baigėsi paskutiniu prašymu – leisti nuvykti į Londoną į brolio laidotuves, kurį taip pat lydėjo sprendimas – Necelesoobrazno.
Nepaisant viso šio absurdo, motina toliau mane kreipė į tiesias sąžiningos ir patikimos jaunos tarybų pilietės vėžes. O manyje irgi kryptingai tarpo priešiškumas šiai sudvejintai apsimestinei egzistencijai, kurioje žmonės buvo priversti vaidinti dvilypį vaidmenį. Nešti vėliavas gegužės ir lapkričio demonstracijose, šlovinti galingiausią pasaulyje Raudonąją armiją, revoliuciją ir komunizmą, o savo namų virtuvėse visa tai nuplauti stikliuku, žegnojantis ir laukiant anglų kariuomenės, kuri įžygiuos per Bolderają ir išvaduos Latviją nuo rusų letenos. Sąžiningai atlikusi savo apsimestinį vaidmenį mokykloje, aš vis dažniau užsisklęsdavau savyje, skaitydama medicinos enciklopediją, kuri į mūsų butą pateko po profesoriaus mirties. Vienišas profesorius gyveno aukštu aukščiau, o naujieji buto šeimininkai jo bibliotekos knygas tiesiog išmėtė pro langą. Kieme greitai susikaupė didelė knygų stirta, ir kiekvienas galėjo iš jos imti, ką panorėjęs. Mano motina neslėpė nuostabos, kai aš laiptais tempiau didžiulius enciklopedijos tomus, bet neprieštaravo, kad dar labiau nepagilintų ir taip tarp mūsų didėjančios prarajos.
Ten ją radau – tiesą apie apgailėtiną ir veidmainišką padarą, vardu žmogus. Kraujagyslių jovalas, žarnų sąvijos, liaukos ir sekretai, limfagyslės ir arterijos, falai ir makštys, sėklidės ir gimdos. Dieviškoji tiesa, kurioje sąveikavo tiek daug įmantrių gyvybės mechanizmų, kurioje kiekvienas atsitiktinumas galėjo tapti likimiškas, bet netapo, nes šis padaras buvo sukurtas tam, kad gyventų, o ne tam, kad mirtų. O mirtis šioje istorijoje buvo tiktai atsitiktinė neišvengiama stotelė.
1 Netikslinga (rus.).
