2017 metais pasirodęs jos romanas „Bičių istorija“ buvo išverstas į 30 kalbų ir Vokietijoje iškart tapo bestseleriu, išsilaikydamas dešimtuke visus metus. Maža to, jis tapo pačia perkamiausia praeitų metų knyga, nesitraukia iš dešimtukų ir šiais metais. Šią savaitę ji vėl pirmoje perkamiausiųjų vietoje, tik jau “paperback” kategorijoje (perleista minkštais viršeliais).
Kovo mėnesį Vokietijoje pasirodžiusi antroji Majos Lunde knyga „Vandens istorija” taip pat iš karto šovė į bestselerių sąrašus ir išbuvo ten ne vieną mėnesį, nors „Bičių istorijos“ sėkmės dar nepakartojo.
Apie „Bičių istoriją“ Vokietijoje kalbama kaip apie visišką literatūros fenomeną – iki tol nežinoma autorė iš Norvegijos staiga aplenkia visas literatūros pasaulio žvaigždes, visus mylimus ir gerbiamus vokiečių autorius ir parduoda daugiau nei 400 tūkstančių knygų. Tai nutinka labai retai ir kiekvienas toks atvejis įeina į leidybos istoriją. Bet specialistai turi paaiškinimą – ekologinės temos dabar yra “ant bangos”, jos labai jaudina žmones, o Maja Lunde romanuose pateikte ne faktus, nemoralizuoja, nepriekaištauja ir nepateikia ultimatumų. Ji ne gąsdina, o tik pasakoja istorijas, kurios sujaudina kiekvieną.
„Bičių istorijoje“ rašytoja pasakoja apie bites; ji labai jautriai ir vaizdžiai parodo, koks būtų mūsų gyvenimas be bičių. O juk mes niekada anksčiau net nebandėme to įsivaizduoti. Iš viso daugelis net nežinojome, kam tos bitės reikalingos. Bet kai pamatai, kaip žmonės vargsta dirbdami bičių darbą, supranti, kad pasaulyje tikrai viskas su viskuo glaudžiai susiję.
„Vandens istorijoje“ pasakojama apie dingusį vandenį ir kaitros iškankintą Europą. Vienas dalykas yra skaityti apie kažkur tirpstančius ledynus ar baisias sausras, o visai kitaip žvelgi perskaitęs su tuo susidūrusių žmonių istorijas. Ir tada pagalvoji, gal tai realu, gal tai nėra vien tik gamtos saugotojų svaičiojimai, kad vieną dieną geriamas vanduo gali tapti prabanga.
„Vandens istorijoje“ susipina dvi istorijos – tai 2017 metais už Norvegijos ledynų, upių ir krioklių išsaugojimą jaunystėje kovojusi buriuotoja Signė, besileidžianti į paskutinę savo kelionę pas mylimąjį, ir 2041 metais gaisrų pabėgėlių stovykloje Prancūzijoje su dukra bandantis išgyventi Davidas, kuriam netyčia aptiktas Signės laivas tampa vienintele viltimi. Maja Lunde nupiešia Pietų Europą kaip visiškai išdegusį, sausrų nualintą kraštą, kur niekas nebeauga, kur nėra vandens ir upių, kur jau penkerius metus nelijo ir nebėra kuo gesinti gaisrų, pabėgėliai svajoja apie šiaurę, nes ten dar likę vandens. O tai, po šiemet nenormaliai karštos ir sausos vasaros, jau neatrodo utopija.
Romanas lengvai skaitomas, bet tai nėra lengvas skaitinys, nes problemos rimtos. Netolimos ateities istorija papasakota taip įtikinamai, kad norisi protestuoti, norisi stabdyti pasaulio turtinguosius, atgręžti juos į gamtą, priversti ją saugoti arba bent jau nebeniokoti daugiau. Netgi norisi įsikurti su palapine kur nors prie ledyno, kaip Signė jaunystėje, ir išreikšti protestą ne vien dėl ledynų tirpimo, bet ir prieš ledo išvežimą turtingiesiems. O gal netgi pradėti protestuoti prieš Lietuvoje kertamus medžius ir šaudomus žvėris, prieš kiaulių ūkius, pramonės teršiamas upes ir nykstančias pelkes. Prieš politikų abejingumą ir verslininkų godumą. Mes taip pat turime daugybę ekologinių problemų, manau, kad temų užtektų ne vienam romanui.
Bet „Vandens istorija“ – tai romanas ne apie vandenį, bet apie jo netekusius žmones, jų santykius ir net, sakyčiau, apie meilę. Autorė nesugriauna mūsų pasaulio, ji parodo, kad yra vilties. Stipriausias šios knygos motyvas man pasirodė tas, kad mums reikia ne bėgti nuo problemų, o pradėti gyventi čia ir dabar, neužmerkti akių į tai, kas vyksta, bet kartu jausti dėkingumą už tai, ką turime. Ir ne vien už stiklinę gėlo vandens ar lietų už lango, bet ir už šalia esančius žmones.
Kritikai pripažįsta, kad romano kalba yra paprasta, be literatūrinių vingrybių, siužetas sukonstruotas paprastai ir aiškiai, netgi kai kur, mano manymu, nuspėjamas, tačiau autorė paprastais sakiniais ir dialogais sugeba papasakoti istoriją, sukelti įtampą ir įkaitinti emocijas.
Manau, kad Majos Lunde kūriniai tokio didelio populiarumo sulaukė ir todėl, kad Europoje dabar kilusi rašymo apie gamtą, tai yra Nature writing banga. Jau dabar dalijant apdovanojimus, rengiant konkursus, Nature writing patenka į atskirą kategoriją, daugelyje knygynų jam skiriamos atskiros lentynos. Šiai knygų kategorijai priskiriamos knygos, kuriose gamta atlieka tokį pat vaidmenį kaip žmogus arba tampa pagrindiniu knygos veikėju. Tokios literatūros pavyzdžiu galėtų būti 2016 metais visuose sąrašuose pirmavęs P.Wohlleben bestseleris “Apie paslaptingą medžių gyvenimą”.
Pristatydama „Vandens istoriją“ Leipcigo knygų mugėje, norvegų rašytoja pranešė ir apie tai, kad bus tetralogija – keturios knygos ekologine tematika. Autorė turi tris sūnus ir jai labai rūpi, kokiame pasaulyje jie gyvens. Trečioji knyga pasirodys kitų metų rudenį, joje bus pasakojama apie nykstančias gyvūnų rūšis. Ir nors romanus galima skaityti kaip atskirus kūrinius, pasak jos, pabaigoje kai kurios gijos susipins, kai kurie herojai susitiks. Tačiau pati Maja Lunde viename interviu netgi pataria pradėti skaityti ne nuo „Bičių“, o nuo antrosios – „Vandens istorijos“.
