Be jokios abejonės, XX amžiaus pradžios Vienoje Almos Marios Mahler Gropius Werfel (1879–1964) vardas buvo minimas labai dažnai.
Į istoriją Alma įėjo kaip vieno garsiausių XX amžiaus kompozitorių Gustavo Mahlerio žmona ir įkvėpėja (paskutiniais gyvenimo metais alinamas sunkios širdies ligos jis galėjo kurti tik tada, kai greta sėdėdavo ji). Trumpai buvo ištekėjusi ir už pradedančio architekto Valterio Gropius (jau vėliau jis nusipelnė bauhauso – vieno įtakingiausių modernizmo stilių – pradininko vardo). Kai ši meilė, laimei ar nelaimei, baigėsi skyrybomis, tapo tuomet garsaus austrų rašytojo Franzo Werfelio sutuoktine. Almos dūsautojų sąraše – ir garsiausi to meto dailininkai Gustavas Klimtas bei Oskaras Kokoschka.
„Mėginti aprėpti Almos sielą vienu romanu pasirodė esanti neįtikėtinai sunki užduotis – tai išties buvo didinga moteris“, – prisipažįsta amerikietė rašytoja Mary Sharratt, romane „Ekstazė“ pabandžiusi atkurti XX amžiaus pradžios Vienos atmosferą ir Almos Mahler portretą.
„Mane, kaip Gustavo Mahlerio gerbėją, visada domino Alma, – viename interviu aiškino romano autorė. – Ne tiek daug XX amžiaus moterų buvo apsuptos tokios skandalų ir blogos reputacijos auros. Kai kurie tyrinėtojai romantizuoja Almą kaip garsių kūrėjų mūzą, kiti kaltina ir vadina vyrus gniuždančiu monstru. O tai, kad ji taip pat buvo kompozitorė, daugelis linkę užmiršti, kur kas svarbiau atrodo tai, kad nebuvo ideali didžių savo vyrų partnerė ir išdrįso nebūti tobula! Aš norėjau parodyti, kokia ji buvo iš tiesų.“
Pirmojo bučinio saldumas
Dar vaikystėje Alma vadinta gražiausia Vienos mergaite. Ji gimė bohemiškoje šeimoje – tėvas buvo pripažintas peizažų dailininkas Emilis Jakobas Schindleris. Gilią žaizdą tada tik trylikametės širdyje paliko netikėta tėvo mirtis ir tai, kad netrukus mama ištekėjo už Carlo Mollo, savo vyro mokinio ir slapto savo mylimojo.
Pirmuoju Almos gerbėju tapo garsusis dailininkas Gustavas Klimtas. Jis nenutapė nė vieno jos portreto, tačiau daugelyje biblinės tematikos darbų galima atpažinti į akį kritusios merginos bruožus. Moteriškam žavesiui sunkiai atsispiriantis menininkas maldavo Almos bent užsukti į jo studiją. Tiesa, be palydovų. Mergina, kad ir augusi bohemiškoje menininkų šeimoje, tokio žingsnio – bent šitaip teigia oficiali istorija – taip ir nežengė, nes suprato ten laukiančius pavojus. Bet, kaip išduoda dienoraščiai, būtent Gustavo Klimto glėbyje ji patyrė pirmojo bučinio saldumą (įdomus faktas – „Bučiniu“ pavadintas garsiojo šio austrų simbolisto darbas yra vienas labiausiai atpažįstamų pasaulyje).
Romanas rimčiau ir neįsiplieskė, pakako, kad Almos mamos ir patėvio ausis pasiektų žinia, jog mergina keletą sykių slapta išsiruošė pasivaikščioti su geru jų bičiuliu. Jiems nebuvo paslaptis, kad šeimos draugas negali atsispirti gražioms moterims, tad Gustavui Klimtui jų namų durys buvo užtrenktos ir išgautas jo pažadas nesiartinti prie merginos.
Pašaukimas – daryti vyrą laimingą
Almai buvo dvidešimt vieni, kai sutiko devyniolika metų vyresnį Gustavą Mahlerį. Dirigentas buvo žvaigždė, garsiosios Vienos operos direktorius. Jo simfonijos dar nebuvo sulaukusios pripažinimo, muziką jis kurdavo tik laisvalaikiu ar per vasaros atostogas. Gustavą Mahlerį sužavėjo merginos grožis, ši neliko abejinga muziko šlovei.
Alma buvo visiškai pasinėrusi į muziką, ji ne tik puikiai skambino fortepijonu, bet ir bandė kurti muziką dainoms pagal savo mėgstamų poetų eiles. Tačiau to nebuvo numatyta Gustavo Mahlerio šeimyninio gyvenimo vizijoje, kurią pasipiršęs jis išdėstė dvidešimties puslapių laiške. Esminė sąlyga buvo griežta – dviejų kompozitorių namuose negali būti. „Priimk mano muziką kaip savo... – rašė jis. – Nuo šiol gali turėti vieną pašaukimą – daryti mane laimingą.“
Alma, kad ir kokias su muzika susijusias ambicijas būtų puoselėjusi, nuo altoriaus nepabėgo. Gal ir todėl, kad tuo metu jau laukėsi. Vienos operos direktoriaus namų atmosfera toli gražu nepriminė bohemiškos ir meniškai laisvos aplinkos, kuria garsėjo jos tėvų, vėliau mamos ir patėvio šeima. Gustavas Mahleris nevaikščiojo į svečius, nenorėjo, kad vakarėliai būtų rengiami ir jo namuose. Kompozitoriaus namuose viskas vyko pagal griežtą dienotvarkę: atsikėlęs septintą jis sėsdavo prie pusryčių stalo, porą valandą padirbėdavo ir išskubėdavo į Vienos operą.
Kai atėjus pietų metui Gustavas Mahleris pakildavo nuo darbo stalo ir užtrenkdavo teatro duris, tą pačią akimirką jo namuose pasigirsdavo telefono skambutis – taip sekretorius pranešdavo žmonai, kad už penkiolikos minučių šeimos galva bus laiptinėje. Sutuoktinė jo turėjo laukti prie durų slenksčio, kad laiką branginančiam vyrui nereikėtų skambinti varpeliu ar ieškoti raktų ir jis galėtų tiesiu taikymu eiti prie stalo, kur jau būtų patiekta sriubos (ne per karštos, bet ir ne drungnos – kompozitorius buvo silpnos sveikatos ir griežtai laikėsi mitybos apribojimų). Pietų metu svetainėje tvyrojo kapų tyla, nes tai buvo retos atokvėpio akimirkos, kurias Gustavas Mahleris galėjo skirti ne operos teatro rūpesčiams, o kūrybai. Po pietų jis su žmona eidavo į parką pasivaikščioti ir vėl išskubėdavo į teatrą. Jei tą vakarą nediriguodavo, Gustavas Mahleris stebėdavo spektaklį iš direktoriaus ložės. Namie žmona laukdavo prie vakarienės stalo.
Įrašai dienoraštyje išduoda, kokios audros siautė Almos sieloje: į neviltį stūmė šeimyninė rutina, ji kankinosi negalėdama prisėsti prie fortepijono ir atsiduoti muzikai, nes taip buvo prisižadėjusi sutuoktiniui. Situacijos namuose nesušvelnino ir dviejų dukrų atėjimas į pasaulį (1902 metais gimė Maria Anna, 1904 metais – Anna), rimtą smūgį šeima patyrė, kai vos ketverių sulaukusi pirmagimė mirė nuo difterijos. Netrukus ir kompozitoriui diagnozuotas rimtas širdies sutrikimas.
Maldyti skausmo ir nerimo Alma išvyko į sanatoriją, o ten... krito į glėbį ketveriais metais jaunesniam architektui Walteriui Gropius. Nežinia, ar per išsiblaškymą (bent jau taip vėliau aiškino) mylimajai skirtą laišką Walteris adresavo... jos vyrui, taip Gustavas Mahleris sužinojo apie žmonos neištikimybę. Patarimo, kaip gelbėti žlungančią santuoką, kompozitorius kreipėsi į patį Sigmundą Freudą. Tiesa, nesigulė ant garsiosios jo kušetės, psichoanalizės tėvo konsultacija buvo suteikta per jo atostogas Leidene. Vyrai pasikalbėjo vaikštinėdami, pasivaikščiojimas truko daugiau nei keturias valandas. Po lemtingo pokalbio sutuoktinių santykiai pasikeitė. Gustavas Mahleris ėmė skatinti žmoną prisiminti aistrą muzikai, jai skyrė savo Aštuntąją simfoniją, o ant nebaigtos Dešimtosios simfonijos partitūros užrašė: „Gyventi tau, dėl tavęs mirti, Alma“. Ji ir buvo greta savo vyro iki pat paskutinio jo atodūsio – penkiasdešimtmečio Gustavo Mahlerio gyvybė užgeso 1911-ųjų gegužę.
Jai stinga rašytojo kolekcijoje!
Gustavas Mahleris paliko turtą, kuris leido jo žmonai gyventi pasiturimai. Po vyro mirties Alma nebekūrė muzikos, nors kliūčių tam nebuvo. Teišliko septyniolika jos sukurtų dainų, buvo išleisti jų rinkiniai. Daugiau nieko, nors iš įrašų dienoraščiuose žinoma, kad ji sukūrė ar pradėjo kurti per šimtą dainų, įvairių kūrinių instrumentams, taip pat pradėjo kurti operą. Kad ir kaip audringai paskui klostėsi gyvenimas, daug jėgų Alma atidavė Gustavo Mahlerio kūrybai propaguoti. „Aš mylėjau jo dvasią, o kaip vyras jis man liko schema“, – pirmąjį savo sutuoktinį yra įvertinusi Alma.
1912-aisiais Alma pasinėrė į romaną su dvidešimt ketverių čekų dailininku Oskaru Kokoschka (jų aistrą tapytojas amžiams užfiksavo paveiksle „Vėjo nuotaka“). Apie menininko pavydo priepuolius pasakojamos legendos, neva jis ištisas naktis budėdavo prie mylimosios langų ir tikrindavo, ar kas kitas slapta nesilanko jos miegamajame. Aistringas ryšys truko porą metų, po vieno iš žutbūtinių ginčų Alma, būdama nėščia, ryžosi abortui ir išbraukė Oskarą iš savo gyvenimo. Pasakojama, kad kerštu degantis dailininkas užsakė pagaminti į nuvylusią mylimąją panašią lėlę, nešiojosi ją į vakarėlius, o kartą, kai visi jau buvo gerokai įsilinksminę, apliejo vynu ir iškilmingai nukirto galvą... Kai gandai pasklido po Vieną, policija nutarė netgi apklausti dailininką, ar iš tiesų tą vakarą niekas nenukentėjo.
Nutraukusį šį ryšį, Alma susitaikė su buvusiu mylimuoju architektu Walteriu Gropius, pora susituokė ir susilaukė dukros Manonos, tačiau santuoką temdė nevaldomas sutuoktinio pavydas buvusiems žmonos vyrams. 1917-aisiais, kol vyras dar kovėsi Pirmojo pasaulinio karo fronte, Alma susipažino su jaunu poetu Franzu Werfeliu, po metų pagimdė sūnų Martiną, šis mirė dar kūdikystėje. 1920 metais Alma išsiskyrė su antruoju vyru. Trečiosios vedybos įvyko po devynerių metų, o per tą laiką ji davė tokį sėkmingą impulsą mylimojo karjerai, kad Franzo Werfelio romanai imti šluoti iš knygynų lentynų („Jei nebūčiau sutikęs Almos, būčiau parašęs dar keletą gerų eilėraščių ir nusileidęs į dugną...“ – yra prisipažinęs rašytojas).
Vienos aukštuomenė vėl turėjo apie ką plakti liežuviais, viena to meto ponia neva guodusi, kaip pati manė, į viliokės žabangas patekusį jaunuolį: „Brangus Franzai, jai, matyt, stinga rašytojo kolekcijoje, jau tokia ji daugiaplanė mūza...“
Santuokinis gyvenimas su trečiuoju vyru buvo kupinas tragiškų išbandymų – vos septyniolikos nuo poliomielito mirė Almos dukra Manona, porai teko sprukti iš nacistinės Austrijos (Franzas Werfelis buvo žydas), vėliau dramatiškai pavyko pabėgti iš nacių okupuotos Prancūzijos, iš Lisabonos juodu sėdo į laivą ir perplaukė Atlantą. Sutuoktiniai įsikūrė Los Andžele, Franzas Werfelis rašė romanus ir scenarijus Holivudo filmams, 1945-aisiais mirė nuo širdies smūgio.
Alma persikėlė į Niujorką, aktyviai puoselėjo pomirtinę Gustavo Mahlerio šlovę, o honorarai už atliekamus jo kūrinius leido jai neskaičiuoti pinigų. Prie stambų sumų dar prisidėjo ir atlygis už Franzo Werfelio parduodamas knygas. Alma mirė 1964-aisiais Niujorke, sulaukusi aštuoniasdešimt penkerių, palaidota Vienoje šalia dukros Manonos.
