Istorijos apie tai, ką reiškia Italijoje būti donna, moterimi, lankytis pas ginekologą, leisti sūnų ir dukrą į mokyklą, apie vyriškas laimės paieškas Palerme ir susidūrimus su priešingų politinių pažiūrų atstovais, apie tai, kas yra popietės miegas pisolino ir kas nutinka jo nepaisantiems, daug kitų įvykių ir kelionių po Apeninus – visa tai papasakota su šmaikščia ironija.
Paulius JURKEVIČIUS – žurnalistas, rašytojas, gyvena Italijoje. Dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentu Romoje ir Vatikane, vėliau bendradarbiavo su dienraščiu „Verslo žinios“, savaitraščiu „Veidas“, „Žinių radiju“. Šiuo metu – naujienų portalo 15min.lt apžvalgininkas. Išleido knygas: „Staltiesės ritmu“ (2010), „Italija“ (bendraautoris, 2012), „Sava Roma“ (bendraautoris, 2014), „Knyga apie ypač tyrą“ (2015), „Dėl skonio ginčijamasi“ (2017).
Jurga JURKEVIČIENĖ – žurnalistė, rašytoja, gyvena Italijoje. Dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondente Romoje, rašė portalui lrytas.lt, žurnalams „L’Officiel“, „Ieva“, „Stilius“, bendradarbiavo su „Lietuvos ryto“ televizija. Šiuo metu – naujienų portalo 15min.lt rubrikos „Vakarienė pas Jurgą ir Paulių“ bendraautorė. Išleido knygas: „Italija“ (bendraautorė, 2012), „Sava Roma“ (bendraautorė, 2014), „Itališkos elegancijos kodas“ (2015), „Stilingi egoistai“ (2017).
Kviečiame paskaityti knygos ištrauką.
[Paulius] ...
Epyro aikštės link
Tiesą sakant, iki šiol nežinau, kas yra blogiau: rytinis via Acaia ir via Satrico sankryžos triukšmas, mašinų grūstys, piazza San Giovanni in Laterano komunistų ir fašistų demonstracijos, desperatiški bandymai surasti vietą automobiliui kur nors, tarkime, ant šaligatvio, ar Lacijaus kalvos, bliaunančios avys, etruskų kapavietės kaimynystė?
Po to, kai į demonstraciją išėję antiglobalistai apdergė mano mylimą „Alfa Romeo“ raudonais dažais, pradėjau galvoti, kad gyvenimas prie via Aurelia buvo lėtas, bet labai kokybiškas.
„Rytoj atvyksta svečiai iš Amerikos, ir mes turime juos nustebinti, – primena Jurga. – Reikia skubėti į turgų cukinijų žiedų, midijų, ančiuvių, aštuonkojų, pinijų.“ Ji jau turi susirašiusi šeštadienio vakarienės receptūrą, kaip visada – beprotiškai sudėtingą.
Mūsų turgus Romoje – netoliese, piazza Epiro. Man patinka šis turgus, jo pardavėjai ir pardavėjos. Man patinka rytmetis, praleistas turguje tarp žolių, daržovių, vaisių, žiedų, sėklų, šakniavaisių, dešrų, žarnokų, sūrių, skerdenų, žuvų, kriauklių, galvakojų. Čia visada tvyro sveika bendravimo nuotaika. Pulsuoja taikingas derybų tarp pardavėjų ir pirkėjų ritmas.
Epyro aikštės žmonės nežino, kas yra Pyro iš Epyro pergalė. Kam jiems tai žinoti? Užtat mes žinome, koks yra laukinių gražgarsčių skonis ir kvapas, o arabas, prekiaujantis pramoninėmis gražgarstėmis, skėsteli rankomis supratęs, kad mūsų neapmaus.
Laukines gražgarstes rinkdavome pievoje, prie pat durų, kai gyvenome ties via Aurelia. O taip, gyventi prie Cezario plento nebuvo labai patogu. Ne tik dėl avių ir tingaus aviganio. Tamsiomis žiemos naktimis vaidendavosi etruskų vėlės. Tiksliau, mums vaidendavosi, kad vaidenasi. Dažniausiai tada, kai iš šiaurės papūsdavo arši tramontana – vienintelis, kiek man žinoma, moteriškos giminės vėjas, kuris laužydavo ant nekropolio kauburio suvešėjusių migdolų medžių šakas, ir mes gulėdami klausydavome, kaip jos bumpsi ant namo stogo.
Bet pripažinkite: namo, viena savo siena tiesiog smigte įsmigusio į etruskų nekropolio kauburį, nuoma yra gana specifinis nekilnojamojo turto sandoris. Dvelkiantis nuotykiais ir tam tikra psichologine įtampa. Tai supratau žiūrėdamas į devynerių metų Simono piešinius. Aš bandžiau jam paaiškinti, kas buvo tie etruskai. Kadangi šiuolaikinis istorijos mokslas iki šiol negali atsakyti, iš kur jie atėjo, kur išnyko, kuriems galams rentė tokias keistas bendrabučio tipo kapavietes – mauzoliejus, mano aiškinimai, matyt, tik dar labiau sudirgindavo vaiko
vaizduotę.
Ten, ties via Aurelia, mes krimtome itališko gyvenimo pradžiamokslį. Turėjome per vienus metus išmokti daugybę dalykų. Žinoma, trumpas pradžiamokslis buvo ir gyvenimas Turine, pas mano bičiulį, geografijos dėstytoją Paolo. Bet Turinas yra labai savotiškas miestas. Labai proletariškas darbo žmonių, nykių daugiabučių, corso l’Unione Sovietica – Sovietų Sąjungos prospekto, numirusių FIAT fabrikų miestas. Ir tuo pat metu – labai aristokratiškas, Palazzo Reale – karališkųjų rūmų, Kristaus drobulės, didžiulės knygų mugės, grandiozinių „Slow Food“ manifestacijų miestas.
Išmokęs gyventi Turine, nebegali gyventi nei Romoje, nei Neapolyje. Apie Palermą arba Kalabrijos Redžą geriau nė nekalbėti. Tai yra didysis šio miesto trūkumas. Kai pasakau iki kaulų smegenų turiniečiui Paolo, išmaišiusiam visą pasaulį, įskaitant Pendžabą, Odesą ir Vilijampolę, – kai pasakau jam „Paolo, rytoj važiuojame į Neapolį“, jis savo gerkline pjemontietiška tarsena bando mus sulaikyti nuo nelaimės: „Ne, į Neapolį nevažiuokite. Jokiu būdu – tai labai pavojinga.“
Mes su Jurga vaikštinėjame po Neapolio via dei Tribunali, kremtame šio miesto konditerijos stebuklus – babà di rhum – romo bobas, sfogliatelle – sluoksniuotus vienuolės kyko formos pyragaičius su rikota ir citrusų žievelėmis, šaipomės iš Paolo, kuris buvo visur, netgi Vilijampolėje ir Odesoje, bet Neapolio kažkodėl privengia. Apie Kalabrijos Redžą jam geriau nė neužsiminti.
[Paulius] ...
aukštieji turgaus mokslai
Taigi, ką reikėtų išmokti, kad galėtum gyventi Italijoje?
Pirmiausia reikia išmokti susipykti. Štai – mes su Jurga įžengėme į piazza Epiro turgų, mus čia visi pažįsta, sveikinasi, kai kas nesisveikina, tačiau žino, su kuo reikalų turi. Dešinėje pusėje –
sūrininkas Francesco, kairėje vienas žuvų prekystalis, kuriam vadovauja Pina, ir visai šalia kita pescheria – žuvų prekyvietė ir jos bosas Andrea. Toliau: kairėje macellaio – mėsininkas Angelo, dešinėje fioraio – gėlininkas Luca, dar toliau kairėje – ortofrutta – daržovių ir vaisių skyriaus karalienė Anna. Ir visi kiti piazza Epiro turgaus personažai...
Jie mus pažįsta ir myli, nes bent kartą esame su visais susiginčiję. Na, su kai kuo gal net ir susipykę. Pavyzdžiui, su žuvų pardavėju: kartą sumanėme nufotografuoti puikius ant ledų išdėliotus langustinus. Kai nukreipiau išmanųjį telefoną, pardavėjas susinervino. Mamma mia, kaip jis staiga persiuto. Tarsi būčiau norėjęs nugvelbti tuos prakeiktus langustinus. Rėkėme vienas ant kito, o visas turgus susidomėjęs klausėsi.
Yra toks, rodos, milaniečių sugalvotas posakis: Incazzarsi é una fatica doppia. Prima c’è da incazzarsi e dopo c’è da scazzarsi. Susipykti – tai dvigubas vargas. Pirmiausia tenka susipykti, o paskui – susitaikyti. Galima interpretacija: jeigu nebus progos susipykti, nebus progos ir susitaikyti.
Susipykti yra puikus būdas atkreipti į save dėmesį. Ne tiek į savo išvaizdą, kiek į kompetenciją maisto srityje. Gražgarsčių, pomidorų, baklažanų, apelsinų, cukinijų žiedų, artišokų. Priversti save gerbti, nes itališkame turguje visi yra gastronomijos profesoriai, tad išsikovoti autoritetą tokioje auditorijoje nėra lengva. Kita vertus, tai puikus būdas suteikti sceną pardavėjui arba pardavėjai. Nes jeigu tu į jį ar ją nekreipsi dėmesio, ir jis ar ji į tave nekreips dėmesio.
Tada geriau eiti į prekybos centrą.
Pavyzdžiui, geras sakinys yra šis: „Jūsų artišokai turbūt atvežti iš Egipto...“ Ir tada jau reikia pasiruošti verbalinei dvikovai. Reikia gerai apgalvoti, ar verta daryti tokį pareiškimą, ar verta leistis į verbalinę dvikovą. Ar verta? Nes vienąsyk ją pralaimėjęs užsidirbsi pralaimėtojo etiketę. Iš rytų į vakarus, nuo via Satrico pabaigos imperatoriaus Aureliano sienų link nutįsęs turgus veikia kaip garsiakalbis: tai, kas pasakyta rytuose, bematant bus žinoma vakaruose.
Nuo tos akimirkos, kai bus ištartas sakinys apie artišokus iš Egipto, situacija gali klostytis įvairiai. Variantai: a) pardavėją ištiks isterijos priepuolis, b) pardavėjas apsimes, kad negirdėjo, c) pardavėjas pateiks argumentus. Variantai a) ir c) pareikalaus šiek tiek laiko, emocinių iškrovų, balso stygų įtampos. Variantas b) reiškia, kad artišokai greičiausiai tikrai yra atvežti iš Egipto, „pagardinti“ galinga herbicidų porcija. Pardavėjas išmintingai nutylės, o aplinkiniai daržovių pardavėjai padarys tam tikrą išvadą. Ir ji bus teigiama: aha, šis daržovių pirkėjas – kietas riešutas.
Variantai a) ir c) taip pat nėra blogi. Pardavėjo isterijos priepuolis netruks ilgai, nes jam galiausiai reikės dirbti, prekiauti, bendrauti su kitais klientais. Kai turguje pasakai kokį nors provokuojamą sakinį, atsiranda puiki proga išgirsti ir pramokti specifinių (keiksmažodinių) ištiktukų (porca miseria, che vuoi, ma va, mannaggia, mortacci tua, che cazzo vuoi ir t. t.), pasikartoti veiksmažodžių liepiamąją nuosaką, nes liepiamoji nuosaka kažkodėl sunkiau išmokstama – tai aš pastebėjau prieš daug metų, dėstydamas italų kalbą Kauno universitete.
Beje, ypač vertingas pardavėjo reakcijos variantas c) – proga pagilinti žinias artišokų vegetacinio ciklo srityje. Greitai ir nemokamai.
[Jurga] ...
du A: aštuonkojai, ančiuviai
Negaliu nieko mūsų turguje nusipirkti nepasilabinusi su visais pardavėjais. Štai sūrininko Francesco žmona mojuoja man skeltuku, kuriuo buvo pasiruošusi atskelti pecorino stagionato di 26 mesi – 26 mėnesius brandinto avies sūrio. Niekas Epyro turguje neturi geresnio.
Mano pilvo šokių mokytojos uošvės Pinos žuvų skyriuje šiandien šviežutėlės raudonos scorfano ir rombo – riebžuvė ir plekšnė, bet aš jų niekada neperku, nes šias žuvis rekomenduojama ruošti orkaitėje. Mano kepimo būdas – kitas. Tik grilinė ketaus keptuvė ir jokių riebalų. O šeštadienio vakarui apskritai žuvų mums ruošti nereikia, turiu surasti turguje acciughe fresche – šviežių ančiuvių. Tai vakarienės mūsų namuose pasididžiavimas.
Pasilabinu su mėsininku Angelo, kuris atidžiai lyg juvelyras vienai klientei pjausto jautienos straccetti – skudurėlius. Tie popieriaus plonumo jaučio kraujo spalvos „skudurėliai“ – mano šeimos savaitgalio patiekalas. Jį gaminu su gražgarsčių ir alyvuogių aliejaus sultimis – vos vos pakaitinta mėsa išlieka sultinga, ji ypač patinka Barborai. Todėl pastebėjęs mano įdėmų žvilgsnį Angelo klausia: Dopo vieni da me, signora? – vėliau ateisi pas mane?
Šį kartą neateisiu, sakau Angelo, nes rytojaus vakarienė mūsų svečiams iš Amerikos – jūrų gėrybės ir cukinijų žiedai. Žingsniuoju pirmyn, link Annos. Pakeliui sustabdo gėlių pardavėjas Luca – štai kokios nuostabios vazoninės gardenijos, sinjora. Puiku, sakau, iš tiesų tiks mūsų terasai į žalią kabantį vazoną greta alyvmedžio.
Visai šalia gėlių skyriaus darbuojasi Nino ir Elena. Elena žuvis sveria, Nino – valo. Ant jų bancarelle – prekystalio – žuvų ir jūrų gėrybių asortimentas visiškai menkas, jokio pasirinkimo. Retai kas čia sustoja. Tačiau ančiuviai – šviežutėliai, blizgantys, sultingi. Ne pernelyg dideli, bet ir ne per maži.
„Ar išvalyti ančiuvius, sinjora?“ – klausia Elena, pasvėrusi man tre etti – tris šimtus gramų ančiuvių. „Ne, ne, – sakau, – ančiuvius išsivalysiu pati“. Elena deda ant balto popieriaus lakšto sidabrines žuvytes, atsargiai užlanksto lakšto kampus suformuodama taisyklingą stačiakampį ir kiša į celofano maišelį. Dar papildo petražolių ciuffo – pluošteliu. Visuose Italijos turguose, ne tik mūsiškiame Epyro, tai – dovana klientui. Žuvų pardavėjai dovanoja petražoles, o štai daržovių skyriaus ciuffo papildomas bazilikais, rozmarino šakele arba skaisčiai žaliu saliero stiebu, kuris Italijos turguje kažkodėl vadinamas sedano bianco – baltuoju salieru... Kas be ko, dovanojimo momentas turguje yra labai svarbus. Kai kurios klientės, sumokėjusios pinigus, tiesiai paklausia – le erbette? Žolelės? Ir tai yra nenuginčijimas reikalavimas pardavėjui: juk pirkau iš tavęs.
Žinau, būtų nuostabu, jei Nino ančiuviams ištraukytų nugarkaulius ir žuvytes sudėliotų pilvais į viršų tiesiog į lėkštę, tada mano manikiūras išliktų puikus, bet... Jis kažkodėl palieka uodegėles, tad vis tiek reikės iš naujo valyti. Rankų nesusitepusi ančiuvių neparuošiu, juk reikia ne tik galvas ir uodegėles nupjauti, pilvukus išskleisti, bet ir sukapoti česnakus, petražoles, jais apibarstyti žuvytes, išspausti šviežią citriną, pašlakstyti alyvuogių aliejumi, suktelėti malūnėlį su juodaisiais pipirais.
Laimei, ančiuvių kaina pas Nino ir Eleną stabili – 5,90 euro.
Annos daržovių ir vaisių karalystėje, rodos, yra visos pasaulio daržovės – įvairiausių spalvų, pigesnės ir brangesnės. Iš Annos perku tris cukinijų žiedų puokštes – 3 eurai, jas gaminsiu su midijomis – con le cozze, vieną stambią pankolio galvą, 3 Sicilijos apelsinus. Anna visada turi Brontės pistacijų, jų kokybė panaši kaip Sicilijoje, nors kaina kur kas aukštesnė – kilogramas viršija 50 eurų.
Dabar svarbiausia užduotis – nupirkti ne mažesnį kaip dviejų kilogramų svorio aštuonkojį. Ne, mažesnių, smėlinių man nereikia, nors paruošti juos kur kas paprasčiau, tereikia iš narelių gerai išvalyti smėlį. O štai su uoliniu – stambiais dailiais čiuptuvais – kur kas daugiau vargo. Pas mus vakarieniaus trys poros, tad man reikia dviejų uolinių, o mano žuvų pardavėjas Giulio teturi vieną. Atėjome į turgų pernelyg vėlai.
Grįžtu per visą turgų iki žuvų pardavėjo Andreos, nors jis man visai nepatinka. Andrea isterikas. Bet jo aštuonkojai iš Ancijaus šiandien verti nuotraukos. Andrea pasveria du aštuonkojus, beveik keturi kilogramai. Keturiasdešimt eurų. Šiandien į maišelį man neįdeda petražolių ir neklausia, kaip gaminsiu, kaip sutramdysiu galvakojus, kurių kiekvienas turi po tris širdis. Andrea klausia – išvalyti, ar ne, signora? Šis klausimas turguje – būtinas. Ir simpatiškiems, ir labiausiai antipatiškiems.
Išsivalysiu pati, žinau, kaip širdis išpjauti. Man aišku ir tai, kad su aštuonkojais, net ir išvalytais, reikia elgtis atsargiai. Žinau, kad negalima nei į uolą, nei į sieną mušti, kad ir koks jis būtų raumeningas ir stiprus – aštuonkojis įnoringas ir užsispyręs. Viena klaida – ir net pjūklu jo neperpjausi. Paprastai šios subtilybės – vyrų, virtuvės šefų darbas. Todėl Andrea galiausiai nusišypso ir man.
Dabar man ramu – gavau ančiuvių ir aštuonkojų, desertinio marsalos vyno ir alyvuogių aliejaus turiu, vakarienė pavyks.
