Tačiau už norą gyventi laisvai ir rašyti taip, kaip nori ir jaučia, Forugh Farrokhzad (1935–1967) sumokėjo didelę kainą – jos išsižadėjo tėvas, po skyrybų neteko sūnaus, o mirtį iki šiol gaubia paslaptis. Poetės likimas įkvėpė Jasmin Darznik parašyti biografinį romaną „Įkalintos paukštės giesmė“.
Svajojo apie studijas universitete
Forugh Farrokhzad gimė 1935 metais Teherane, pasiturinčioje ir gerbiamoje pulkininko Mohammado Baghero Farrokhzado ir jo žmonos namų šeimininkės Touran Vaziri-Tabar šeimoje. Ji buvo trečioji iš septynių vaikų, mokyklą lankė iki devintos klasės, vėliau mokėsi tapybos ir siuvimo mergaičių mokykloje, nors svajojo studijuoti universitete kaip broliai ir pusbroliai, kurių diskusijų apie literatūrą galėjo klausytis tik slapčia. Sulaukusi šešiolikos pastebėta kavinėje be palydos leidžianti laiką su tolimu giminaičiu Parvizu Shapouru. Kadangi užtraukė šeimai gėdą, už jo buvo ištekinta, nes jis laikytas geriausia partija, ir persikėlė į provincijos miestą Ahvazą.
Tačiau santykiai šeimoje nesiklostė, paaiškėjo, kad Parvizas nėra toks liberalus ir novatoriškas, koks pasirodė per keletą trumpų susitikimų iki santuokos. Islamo tradicijomis sekanti vyro šeima taip pat nepalaikė jaunosios marčios, namuose ši jautėsi įkalinta. Po metų Forugh pagimdė vienintelį sūnų Kamyarą. Praėjus dvejiems metams, 1954-aisiais, išsiskyrė su vyru. Skandalu tapo tai, kad skyrybas iniciavo pati Forugh, neapsikentusi žeminančių anytos pastabų ir blogo elgesio. Moteris suprato, kad jos kūryba niekada nevirs knygomis, jeigu liks gyventi provincijoje.
Parvizui teismas skyrė sūnaus globą, o Forugh grįžo gyventi į Teheraną, netrukus išleido pirmąją poezijos knygą „Įkalinta“, kurioje išliejo susikaupusį skausmą. Vėliau užmezgė santykius su garsiu Irano kino režisieriumi Ebrahimu Golestanu, jųdviejų ryšys truko iki pat mirties, tačiau oficialiai niekada nebuvo įteisintas.
Įtartinos mirties aplinkybės
Poetė sūnaus daugiau nebematė. Apimta ilgesio ji sukūrė vienas žinomiausių eilių – sūnui skirtą skaudų „Eilėraštį tau“. Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingas išsiskyrimo su vaiku istorijas. Oficialios Irano literatūrinės svetainės teigia, kad Forugh apleido sūnų dėl kūrybos laisvės. Vakarietiškos jos biografijos versijos tvirtina, kad nuo tos dienos, kai Parvizas per teismą išsireikalavo sūnaus globos, jo šeima nebeleido Forugh aplankyti savo vaiko.
1967 metais vos trisdešimt dvejų poetės gyvybę nusinešė tragiška automobilio avarija, jos priežastys taip ir liko neatskleistos. Apie šį įvykį randama informacija labai skiriasi: iranietiškos svetainės skelbia, kad poetė viršijo greitį ir vengdama susidūrimo su mokykliniu autobusu rėžėsi į namo sieną; vakarietiškuose šaltiniuose šia versija abejojama, nes avarijos tyrimas nebuvo atliktas, o tuo metu radikalistinės nuotaikos šalyje stiprėjo, skandalingomis laikomos Forugh eilės ir idėjos tapo itin nepageidaujamos. Todėl keliama versija, kad avarija buvo sukelta.
Susidomėjo poetės kūryba
Kontroversišką poeziją rašanti išsiskyrusi moteris sulaukė atviro nepritarimo. Ji atmetė senųjų persų poetų kūrybos normą kalbėti pakylėtomis, dvasingomis frazėmis ir reiškė jausmus itin asmeniškai, atvirai, nebijodama žvelgti gilyn į savo sielą, atsiduoti troškimams, išgyventi skausmo ir geismo, maištauti. „Forugh buvo moderni moteris, jos siekiai ir viltys mums labai artimi“, – „Įkalintos paukštės giesmės“ autorė Jasmin Darznik tiksliai apibūdina poetės palikimą. – Šiandien jos darbai tokie pat aktualūs, kaip ir prieš penkis dešimtmečius. Forugh Farrokhzad yra ikona Irane, talentinga ir dvasinga moteris, apie kurios darbus ir atsidavimą asmenybės laisvės ir socialinio teisingumo idėjoms aidas sklinda iki šių dienų. Poetės eilės buvo draudžiamos ir cenzūruojamos, bet skaitytojai vis vien sugebėdavo gauti jos knygų. Tai, kad kasmet aplankyti jos kapo Zahirodo’allah kapinėse plūsta minios, turbūt geriausiai įrodo, koks svarbus yra jos palikimas.“
Rašytoja Jasmin Darznik gimė Teherane. 1978 metais, prasidėjus neramumams, būdama penkerių su tėvais išvyko į Ameriką. 1979-aisiais, įvykus Irano revoliucijai, šeima nusprendė namo nebegrįžti. Nors užaugo Amerikoje, Jasmin nepamiršo savo kilmės ir nuolat aktyviai domėjosi gimtosios šalies kultūra bei įvykiais, pradėjusi studijuoti koledže, atrado Forugh Farrokhzad. Poetės eilės paliko tokį didelį įspūdį, kad jos asmenybė ir kūryba tapo nuolatiniu domėjimosi objektu.
Įkvėpta Forugh Farrokhzad eilių, prozos, laiškų ir filmų, Jasmin Darznik parašė romaną apie drąsią, stiprios valios ir dvasios moterį, kuri simbolizuoja feministinio judėjimo pradžią Irane ir įkvepia ištisas moterų kartas. Autorė, savo svetainėje pristatydama knygą, teigia: „Laviruodama tarp interpretacijų ir vaizduotės, savo romaną pripildžiau Forugh poezijos ir filmų vaizdų, temų ir ritmų. Rašant jos balsas – primygtinis ir kartu švelnus – nuolat skambėjo galvoje. Norėjau, kad ir mano skaitytojai jį išgirstų, todėl visiškai pasinėriau į Forugh Farrokhzad kūrybą. Ko negalėjau sužinoti – sukūriau. Tai buvo būtina, nes, skirtingai nei kiti autoriai, rašantys apie istorines asmenybes, neturėjau galimybės naudotis tvarkingai išsaugotais archyvais. Po 1979 metų Irano revoliucijos Forugh eilės buvo uždraustos, vėliau cenzūruotos.“
Svarbiausia – būti gera žmona
„Įkalintos paukštės giesmėje“ ne tik vaizduojamas sukrečiantis poetės Forugh Farrokhzad gyvenimas, bet ir atskleidžiama daugybė kasdienio gyvenimo to meto Irane detalių. Kad ir kaip neįtikimai skambėtų, XX amžiaus iranietės vilkėjo madingas vakarietiškas sukneles ir kostiumėlius, demonstravo trumpų plaukų šukuosenas ir avėjo aukštakulniais, o skareles užsirišdavo tik prieš maldą. Tačiau savo apdarus galėjo demonstruoti tik draugėms, susibūrusioms moterims skirtoje namo pusėje, arba griežtai prižiūrimos sutuoktinių. Nors prabangiose vilose vyko aukštuomenės ir menininkų vakarėliai su šampanu ir šokiais iki paryčių, iš moterų tikėtasi kuklumo ir visiško paklusnumo vyrams.
Mergaitės buvo mokomos tik rašto pagrindų ir ruošiamos tapti geromis žmonomis. Vienas iš joms keliamų reikalavimų – mokėti tobulai užplikyti arbatą. Jasmin Darznik savo romane vaizdingai rašo: „Trys žiupsneliai! – dėstė Sanama, mojuodama ore trim žiedais apmaustytais pirštais. – Nei daugiau, nei mažiau. – Ji užėmė savo poziciją prie samovaro, o mes įsitaisėme abipus jos. – Įdėmiai stebėkite, – tęsė imdama arbatžolių lapelių sklidiną metalinę dėžutę. Auklė įbėrė tris žiupsnelius lapelių į mažą keraminį arbatinuką, įmetė kelias kardamono ankštis ir įlašino vieną rožių esencijos lašelį. Tada iki pat viršaus pripylė vandens ir uždengusi dangteliu pastatė samovaro viršuje, kad prisitrauktų lygiai dešimt minučių. – Jokiu būdu ne ilgiau, – perspėjo mus, – nes kitaip arbata taps karti, ir teks pradėti iš naujo.“
The New York Times knygų apžvalgininkas taikliai rašo: „Įkalintos paukštės giesmė“ – tai sudėtingas ir gražus išnykusios šalies ir išsibarsčiusių jos žmonių vaizdavimas, meno galios ir paskirties priminimas, odė moterų kūrybiškumui, nepaisant patriarchato, kuris nuolat bando jį užgniaužti.“
Jasmin Darznik romaną „Įkalintos paukštės giesmė“ išleido BALTO leidybos namai.
