Raima Zander „Kauno Atlantida“
Galbūt daugumai skaitytojų tie žmonės ir jų istorijos sukels sentimentalius prisiminimus. Gal nostalgiją. O gal staigų juoko pliūpsnį.
Tai reikalinga, norint suprasti visą generaciją, arba kitaip tariant – pusę šimtmečio: terpę, kurioje džiaugėsi, kentėjo ir sielvartavo “prarastoji” karta, iš sovietmečio kritusi į laukinio kapitalizmo katilą, turėjusi susitaikyti su kitokios visuomenės taisyklėmis ir staigiai perkrauti savo smegenis.
Knyga bus pristatoma Vilniaus Litexpo rūmuose vyksiančioje knygų mugėje vasario 21-24 dienomis, „Homo liber“ stende 5.C16
Prašome skaityti ištraukas iš knygos:
“Man kartais iškyla vaizdiniai, kad tie žmonės iš praeities seka paskui mane ir mosikuoja rankomis: kodėl nepapasakoji apie mus, argi tau tai nesvarbu?! Gaspadorius, Čerekienė, Dantystka, visa mano Slabodkė žiūri priekaištingai: ech tu...
Visai čia ne pesimizmas ir ne nukvakusios ciocės paistalai, o neišvengiamybė, Damoklo kardas. Šmaukšt - ir tavęs nėr. Nepapasakojai? O va dabar jau - per vėlu. Kur anksčiau buvai, m?
Po aštuoniolikos metai bėga kažkaip pasišokinėdami, pagreitintai... Keista, ką?
Trisdešimtmečiai kažkada man atrodė beviltiški seniai. Dabar visai norėčiau pasent iki trisdešimt penkerių.
Jo, rimtai...
Ir jei kažkam, kas ragavo to aprašytojo laikotarpio gyvenimo, jis pasirodys mielas - mano misija bus atlikta.
Kelionė laiku atgal bus pavykusi.
Dantystka ir Gražuolė
Pora moteriškų Slabodkės "perlų" neišdilo iš atminties man niekaip.
Juolab, kad šiandien, taip man pasirodė, vieną jų išvydau Žaliakalny kaip reginį iš praeities. Gal pasivaideno, nesu tikra…
"Dantystka" reik tarti su lenkiška "y". Pasiklauskit, kaip reik tart pas ką nors. Lietuviškai bus "dantistė". Teisingai. Dantų gydytoja.
Ji gyveno trečiam take, priešais Korbutus. Mamos draugė Rima iš antro tako (mano maudymuko siuvėjos kaimynė) ją pažinojo, ir kartą visos trys, Rima, mama ir aš nuėjom ten į svečius. Jokio stomatologinio kabineto ten nebuvo. Greičiau tai panešėjo į Kisos iš filmo "Dvylika kėdžių" mylimosios namus. Aptriušusi kiek ir pretenzinga prabanga: didelis kilimas, Ziberto šilko pliušo kombinato staltiesė ant stalo, virš stalo kabo medžiaginiu gaubtu šviestuvas, skleidžiantis prieblandoje paslaptingą šviesą, saldus kvapas, tvyrantis ore su žibalo prieskoniu (talkučkės kvepalai, ko gero). “Dantystkos” plaukai nubalinti peroksidu, su ataugusiom šaknim, per atstumą jaučiau jos sunkius kvepalus, jie buvo kažkokie migdantys. O svarbiausia interjero detalė buvo papūga. Taip, papūga, neapsirikote.
Ji tupėjo ant didelio metalinio žiedo, pati būdama neįtikėtino dydžio, keistai siūbuodama, kaip girta, ir leisdama aštrius garsus. Sustingau iš nuostabos.
Tas vaizdelis buvo fiksuotas ir padėtas į mano fotoarchyvą galvoje. Tokios papūgos galėjo gyventi Zoologijos sode, cirke arba Zoomuziejuje iškamšos pavidalu stirksoti, bet nesisupti Slabodkės elementariajam bute.
Varčiau akis, visai kaip Ritka.
Po kažkurio laiko močiutės atsargiai paklausiau, kodėl tos ponios toks keistas vardas-pavadinimas, visiškai nesusijęs su profesija. Į ką gavau atsakymą, kad ji laiko degtinę “nuo dantų skausmo”. Degtinė naudojama jam malšinti. Ir mirktelėjo, juokdamasi, akį.
Dabar, kai susieju matytus vaizdus su žodžiais, ima juokas ir mane. Aišku, ji buvo “bobutė”, prekiavo nelegaliai degtine, ko gero, ir galėjo nusipirkti tokią papūgą, kuri, kaip man atrodė tuomet, turėjo kainuoti milijonus… Paskui jų šeima gavo butą ir išsikėlė prie “Pasimatymo”.
Kiek teko girdėti, ir toliau sėkmingai vystė kombinavimo ir “spekuliavimo” veiksmą, gyveno visuomet pertekliuje ir, ko gero, nusipirko dar ne vieną papūgą ar pelikaną.
Korbutai gyveno ant trečio tako kampo, kaip minėjau. Ir jų dukra, panašaus amžiaus, kaip dėdė Algis, išsiskyrė ypatingu grožiu. Apskritai ir jos mama buvo labai “nešpėtna”, iš jos tas grožis, ko gero, ir buvo paveldėtas su ta kupeta garbanotų šviesių plaukų. Mes su Ritka, kai Inkare vykdavo šokiai, įjungdavom “budėjimo režimą” prie vartelių, nes tuomet galėjai pamatyti ją, praplaukiančią vienon pusėn, o paskui su drauge - link Inkaro. Kad tiesiog pasigėrėtume ja. Plius. Ritka Cekava Zosia Visažinė pranešė man, amžinai nieko nežinančiai, kad Gražuolė turi kadrą.
Tas kadras yra kalvio sūnus.
Rupke, kalvis gyveno kažkur už laivų taisyklos, “prie koklių”, link “Vilko” ton pusėn. Bet tai ne esmė. Esmė, kad jis turėjo lygiai taip pat praplaukti mums palei nosis, ir tada jau galėsim įvertinti jo visus privalumus bei trūkumus.
Nes Gražuolė tai buvo beveik mūsų nacionalinė vertybė, ką sau galvojat… Ilgi, garbanoti ir tankūs jos plaukai priklausė, galima sakyti, mūsų kvartalo paveldui. Mes rūpinomės. Gražuolės kadras turėjo būti vertas jos. Nes ji buvo atgaiva akims visiems be išimties, ir kiekviena mergaitė svajojo tapti bent dalele panašia į ją…
Lemtinga akimirka artinosi, išgirdau už tvoros bruzdesį ir Ritos kudakavimą, horizontas nušvito, ir tuomet išvydau vyrišką siluetą, judantį vis artyn.
Mjo… Bičas buvo, kaip iš žurnalo. Vat kaip Mantas Jankavičius, tokio gražumo. Plaukai jo buvo ilgi, iki pečių, truputį priminė filmų herojų iš vokiškų filmų apie indėnus, juose dažniausiai vaidino jugoslavų aktorius Gojko Mitičius. Nu, beveik viens prie vieno, tik daugiau Jankavičiaus savyje turėjo. Taisyklingi ir malonūs veido bruožai. Mano akimis, jam trūko ūgio, bet visa kita - liuks. Gražuolė pati buvo nedidelio ūgio, tai visai gal nieko.
Vertinimo komisija atsikvėpė ir nuėjo toliau žaisti su lėlėm.
Mūsų Gražuolei teko ne koks liurbis apsisnargliavęs, o tinkamas kavalierius.
Galima ramiai miegoti.
Naujieji pas dėdę Vytą
Dėdė Vytas gyveno nuosavam name, ties Milikonių kalnu, ir buvo vyresnis senelio brolis. Jau ankstyvoj jaunystėj jis turėjo motociklą. Senelis buvo jauniausias ir mylimiausias, kiek girdėdavau kalbant močiutę. Toliau eina dėdė Vytas, dėdė Stepas ir vyriausias - dėdė Bronislovas. Naujieji tie (neklauskit, kurie) berods, buvo švenčiami taip ypatingai ir krūvoj dėl jubiliejaus. Lyg ir dėdės Vyto penkiasdešimtmetis buvo. Patikslinsiu kada nors. Ar labai svarbu? Gal apie šešiasdešimtjklmnoprstuosius. Manau, kad panašiai.
Salione buvo baisinis stalas giminėms, nukrautas keptais kregždžių lizdais ir kinų krištoliniais paršiukais. Nu, gal ne visai taip, bet panašiai. Tortai, gazuoti vynai "sovietskoje šampanskoje" ir brendis, degtinė, mišrainės, baumkuchenai prakeikti, kurių negalėjau matyti po tetos Aldonos vestuvių, veršiena ir karka, kalakutas ir nebeįmanoma visko išvardint. Žele buvo topas. Su plakta grietinėle. Nežinojot? Mano aptariamuoju periodu tai buvo deficitas. Žele būdavo desertų vinių vinis, o jei dar plakta grietinėlė... Nes plaktai grietinėlei reikėjo riebios grietinėlės. Surask ją, kad nori! Kartą, kai plakiau per mažo riebumo grietinėlę, suplakiau sviestą, po galais, nebuvo jokio deserto. Tobula plakta grietinėlė buvo "Pasakos" vaikų kavinėj prie Soboro ir "Dainos" kavinėj, Ožeškienės ir Savanorių kampe. Su arba be žele.
Žodžiu, balius žadėjo būt su fanfarom ir finale - saliutais vidurnaktį.
Atskiram kambary susirinkom vaikai, visų vadas ir koordinatorius buvo Albertas, nes jis - dėdės Vyto sūnus, ir jis buvo vyriausias. Vaikų buvo tiek, kad galima buvo žaist ir sugedusį telefoną, ir "pele pele, pas ką žiedas žydi", galėjom skelt kortom "karuselę" be vargo. Bet tą vakarą sužinojau apie kitą pritrenkiantį žaidimą. Albertas jį pristatė visai vaikų auditorijai. Va čia tai buvo žaidimas! Tokio dar nežinojau. Ir daug kas iš susirinkusiųjų - taip pat.
Visiems buvo išdalinti lapukai su rašymo priemonėm, tada Albertas liepė visiems parašyti "Kas?": tai galėjo būt šikšnosparnis, lapė, pelė, traktoristas - gyvas veikėjas, vienu žodžiu... Tada lapuką reikėjo užlenkt, kad nesimatytų užrašo ir perduot gretimai sėdinčiam. Pats gaudavai lapuką nuo iš kitos pusės sėdinčiojo. Albertas skelbdavo klausimą "Su kuo?" - vėl užrašai, sulenki, perduodi. "Kur?"- veiksmas kartojamas, "Kada?"- ta pati seka, "Ką veikė?"- ir taip toliau... Galiausiai, kai tavo paties lapukas nukeliaudavo beveik pilną ratą, Albertas stabdydavo klausimus, mes išvyniodavom tekusį lapuką pilnai ir pradėdavom eilės tvarka skaityti tas "paklodes". Kiekvienas savo, iškilmingai ir rimtais veidais. Galite įsivaizduoti, kokie kratiniai ten susikratydavo... Panašus rezultatas buvo, kai skaitydavom antraštes iš laikraščių, panašiu principu. Visų tų penkmečio planų vykdytojų, ekskavatorininkų nugalėtojų ir melžėjų godos derindavosi su darželių ir pionierių stovyklų aktualijomis bei kriminalinėm naujienom. Finale dusom nuo juoko priepuolių, kvatojom iki ašarų, netverdami nuo komiškų derinių ir absurdiškų tekstų... O dangau, mums buvo taip linksma!
Artėjant dvyliktai, mus pakvietė į kiemą visus pažiūrėt naujametinių saliutų. Kai visi turėjo dainuot dėdei Vytui "Ilgiausių metų!" ir kelt vyno taures į jo sveikatą, už Naujuosius, džiaugsmingus ir laimingus, už mūsų ateitį, vienokią ar kitokią, nieks nežinojo, kokią, bet tikriausiai - šviesią...
Ir tas vaizdas man liko visam gyvenimui: atsivėrusi viso susprogusio saliutais Kauno panorama. Niekur nepamatysite tokio gražaus Kauno naujametinę naktį, mielieji.
Niekur.
Gal tik nuo kalno prie antros ligoninės, ant laiptukų. Mačiau Santaką ir tolumoj Žaliakalnį, žemiau - visą Slabodkę su Ziberto šilko pliušo kombinato rajonu, Senamiestį taip pat, žiburiuojantį naktyje. Visas mano miestas nuo Milikonių kalno atsivėrė ir pražydo spalvom, ugnelėm, ir supratau, kad niekada nenustosiu jo mylėti.
Mano širdis priklausys tik jam. Kaunui nuo Slabodkės pusės. Su visais jo gyventojais, keistais personažais, Romainių žibutėm, žydu batsiuviu, Korbutų dukra Gražuole, kalvio sūnum ir mūsų Meškiu. Amžiams.”
