Maja Lunde (g. 1975 m.) – norvegų scenaristė, knygų vaikams ir jaunimui autorė, 2017-ųjų gruodį viešėjusi ir Lietuvoje. „Bičių istorija“ – pirmasis jos romanas suaugusiesiems – iškart pavergė skaitytojus ir tapo pasauliniu bestseleriu.
Antrojoje knygoje „Vandens istorija“ autorė pasakoja apie reikalingiausią gyvybei elementą – vandenį. „Vandens istorija“ – du susipynę pasakojimai apie katastrofą, kuri gali mus ištikti netolimoje ateityje. Tai romanas distopija, romanas perspėjimas, o kartu – knyga apie meilę ir viltį išsigelbėti.
Kviečiame skaityti romano ištrauką.
SIGNĖ
Nesunku išsiaiškinti, kur jis gyvena, juolab jis nepadarė nieko, kad tai būtų slapta, savo adresu keliose vietose pasidalijo internete.
Peržiūriu jūrlapius, turiu visus, kurių man reikia, aš ir anksčiau esu plaukiojusi atviruose vandenyse, todėl skubu atlaisvinti švartavimosi lynus, užvedu variklį ir nakties tamsoje ramiu vandeniu palieku Ringfjordeną.
Man regis, jaučiu ledą. „Mėlį“ sunkiau vairuoti, centruotė pasikeitė, persidavė man, tarsi manasis pusiausvyros taškas irgi būtų atsidūręs kitoje mano kūno vietoje. Regis, jachta labiau nugrimzdusi į vandenį, bet to negali būti, pora šimtų kilogramų yra niekis 3,5 tonos sveriančiam laivui, jų neužtektų norint pajusti panašų pasikeitimą.
Pirštai skuba, skausmingai trinkteli, šiluma sugrįš, užsimoviau vilnones kumštines pirštines, storas megztas pirštines, padėvėtas ir išplonėjusias ties pirštų galiukais, tai mama jas numezgė, ji mėnesių mėnesius triūsė prie jų, neprisimenu, kad tuo metu būtų mezgusi ką nors kita, jos sulaiko vandenį ir vėją, vilna šildo netgi tada, kai yra šlapia.
Atsargiai uždedu koją ant greičio valdymo svirties ir staigiai spusteliu ją prie grindų, leidžiu jachtai plaukti varikliui sukantis taip stipriai, kiek tik jis gali atlaikyti, burių neiškeliu, apsiriboju varikliu, metaline bure. Naktis be vėjelio, jūra rami, privalau kuo skubiau nešti kudašių, kol niekas nepastebėjo, ką iškrėčiau.
Kai artėju jūros link, kalnai plokštėja, šis fjordas ilgas, kelionė trunka visą amžinybę, būtų beveik absurdiška mėginti pasiekti atvirą jūrą, vienai dienai per daug, pamenu, šitaip galvodavau norėdama kuo greičiau iš čia dingti.
Kai kam kalnai tėra saugi antklodė, išsiskleidžianti virš jų, apgaubianti juos ir prilaikanti. Ir Magnusas sakydavo, kad kalnai jį nuramina, niekada nesuprasdavau, kodėl jis taip mano, nes kalnai mane slėgdavo, jų sunkį ir svorį jutau dar būdama vaikas.
Šis jausmas dingdavo, kai tėtis mane, dar visai mažą, vesdavosi į kalnus prie ledyno, prie Siosterfosenės krioklių; eidavome tik mudu, ir tik būdama aukštai kartu su juo aš atgaudavau kvapą.
Jeigu tai būtų priklausę nuo manęs, mudu su tėčiu kasdien būtume ėję pasivaikščioti. Jis dažnai stabtelėdavo ir aiškindavo man apie augalus, vabzdžius ar gyvūnus, pirštu rodydavo į ant kalno esančius smulkius objektus, pavyzdžiui, į paukštelius, virtusius taškeliais danguje, tarsi be jo pagalbos nebūčiau jų pastebėjusi.
Į kalnus mes dažnai keliaudavome palei upę.
Tėtis mylėjo Brėją, tai dėl jos čia ir įsikūrė; jis atvyko į Ringfjordeną dar jaunystėje studijuodamas, turėjo parašyti mokslinį straipsnį apie upinį dvigeldį moliuską „Margaritifera margaritifera“ – baikščią moliuskų rūšį; moliuskai slėpėsi upės dugne tarp akmenų ir žvyro. „Lervos auga priklausydamos nuo kitų, kaip parazitai lašišų ar upėtakių žiaunose ir pelekuose, o suaugę moliuskai maitinasi mikroorganizmais; jie juos filtruoja ir išvalo upę“, – pasakojo man tėtis.
„Šiam menkam padarui gali būti daugiau nei šimtas metų, – pasakė jis, o jo akys švytėjo. – Pagalvok apie tai, Signe. Nuo jo atsiradimo pradžios praėjo gerokai daugiau metų nei nuo žmogaus atsiradimo. Jis nepakeičiamas per visą savo gyvavimo periodą.“
Kai Bjornas pirmąsyk atvyko į šią vietovę, užsisakė viešbutį, o jau kitą rytą per pusryčius atkreipė dėmesį į Irisę, viešbučio savininkų dukterį, o ji atkreipė dėmesį į jį. Netrukus jie buvo drauge; jų vardai – Bjornas ir Irisė – drauge skambėjo gerai, pamenu, galvodavau apie tų vardų reikšmes: Bjornas – didžiulis laukinis žvėris, lokys, sunkiai šlepsintis per pasaulį, o Irisė – gležnutė liauna gėlelė, kažin kur giliai įleidusi šaknis. Bet iš tiesų viskas buvo atvirkščiai, Irisei reikėjo vadintis jo vardu, o jam – jos.
Žinoma, iš pradžių, pirmaisiais metais, viskas buvo gražu, bet vėliau tapo atgrasu, nes nieko nėra bjauriau už tai, kas kadaise buvo gražu.
Tėtis jautė savo žmonai neapykantą ir ji vis stiprėjo. Jis niekada neatleido jai už tai, kad ji atėmė iš jo upę.
Manau, kad žinau, kada tai prasidėjo, galų gale žinau, kada tai prasidėjo man. Ko gero, jie jau senokai naktimis šnekėdavosi apie plėtrą, piktai šnibždėdami, kad neprižadintų manęs. Prisimenu, kaip vieną dieną mama parėjo namo ir papasakojo, kad plėtrai pritarta.
Mano tėtis turėjo pabaigti rašyti straipsnį, sėdėjo palinkęs virš rašomosios mašinėlės verandoje; jis mėgo dirbti lauke, gryname ore. Aš pavydėdavau jam tos mašinėlės, su pavydu žiūrėdavau, kaip jis darbuojasi, kaip visi žodžiai ir sakiniai sugula popieriaus lape, kaip jis pirštais spaudo mygtukus, kaip raidės ritmingai atsitrenkia į popierių. Bet man norėjosi į jo glėbį, tad pasakiau, kad aš irgi noriu rašyti.
Tėtis leido, kaip leisdavo ir anksčiau, tačiau kai rašiau aš, ritmas buvo nebe toks kaip jo, garsas nesklido per visus namus, raidės netapo sakiniais. Tai truko ilgai, nes tebuvau pramokusi jungti simbolius į žodžius, ieškoti ir ieškoti jų smiliumi.
Be to, tėčio glėbys buvo kietas, o ant kelių sėdėti man buvo nepatogu. Kojas ant grindų jis pastatydavo taip, kad šlaunys krypdavo nuožulniai, ir aš visą laiką turėdavau stengis išlaikyti pusiausvyrą, kad nenuslysčiau. Tačiau įtempdavau kūno raumenis ir sėdėdavau.
– Jau pabandei, – galiausiai pasakė jis. – Dabar vėl turiu dirbti.
– Ne! – atsakiau. – Noriu parašyti pasakojimą.
– Šįkart užteks, – tarė tėtis.
– Ne! – prieštaravau aš.
Bet jis nukėlė mane ir prisiglaudė tarsi atsiprašydamas; stipriai jį apsikabinau, nusibrozdinau skruostą į jo barzdos šerius, bet vis tiek dar norėjau pabūti jo glėbyje.
– Jau paleisk mane, Signe.
– Noriu rašyti, – sakiau jam.
– Klausyk manęs, – prašė jis.
– BET AŠ NORIU RAŠYTI KARTU SU TAVIMI! – surikau jam tiesiai į ausį.
– Oi! Signe!
Jis čiupo mane ir pasodino ant grindų.
– Tu negali šitaip rėkti žmonėms į ausis.
– KODĖL NEGALIU?
– Sugadinsi jiems klausą. Ausis – jautrus organas, turime juo rūpintis. Vienas vienintelis aukštas garsas gali ją pažeisti. Geriau nei dabar niekada nebegirdėsi. Privalai rūpintis klausa. Savo ir kitų žmonių klausa.
– O!
Tėtis atsisuko prie rašomosios mašinėlės ir kaipmat surado popieriaus lapą ir pieštuką.
– Parašyk man ką nors, – paprašė jis. – Tada vėl pabūsime drauge.
– Ką rašyti?
– Rašyk tai, ką matai.
Nieko jam neatsakiau.
– Rašyk apie zyles lesyklėlėje, – patarė jis. – Parašyk, kokias zylių rūšis žinai, ką jos lesa, kaip gyvena pavasarį.
– Kam to reikia?
– Vėliau pamokysiu tave lotyniškų pavadinimų.
Iškart ir ėmiausi darbo, tądien parašiau keletą lapų apie pakrantėje gyvenančius smulkius gyvūnus, jūrinius paukščius danguje, piktžoles sode, vabzdžius prie šaltinėlio, tačiau mano sąrašas pildėsi lėtai, tad ir vėl pavydėjau tėčiui jo rašomosios mašinėlės, nes maniau, kad jei ją turėčiau, parašyčiau tiek pat daug, kiek ir jis, rašyčiau taip pat greitai, taip pat pašėlusiai. Visą gamtą norėjau išdėlioti popieriaus lapuose, kaip ir jis, ir galbūt kas nors kada nors panorės spausdinti tai, ką parašiau, kaip ir tėčio tekstus. Kai jie atsiduria storuose leidiniuose, visi gali juos perskaityti.
Jis nebespėjo pamokyti manęs lotyniškų pavadinimų, nes vidurdienį mama grįžo namo su didelėmis naujienomis.
Ji pasakė tai mums valgant desertą, atnešė naujieną į mūsų gyvenimus, tarsi būtume galėję ją nuryti drauge su duonos trupiniais ir kremu.
– Šiandien galutinai tam pritarta! – pareiškė ji. – Brėją jie įkiš į vamzdynus.
Nesupratau sakinių reikšmės, tačiau mačiau, kad ji šypsojosi, – tikriausiai tai gera naujiena, be to, aš pastebėjau, kad ji nežino, kokį atsakymą norėtų išgirsti iš tėčio.
– Ką? – tepaklausė jis, lyg nebūtų girdėjęs, ką ji pasakė.
Jis padėjo ant lėkštelės šaukštą, kupiną kremo ir obuolienės.
– Tai nuspręsta.
– Bet tai neturėjo būti nuspręsta iki kito vietos valdžios susirinkimo.
– Mes tai atlikome jau šiandien.
– Negali būti.
– Bjornai, yra būtent taip, visi šito nori.
Jis stojosi, lėkštės ant stalo sužvangėjo. Suriko bjaurius žodžius, tokių man nebuvo leidžiama ištarti.
Tačiau ji kalbėjo ramiai, tokiu pat balsu, kokiu kartkartėmis kalbėdavosi su manimi.
– Žmonės dirbo prie šio projekto nuo dvidešimto amžiaus trečiojo dešimtmečio.
– Bet ar jie nežino, ką turi? – sušuko jis. – Kas yra upė?
– Jie kaip tik tai ir žino. Tai neįtikėtina galimybė. Visiškai nauja pradžia Ringfjordenui.
– Nauja pradžia?
Jis spjaudėsi žodžiais, tarsi nuo jų pykintų.
Ji pasakė dar kažką tokiu pat ramiu balsu.
Tėtis pamėgino kalbėti ramesniu tonu, bet neįstengė. O dabar jau pakilo ir jos balso tonas. Žodžiai skriejo pirmyn atgal, vis greičiau ir greičiau, kilo vis aukščiau ir aukščiau.
Kremas buvo kažkoks ne toks, per kietas, beveik kaip sviestas; Elzė, tarnaitė, turbūt bus per ilgai jį plakusi, burnoje jis paliko beskonę plėvelę, ir aš pakilau nepadėkojusi už maistą, nes jie vis tiek nebūtų girdėję tokiame triukšme.
Jie nepastebėjo, kad aš juos palikau, kad net deserto nesuvalgiau.
Perėjusi svetainę įėjau į gražųjį kambarį, tačiau ir čia garsai mane pasiekė; atidariau duris į verandą, juos turėtų nustelbti paukščių ar bangų garsai, bet vėjas nepūtė, nebuvo girdėti ir paukštelių giesmės, o aš vis tebegirdėjau jų balsus.
Tada susiradau tėčio rašomąją mašinėlę, perbraukiau virš jos pirštais, metalas tebebuvo šiltas.
Jie nematė, kad esu lauke, negirdėjo manęs, atsisėdau prie stalo, kad apsisaugočiau nuo pavasarinio vėjo, apsigobiau tėčio paliktu pledu ir pasisukau prie rašomosios mašinėlės.
Pakėliau abudu smilius ir leidau jiems susitikti su raidėmis, a buvo šalia s, r ir t stovėjo šalimais, aukščiausiai dešinėje buvo ž, tarsi čia ir baigtųsi alfabetas.
„Galiu parašyti pasakojimą apie elfus ir princeses,– pamaniau, – įspūdingą ir gražų, galėčiau parodyti mokykloje ir visiems patiktų, arba kažką, ką pasilaikyčiau sau ir vis tęsčiau, kas man, tokiai jaunutei, suteiktų pripažinimą ir garbę – leistų tapti garsia rašytoja.“
Norėjau parašyti pasakojimą, bet galėjau rašyti tik tai, ką mačiau tąkart ir ką matau dabar. Galėjau rašyti tik apie tai, ką girdėjau, nes garsai namo viduje stiprėjo, jie draskė ir plėšė mane iš vidaus kaip vėjas, vėtra, audra, žodžiai veržėsi pro verandos duris, ir nieko kita rašyti aš neįstengiau.
„Šalies energija“, – rašiau.
„Svečiai“, – barškinau mašinėle.
„Ateitis“, – rinkau raides.
– Gėlavandeniai moliuskai išmiršta, – pyko tėtis.
„Mirti, – rašiau kiek įmanydama sparčiau. – Miršta, mirė, mirdavo, mirs.“
– O vandens strazdas šalia upės deda kiaušinius.
„Vienas strazdas, keli strazdai, daug strazdų.“
– Bet tai tik vanduo! – šaukė mama. – Ir čia būtų gaminama elektra, galėtų atsirasti daugiau darbo vietų. Tai suteiktų miesteliui gyvybę.
– Tu galvoji tik apie viešbutį! – užriko tėtis.
– Mes gyvename iš viešbučio. Ar jau užmiršai? Ne iš tavo menkai apmokamų mokslinių straipsnių.
– Bet juk tai Brėja!
– Tai viso labo tik vanduo.
„Vanduo, – dėliojau raides. – Vanduo, vandenys, daug vandens. Ne. Visi vandenys.“
Niekas negirdėjo, kaip aš rašau, kaip greitai man sekasi rašyti, kaip lengvai susirandu raides.
