„Plak, širdie“ ne pirmas autorės romanas, išverstas į lietuvių kalbą. Intelektualioji kūrėja visada stebina išradingumu, drąsa ir netikėtomis idėjomis. Šiame romane veikia moterys: Diana, jos motina, pavydžioji Mari, Dianos draugė, lipšnioji Elizabeta, Dianos dėstytoja, savanaudė Olivija, Dianos sesuo, motinos labiau mylima Selija. Jas priešina konkurencija ir vienija moteriškas solidarumas. Jų pasaulis sudėliotas iš kasdienybės stereotipų: grožis, pinigai, profesija, sėkmė – taip įsivaizduojama laimė. O jais naudojantis meistriškai atskleidžiama tai, kas iš tiesų slypi po šia išorine gerove.
Kviečiame skaityti romano ištrauką:
Mari vėl pastojo.
Nikolia pareiškė, kad jos pilve yra melionas. Diana jam viską paaiškino.
– Iš kur tu žinai?
– Nes pamenu, kaip tu ten buvai.
Slapta Diana meldė, kad naujagimis būtų berniukas. Taip visiems būtų geriau, visų pirma – pačiam naujagimiui. Mama taip pat būtų laimingesnė: kai gimė Nikolia, ji tryško džiaugsmu.
Kadangi nebuvo galima atmesti minties, jog gims mergaitė, Diana sukūrė planą: ji apgaubs šiluma vargšę mažylę, guos ją dėl šalto motinos elgesio. Mat nevertėjo tikėtis, kad patekusios į tokį pasaulį nelaimingosios sielos stiprybė prilygtų sesers sielos stiprybei. Be to, naujajai atvykėlei tektų patirti akivaizdų mamos prielankumą vyresniam broliui: kaip ji ištvertų tokią neteisybę?
Visi vaikai meldžiasi nebūtinai suvokdami, į ką kreiptis. Junta kažin ką miglota, gal šventa, mažų mažiausiai – kažką, kas yra už racionalaus suvokimo ribų. Dianos tėvai ir seneliai netikėjo Dievo. Eidavo į mišias tik dėl to, kad neišsiskirtų iš visų. Mergaitė paprašė senelės nuvesti ją į bažnyčią. Senelės tai nenustebino ir ji nieko neklausinėjo.
Diana pamėgino klausytis kunigo, ir netrukus pasidarė aišku, kad nieko nesupranta. Jai buvo nesvarbu – suglaudė rankeles ir meldė Dievą, kad trečias mamos vaikas būtų berniukas. Kai senelė nuvedė Dianą pas tėvą, pasakė jam:
– Olivjė, jūsų dukra meldėsi taip karštai, kaip dar niekuomet nesu mačiusi.
Tėtis nusikvatojo. Mergytė susigėdo.
Per vakarienę Olivjė paruošė Mari minkštokų kiaušinių. Ši vyptelėjo.
– O juk kai laukeisi Dianos, nuolat jų norėjai, – priminė jis.
– Taip. Dabar, vos tik juos pamatau, pradeda pykinti.
Mažoji nudžiugo: juk tai įrodymas, kad gims mergaitė?
– Gerai. Ar kas nors nori šitų kiaušinių? – paklausė tėvas.
– Aš noriu, – atsakė vyresnėlė.
Ją be galo pakerėjo tie kiaušiniai: atrodytų, valgai kietai virtą, o, pasirodo, ne, trynys liejasi, jo spalva beprotiškai graži ir šilta. „Kai mama augino mane pilve, ji nuolat juos valgydavo“, – kartojo mergaitė sužavėta. Ar todėl kiaušinių poveikis būtent toks? Mergaitė virpėjo iš malonumo ir susijaudinimo.
– Tai mano mėgstamiausias patiekalas, – pareiškė.
Vaizduotėje susiejo du naujus dalykus. Kai dar kartą nuėjo su senele į mišias, bažnyčia jai pasirodė kaip milžiniškas minkštas kiaušinis, kurio centre Dievas liejosi į ją, kai ji labai karštai meldėsi, – jautėsi kupina tos magiškos spalvos. Panašiai ir namie: kai tėvas pradėjo jai virti minkštokus kiaušinius, iš pradžių suvalgydavo baltymą, pabaigai pasilikdavo takų trynį ir sužavėta stebėdavo jį lėkštėje – tai buvo Dievas, nes trynys labai neišsiliedavo. Paprašydavo šaukštelio, kad nesunaikintų stebuklo, ir visą iš karto susidėdavo į burną.
Birželį auklėtoja pasakė senelei, kad jos anūkė pasirengusi eiti į pradinę mokyklą:
– Ji nebus vienintelis penkerių su puse metų vaikas priešmokyklinėje klasėje. Diana labai protinga ir išmintinga mergaitė.
Atėjo susijaudinęs senelis ir paskelbė, kad ką tik gimė kūdikis ir reikia skubėti į ligoninę.
– Berniukas ar mergaitė? – paklausė Nikolia.
– Mergaitė.
Automobilis pajudėjo iš vietos ir Dianos širdį replėmis sugniaužė nerimas. Ji pradėjo melstis už mažąją sesutę, tačiau iš galvos neišėjo ir bergždžios maldos, neužkirtusios kelio Dievui apsirikti dėl trečiojo vaiko lyties.
Viskas įvyko visai kitaip, nei ji tikėjosi. Mama atrodė ne tik kupina laimės – ji tiesiog buvo apimta ekstazės, lyg Švenčiausioji Mergelė su Jėzumi rankose ištiesė jiems išpūstžandį kūdikį ir pasakė:
– Štai Selija.
Priešingai nei vyresnėliai, gimę lengvučiai it plunksnos, Selija atrodė kaip rubuilis reklamų kūdikis.
– Gražuolė apvalutė mažylė! – pasveikino senelė.
– Tikrai? – atsakė Mari ir priglaudė naujagimę prie krūtinės.
Diana suprato – kažkas ne taip. Kai gimė Nikolia, mama buvo laiminga ir matėsi, kad myli kūdikį, tačiau šįkart mama trykšte tryško laime ir meile Selijai. Bučiavo ją taip, tarsi būtų norėjusi suvalgyti. Lyg apsėsta kartojo ir kartojo: kaip tave myliu, kaip tave myliu, kūdiki mano brangiausias.
Tai buvo šventvagiška.
Nikolia pribėgo prie motinos ir paklausė, ar gali pabučiuoti mažąją sesutę.
– Taip, branguti, tik atsargiau, nesuspausk jos, ji tokia traputė.
Tėtė ir seneliai stebėjo Mari ir Seliją kupini susižavėjimo. Niekas neatkreipė dėmesio, kad Diana it suakmenėjusi stovi nuošaly. Užhipnotizuota vaizdo prieš akis, nebyliai kreipėsi į tą, kuriai būtų atidavusi viską.
Mama, aš su viskuo susitaikiau, visuomet buvau tavo pusėje, pateisinau pačius akivaizdžiausius neteisingus tavo poelgius, ištvėriau tavo pavydą, nes supratau, kad iš gyvenimo tu norėjai daugiau, iškenčiau, kai pykai ant manęs dėl kitų žmonių man beriamų pagyrimų, už kuriuos privertei mane sumokėti, ištvėriau, kad buvai švelni broliui, nors man švelnumo nedavei nė lašelio, tačiau tai, ką dabar darai man prieš akis, yra bloga. Tu mylėjai mane tą vienintelį kartą, ir aš supratau, kad nieko nėra geresnio šiame pasaulyje. Maniau, kad duoti man meilės negalėjai todėl, jog esu mergaitė. Ir štai dabar, man prieš akis, būtybė, kurią liete užlieji pačia didžiausia kada nors dovanota meile, yra mergaitė. Manasis pasaulio paaiškinimas griūva. Ir aš suprantu, paprasčiausiai tu mane myli tik šiek tiek, myli taip mažai, kad net nesistengi paslėpti beprotiškos aistros šitam kūdikiui. Tiesa, mama, yra ta, kad jei tau ir trūksta kokios dorybės, tai ta dorybė – mokėjimas tinkamai elgtis.
Tą akimirką Diana liovėsi būti vaiku. Ji netapo nei suaugusia, nei paaugle: jai tebuvo penkeri. Ji tapo viltį praradusia būtybe ir ją lydės nuolatinė įkyri mintis: stengtis nenugrimzti į bedugnę, kurią joje atvėrė tai, kas ką tik įvyko.
Mama, aš stengiausi suprasti tavo pavydą, o tu atsidėkodama priešais mane atveri bedugnę, į kurią įkritai pati, gal norėtum, kad ir aš į ją įkrisčiau, bet tau nepavyks, mama, aš nebūsiu tokia kaip tu, ir galiu tau pasakyti, kad dar neįkritusi, tik girdėdama tos bedugnės šauksmą, pajuntu ir tokį skausmą, kad galėčiau rėkti, tarsi tuštuma ruoštųsi mane praryti, mama, aš suprantu tavo kančią, tačiau aš nesuprantu, kodėl tiek mažai meilės man jauti, iš tiesų tu nenori pasidalyti su manimi skausmu, tau tiesiog visiškai neįdomu, kad aš kenčiu, tu nematai, mano kančios tavęs nedomina ir tai yra baisiausia.
Reikėjo apsimesti: Diana pabučiavo Seliją taip karštai, kaip tik įstengė, ir nė vienas iš ten esančių nepastebėjo, kad jos vaikystė baigėsi.
Vasara virto pragaru. Be galimybės prasiblaškyti darželyje. Kiekvieną mielą dieną tekdavo vėl ir vėl prisiminti tą niekšybę: mama ateidavo pusryčiauti ir meiliai čiauškėdavo Selijai, nė akimirką jos nepaleisdavo iš rankų, kiekvieną minutę tekdavo kovoti su sieloje atsivėrusios bedugnės šauksmu, nepradėti nekęsti to kūdikio, nekalto dėl beprotiško motiniškos meilės pertekliaus, nors Diana vis tiek ieškojo pateisinimų, ir kas galėtų užtikrinti, kad ji pati elgtųsi kitaip, reikėjo nepradėti nekęsti mamos, nesidrovinčios prie kitų reikšti bekraštės meilės protrūkių, – vis tas pats žiaurus nemokėjimas tinkamai elgtis.
Akivaizdu – Diana gebėjo suprasti daugybę nežmoniškų dalykų. Ir su tuo, kad motina brolį myli labiau nei ją, susitaikė neįtikėtinai kilniai, nors dažniausiai to, kad neužima pirmos vietos motinos širdy, vaikai nepriima, ypač vyresnėliai. Tačiau Mari taip negailestingai išsityčiojo iš Dianos kilnumo, kad mergaitė tikrai niekuomet negalės atleisti.
Rugpjūčiui įpusėjus Diana paprašė senelės – ar galėtų gyventi pas juos.
– Kas nutiko, brangioji? – paklausė ši.
Mergaitė negalėjo paaiškinti. Senelė pažvelgė jai į akis ir suprato, kad kažkas negerai. Ji mylėjo anūkę, tad daugiau neklausinėjo. Tačiau kai Mari iškart sutiko patikėti jai vyresnėlę dukrą, galėjo nuspėti daugybę dalykų.
Nikolia neilgai trukus susivokė, kad kažkas negerai. Motina ir toliau jį mylėjo, tačiau ta meilė neturėjo nieko bendra su jausmų protrūkiais Selijai. Kai jis sužinojo, kad Diana pasiprašė prieglobsčio pas senelius, pareiškė vyresnei sesei, jog liks namie, „kad neleistų mamai suvalgyti Selijos lyg kokio pyrago su kokosais“.
Jo žodžiai nebuvo vien vaizduotės vaisius: perteklinė Mari meilė Selijai priminė kai kurių XIII amžiaus šventųjų alpulį per ostijos priėmimą. Tai buvo šventas smaguriavimas.
Olivjė dėl vyresnėlės dukters noro gyventi pas senelius nesunerimo: žinojo, kad mažoji juos dievina, be to, savaitgaliais ji grįš namo. Selijai jautė tokią pat aistringą meilę, kaip ir Mari: nors tokių protrūkių jam nepasitaikydavo, manė, kad naujoji šeimos narė ypač kerinti. Kai žmona priglausdavo mažylę, jis apkabindavo neperskiriamą dvejulę ir sutirpdavo iš laimės.
Olivjė buvo geras tėvas, karštai mylėjo visus tris savo vaikus ir savo meilės neslėpė. Tačiau meilė žmonai jį akino, todėl nematė nei jos trūkumų, nei kančios, kurią ji kėlė Dianai. Visuomet rasdavo racionalių ir įtikinamų būdų paaiškinti namų keistenybėms.
Kai jo motina paklausė, kodėl vyriausia dukra savaitę leidžia uošvių namuose, Olivjė paaiškino, kad Mari tuomet sumažėja darbo, juk rūpesčių su kūdikiu ji turi iki kaklo, o Dianos ryšys su žmonos tėvais visuomet buvo ypatingas. Pridūrė, kad ji jau didelė mergaitė ir nori būti savarankiška.
Kai jo tėvas nusistebėjo, kad Mari vis dar nedirba vaistinėje, nors gimus Nikolia tikrai nedelsė, jis atsakė:
– Daugiau vaikų ji nenori. Tad supranta, kad popina vaikutį paskutinį kartą, ir nori tai padaryti iš visos širdies.
Popinti: šis juokingas veiksmažodis itin menkai apibūdino žmonos elgesį. Tik baimindamasi ką-žmonės-pasakys naktį guldydavo kūdikį į lovelę, nors mielai būtų glaudusi ją prie savęs visą naktį. Rytais nubusdavo apsėsta minčių apie atžalą: puldavo prie lovelės, imdavo savo numylėtinę švelniai ulbuodama, mano šokoladinis pyragėli, mano šiltoji bandele, ir pilte apipildavo bučiniais. Ir jos apetitas nemažėjo. Kai gerdavo kavą, tarp dviejų gurkšnių, taip, kaip kiti užtraukia vieną po kito porą cigaretės dūmų, pakšteldavo dukrelę į žandą. Dieną, kad ir ką būtų dariusi, Seliją visuomet laikė greta, dažniausiai įdėtą į nešioklę, ją Mari gavo dovanų gimus Dianai ir dar nė karto nebuvo panaudojusi. Dabar tas kabinamas ryšulys jai atrodė dieviškas – kiekvieną akimirką jausti prigludusią prie pilvo gyvenimo meilę.
Keista, bet krūtimi Mari jos nemaitino. Nė minties nekilo taip maitinti Dianos ar Nikolia. Dėl Selijos klausimas iškilo. 1977 metais jai atrodė, kad toks vaiko mitybos būdas sumenkins jos, kaip šiuolaikiškos motinos, įvaizdį ir kad pati mažoji raudonuos dėl tokio priešistorinio maitinimo.
Nešioklė buvo tobulas išradimas. Jei ne baimė atrodyti kaip motinai barbei devyndarbei, ji būtų pasiėmusi nešioklę į vaistinę, su vaiku prie pilvo. Mari buvo labai svarbu parodyti, kad viską išmano, kad yra visiškai save realizavusi moteris.
O Selija jai buvo tarsi atpirkimas. Kai Mari laikydavo savo vaiką rankose, pagaliau liaudavosi galvoti, kaip pati atrodo kitiems. Kad ir koks beprotiškai nesveikas buvo jos motiniškas švelnumas, tas švelnumas suteikė galimybę vertinti gyvenimą ne tik pagal tai, sukels ji pavydą ar ne.
Mari grįžo į vaistinę tik po pustrečių metų, kai Selija pradėjo lankyti darželį. Abu vyresni vaikai – idealūs, išmintingi ir ramūs, o trečioji mažylė – išties nepakenčiama, nepratusi prie jokių draudimų. Auklėtoja pasikalbėjo apie tai su Mari, tačiau toji tik gūžtelėjo pečiais.
Vieną dieną, kai Selija darželyje bliovė ir raitėsi ant žemės, auklėtojai šovė į galvą mintis iš pamokos pakviesti Dianą. Mergaitė iškart suprato, kokia problema iškilo, ir nuėjo kartu su buvusia auklėtoja. Išvydusi besiožiuojančią jaunylę, ryžtingai prie jos pasuko.
– Liaukis dabar pat, – pasakė. – Selija, tu jau ne kūdikis. Darželyje taip nesielgiama.
Mergytė iškart pakluso. Nuo to laiko kiekvienąkart, kai Seliją ištikdavo panašus priepuolis, į pagalbą būdavo kviečiama Diana.
Selija garbino vyresnę aštuonerių metų seserį, tokią rimtą ir tokią gražią. Diana išpaikintam vaikui juto irzlumo atmieštus švelnius jausmus, kuriuos slėpė demonstruodama maloningą išmintingos vyresnės sesers autoritetą.
Su Nikolia apie tai dažnai kalbėdavosi:
– Tu visą savaitę praleidi su ja namie, nebijok būti vyresniuoju broliu. Ne Selija kalta, kad mama dėl jos eina iš proto.
– Ne Selija kalta, tikrai jau?
– Ji kitokio elgesio niekad nebuvo patyrusi.
Vis dėlto Dianai buvo sunku valdytis, kai savaitgaliais grįždavo namo. Kai žvelgdavo į motinos apglėbtą ir meilės apgaubtą Seliją, prisimindavo glamonę tos, kuri kadaise buvo jos deivė, ir jausdavo, kaip joje vėl veriasi nevilties bedugnė.
Diana nekantriai laukdavo, kada sekmadienio pietų ateis teta, mat tai reiškė išganingai prasiblaškyti. O sekmadienį vakare, kai grįždavo namo pas senelius, laisviau atsikvėpdavo: išmėginimas baigtas. Vėl įprasta vaga saugioje vietoje tekės gyvenimas.
Diana buvo puiki mokinė, vertinama ir mokytojų, ir bendraklasių. Gera klasės draugė, neturinti priešų, nesileidžianti į labai artimas draugystes. Rami mergaitė, išmokusi slėpti savo žaizdas.
Diana neturėjo tikros draugės, bet jos ir neieškojo. Ji buvo mačiusi tam tikros rūšies įpročių: viena kitai pasipasakoti, nakvoti vienai pas kitą, kartais net išsiverkti išrinktosios glėbyje. Dianai tokio pobūdžio draugystės nepatiko dar ir todėl, kad ji negalėjo sau to leisti. Kam gi ji būtų galėjusi patikėti savo paslaptį?
Senelis kartkartėmis mėgindavo pasikalbėti su anūke:
– Žinai, tavo motina buvo kaprizingas vaikas. Mokykloje gerų pažymių negaudavo, tik pastabų dėl netinkamo elgesio. Namuose ištisas valandas galėdavo raukyti nosį nežinia dėl ko. Argi ji galėtų tavyje pažinti save, juk esi pirma klasėje, visą laiką šypsaisi ir visi tave myli?
Diana neatsakydavo. Ar jos kančia gali būti paaiškinta? Motina tiesiog nesuvokė, kad yra žiauri. Atrodė, yra įsitikinusi esanti puiki motina. Mari, kaip būdinga paprastiems žmonėms, galėjo paistyti nesąmones: „Jūs gi mane pažįstate, noriu būti teisinga“, arba: „Man nieko nėra svarbiau už meilę vaikams.“ Mergaitė stebėdavo ją, kai šioji leisdavosi į tokius postringavimus: motina tikėjo tuo, ką sakė.
Diana mąstė, kad žmonės yra bepročiai. Nežinia kodėl jos seneliai visuotinės beprotybės išvengė. Galiausiai Diana suprato, kad net jos tėvas ir brolis yra tokie pat: tėvas nemanė, kad motiniškas žmonos elgesys yra patologinis, o brolis prie tokio elgesio prisitaikė. Na, o visi kiti: žinoma, tai buvo ne jų reikalas, tačiau kaip jiems nekėlė nuostabos moteris, kuri be Selijos nežengdavo nė žingsnio, išskyrus laiką, kai toji būdavo darželyje? Olivjė užteko įtikinti žmoną, kad ketverių metų vaiko nuolat nešioti ant rankų nereikia:
– Brangioji, nugarai kenkia.
Giliai širdyje Diana apgailestavo, kad motina paklausė tėvo. Jei ir toliau visur būtų tampiusi pernelyg didelį nešioti vaiką, žmonės būtų galėję suprasti, kad jos elgesys patologiškas.
Tarsi skaitydama Dianos mintis, senelė pasakė:
– Ką mes galim padaryti? Tavo motina nėra tokia nesveika, kad galėtume įsikišti. Ji nėra gera motina tau, nėra gera motina ir Selijai. Įstatymas šiuo atveju bejėgis.
Juolab kad geros sveikatos pažymą atstojo Nikolia: su juo Mari elgėsi kaip normali motina, šiltai ir nuosaikiai. Kaip galima būtų manyti, kad aplinka namuose nesveika, kai ten auga toks ramus ir geras berniukas?
Penktadienio vakarais, kai Diana ateidavo pas tėvus, tėvas čiupdavo ją į glėbį ir vadindavo „mano princese“. Brolis pabučiuodavo, rodydavo naujus savo lobius: sportinius batelius, komiksus, „LEGO Duplo“. Motina burbtelėdavo: „A, tu jau čia“ ir nueidavo savais keliais, lydima neperskiriamo satelito – Selijos. Šioji dievino seserį, bet motinos akivaizdoje nedrįso jai rodyti jausmų.
Kai Diana klausdavo Nikolia, šis tik gūžteldavo pečiais:
– Mama pakvaišusi dėl Selijos, ir tiek. Visa kita gerai.
– O ką ji kalba apie mane, kai manęs nebūna?
– Apie tave ji niekad nekalba.
Kai Selijai sukako šešeri, Olivjė pareiškė, kad mergaitė nebegali miegoti viename kambaryje su tėvais. Ją perkėlė į Dianos kambarį, kur jau stovėjo dvi lovos.
Diana pyktelėjo, kai jai buvo pranešta apie jau įvykusį faktą. Pirmoji naktis su Selija tapo tikru išbandymu. Iš pradžių teko iškęsti mamytės ir dukrytės atsisveikinimo raudas: „Ne, meilute, aš tavęs nepalieku. Tik nakčiai, ji neilga. Dabar tu jau didelė mergaitė, negali miegoti su tėčiu ir mama. Tave sergės vyresnė sesuo.“ Viskas buvo pakartota kokį tuziną kartų, abiem nepaliaujamai ašarojant.
Galiausiai atėjo Olivjė ir pareiškė, kad reikia leisti vaikams miegoti. Ar dar būtina patikslinti, kad Dianai mama labos nakties nepalinkėjo?
Kai liko vienos, Selija guviai įsiropštė į sesers lovą.
– Mama sakė, kad turi mane sergėti.
– Palik mane ramybėje, aš miegu.
– Rėksiu, ir mama tave bars.
– Rėk, kiek nori.
Apstulbusi dėl tokio griežto tono, kokiu su ja niekas nebuvo kalbėjęs, mažoji apkabino vyresnėlę:
– Diana, aš tave myliu.
– Kas tau užėjo?
– Kodėl tavęs visą savaitę nebūna? Aš taip tave myliu. Man daug geriau, kai tu namie.
– Paistai niekus.
– Ne, tikrai. Mama per daug mane myli, ji nepalieka manęs ramybėje.
– O tau labai patinka ir prašai dar.
– Aš nežinau, ką man daryti.
Diana suprato – sesuo sako tiesą, ir atsisuko į ją:
– Turi jai pasakyti, kad taip elgtis negalima.
– Bet aš myliu mamą.
– Žinoma. Todėl ir turi jai pasakyti, nes myli. Turi jai pasakyti, kad ji privalo palikti tave ramybėje, kad tau bloga nuo jos bučinių, kad ji kliudo tau augti.
– Tu jai pasakyk.
– Jei pasakysiu aš, ji nesupras. Pasakyti turi tu pati.
– O kada?
– Kai būsite vienos. O dabar grįžk į savo lovą.
– Ar galiu miegoti su tavimi, labai prašau?
– Gerai. Tik šiąnakt.
Mažoji prisiglaudė prie vyresnėlės.
Diana neįstengė išlikti abejinga. Turėjo pripažinti, kad Selija labai miela. Apsikabinusi ją Diana užmigo.
Rytojaus dieną, kai motina pašaukė Seliją maudytis, Diana įtarė, kad sesuo ta proga su ja ir pasikalbės, tad pasislėpė už durų.
– Mama, tu turi palikti mane ramybėje, – išgirdo.
– Kodėl taip sakai, brangute? – išsigandusi paklausė Mari.
– Turi palikti mane ramybėje. Man bloga nuo tų tavo bučinių.
– Tau nepatinka, kai tave bučiuoju?
– Ne, patinka, tik bučiuoji per daug.
– Atleisk, brangute, – su ašaromis akyse atsakė motina.
Dianai užgniaužė kvapą. Vadinasi, pavyko! Ir tą akimirką ji išgirdo:
– Man Diana sakė tau pasakyti.
– A! Suprantu. Tavo sesuo paprasčiausiai pavydi.
– Kodėl ji pavydi?
– Todėl, kad nebučiuoju jos taip dažnai kaip tavęs, brangute.
– O kodėl tu jos nebučiuoji taip dažnai kaip manęs?
– Nes ji šalta. Visuomet tokia buvo. Ar tau iš tiesų nepatinka mano bučiniai?
– Ne, mama, labai patinka.
Vyresnėlė išgirdo daugiau, nei reikėjo, ir sutrikusi nuėjo šalin. Atsisėdo ant lovos ir susimąstė: „Aš pavydžiu? Viskas aukštyn kojomis! Mama, tau esu šalta tik todėl, kad pati privertei mane tokia būti.“
Vienuolikmetė Diana pajuto, kaip griūva jos pasaulis. Iki šiol ji laikėsi, nes manė, kad motina nesuvokia, jog ji kenčia. O dabar išgirdo motinos versiją – kalta pati, kad jai nerodoma nė kruopelės švelnumo. Kaltinimas pavydu skambėjo juokingai, palyginti su šia mintimi. Kaip jai toliau gyventi, gniuždomai jausmo, jog turi kentėti tokią beprotišką neteisybę?
Visas šeštadienis praėjo lyg sapne. Naktį Selija vėl atsigulė šalia į jos lovą. Diana nė nekrustelėjo.
– Pakalbėjau su mama.
– Žinau, girdėjau.
– Negerai klausytis už durų.
– Tu teisi, bėk, pasiskųsk mamai.
– Ji sakė, kad...
– Žinau, ką sakė. Selija, tu kvaiša, pasakei, jog aš liepiau pasakyti. Tu melavai. Pati man pasiskundei. Niekuomet tavimi nebepasitikėsiu.
– O kas yra pasitikėjimas?
– Tai, ko tu neturi. Marš į savo lovą.
Verkšlendama Selija pakluso. Diana suvokė, kad elgiasi grubiai: ką šešerių metų vaikas gali išmanyti apie tokius dalykus? Tačiau ji taip kentėjo, kad mažosios sesutės likimas jos nejaudino.
