A. Patchett kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, lietuviškai iki šiol pasirodė romanai „Vieningieji“ (2017) ir „Bel Canto“ (2013), dabar išleidžiamas naujas rašytojos kūrinys – „Nuostaba“ (iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė, leidykla „Baltos lankos“).
„Vougelio“ farmacijos bendrovės mokslininkei Marinai Sing patikima egzotiška užduotis leistis odisėjon po Amazonės upės apylinkes. Pirmyn ją gena noras išsiaiškinti, kaip mirė kolega Andersas Ekmanas, ir prievolė rasti daktarę Svenson, kuri atokioje Amazonijoje bando įminti vienos genties vaisingumo paslaptį ir sukurti naujus vaistus. Marina kadaise buvo jos studentė, bet dėl vieno praeities įvykio nėmaž netrokšta susidurti su buvusia dėstytoja. Vis dėlto, neturėdama kito pasirinkimo, moteris iškeliauja nežinomybėn, kurioje knibždėte knibžda keistų gyvių.
Skinantis kelią per bauginančią Amazonės džiunglių tankmę, Marinai teks vyti šalin prisiminimus apie sunkumų kupiną praeitį, praradimus ir tai, ką teko paaukoti, o kelionė pažers gausybę iššūkių, susitikimų, draugysčių ir progų nustebti.
Kviečiame skaityti Ann Patchett romano „Nuostaba“ ištrauką.
**
Antras skyrius
Pirmiausia – svarbiausi dalykai. Marina užsirašė pas epidemiologą Sent Pole ir pasiskiepijo – dešimčiai metų nuo geltonojo drugio ir nuo stabligės. Jai išrašė vaistų maliarijos prevencijai – lariamo, pirmą tabletę buvo liepta išgerti nedelsiant. Paskui ji gers po vieną tabletę per savaitę visą laiką, kiek truks kelionė, ir dar keturias savaites grįžusi.
– Būkit atsargi gerdama šituos, – perspėjo ją gydytoja. – Nuo jų gali kilti noras šokti nuo stogo.
Dėl to noro šokti nuo stogo Marinai nesusirūpino. Daugiau nerimo kėlė lėktuvo bilietai, daiktų pakavimasis, anglų–portugalų kalbų žodynai, kiek pasiimti vaistų nuo viduriavimo. Protarpiais ji vis pagalvodavo apie viršutinę kairiosios rankos dalį, mat po anų dviejų injekcijų jautėsi taip, lyg abi adatos po oda būtų nulūžusios ir dabar lindėtų jos žastikaulyje lyg pora įkaitintų iečių. Laikinai Marina leido šiems labiau praktiniams rūpesčiams išstumti mintis apie Andersą, Kareną ir daktarę Svenson, apie kuriuos mąstyti šiuo metu jai buvo nepakeliama. Tik trečią naktį po išgertos pirmosios lariamo tabletės Marina staiga prisiminė Indiją ir savo tėvą. Besiruošdama išvykti į Amazoniją, ji netikėtai išsiaiškino paslaptį, kuri iki šiol glūdėjo tolimiausiame jos sąmonės kamputyje: Kas buvo negerai jos vaikystėje?
Ir tada ūmai pasidarė aišku: štai šios tabletės.
Jai tai nušvito vidurnaktį, kai pašoko iš miegų, stačiai stryktelėjo iš lovos visa šlapia ir drebanti, o sapnas dar tebebuvo toks ryškus, jog buvo baugu net sumirkčioti, kad jis nesugrįžtų, nors iš tikrųjų to negalėjo išvengti. Mokėjo jį atmintinai. Tas pats sapnas paženklino visą jos jaunystę, neatlyžtamai persekiojo ją, o paskui ilgus metus buvo pradingęs ir šit sugrįžo, vos tik ji neapdairiai leido sau apie jį pamiršti. Stovėdama tamsoje prie lovos su prakaito permerkta patalyne ir pagalve, peršlapusiais naktiniais, ji staiga labai aiškiai suvokė, kad vaikystėje ji vartojo lariamą. Mama jai niekada nesakė, bet, žinoma, ji turėjo gerti lariamą, pradėdavo, kaip paskirta, savaitę prieš išvykdama, paskui kas savaitę, kol ten viešėdavo, ir dar keturias savaites grįžusi. Tabletės reiškė, kad atėjo laikas aplankyti tėtį, lygiai taip pat, kaip buvo rausiami rašomojo stalo stalčiai ieškant pasų ir iš rūsio į viršų tempiami lagaminai. Ateik išgerti Indijos tablečių.
Marina tik miglotai prisiminė, kaip gyveno bute Mineapolyje su abiem tėvais, bet šiuos prisiminimus prikeldavo be jokių pastangų. Žiūrėk, štai jos tėtis stovi prie laukujų durų ir krato sniegą iš blizgančių juodų plaukų. Štai jis sėdi prie virtuvės stalo ir rašo ant lentutės, o greta jo lėkštelėje lėtai rusena cigaretė, kol iš jos belieka pelenai, jo knygos ir dokumentai išdėlioti šalimais tokia skrupulinga tvarka, kad, atėjus vakarienės metui, jiems tekdavo sėdėti svetainėje ant grindų ir valgyti nuo kavos staliuko. Štai jis prie jos lovelės vakare, apkamšo ją antklodėle iki smakro, iš abiejų pusių. „Pupulis šiltai apkamšytas?“ – klausia jis. Ji linkteli pagalvėn nugrimzdusia galva, vienintele kūno dalim, kuri dar įstengia krutėti, ir nenuleidžia akių nuo jo gražaus veido taip arti jos, vos už kelių colių, kol akys pačios užsimerkia.
Marina neužmiršo tėčio, kai jo nebebuvo, nesusitaikė su padėtim nė ilgainiui. Ilgėjosi jo. Mama dažnai kartodavo, girdi, Marina pasižyminti lygiai tokiais pačiais gabumais kaip ir jos tėtis, ir tai esą paaiškina, kodėl jis taip didžiuojasi tuo, kad jai geriausiai sekasi tie dalykai, kurie ją labiausiai ir domina: gamtos mokslai ir matematika vaikystėje, skaičiavimas, statistika, neorganinė chemija – kai paaugo. Jos oda, palyginti su tėvo, buvo visai šviesi, kreminė, bet atrodydavo labai tamsi, kai ji pridėdavo riešą prie mamos riešo. Ji paveldėjo apvalias juodas tėvo akis ilgomis tankiomis blakstienomis ir kampuotą sudėjimą. Matydama tėvą, ji įgydavo gebėjimą pamatyti save, patirdavo nusiraminimą atpažinusi fizinį panašumą po ilgų mėnesių, praleistų tarp motinos giminių, visų tų perregimų pusbrolių ir pusseserių, kurie į ją spoksodavo it į kokią lamą, per šventinę vakarienę netikėtai įstypčiojusią į valgomąjį. Kasininkės maisto parduotuvėje, vaikai mokykloje, gydytojai ir autobusų vairuotojai – visi klausdavo, iš kur ji kilusi. Bergždžias reikalas būdavo atsakyti, kad ji iš čia pat, iš Mineapolio, nors iš tiesų taip ir buvo. Užuot taip atsakiusi, sakydavo esanti iš Indijos, ir netgi to jie dažnai nesuprasdavo („Iš Lakotos?“ – klausdavo degalinės pardavėjas, ir Marinai tekdavo iš paskutiniųjų laikytis, kad neimtų vartyti akių, nes mama aiškino, jog akių vartymas yra aukščiausio laipsnio nemandagumas ir niekuomet nebūna tinkamas atsakas, net į pačius kvailiausius klausimus). Būti baltosios moters ir užsieniečio doktoranto vaiku, kurio tėtis, baigęs mokslus, į gimtąją šalį išsivežė įgytą mokslo laipsnį, bet neišsivežė šeimos, dabar jau tapo istorija, pasitaikančia ir prezidentams, tačiau kai Marina augo, dar nebuvo jokio pavyzdžio, kuriuo būtų galėjusi lengvai paaiškinti savo padėtį. Ilgainiui ji tarė sau, kad iš tiesų beveik ir yra iš Indijos, nes jos tėtis yra iš ten, nes jis ten ir gyvena, o jinai aplankydavo jį kas dvejus ar trejus metus, kai tik būdavo sutaupyta pakankamai pinigų. Šios jaudinamos kelionės būdavo aptariamos ir planuojamos kaip reikšmingi įvykiai, ir, braukdama kalendoriuje likusius mėnesius, paskui savaites, paskui dienas, ji ilgėdavosi ne tik tėčio, bet ir visos šalies, vietos, kur ničniekas neatsisukinės pasižiūrėti į ją, nebent tik pasigėrėti jos puikia laikysena. Bet tada, likus truputį mažiau kaip savaitei iki išvykimo, prasidėdavo tie sapnai.
Sapnuose ji laikosi tėčiui už rankos. Juodu eina Indiros Gandhi bulvaru Dalhūzio aikštės link arba Bidhano bulvaru į koledžą, kur tėvas dėstė. Kuo toliau juodu eina, tuo daugiau žmonių ima rinktis iš aplinkinių namų ir šoninių gatvelių. Galbūt vėl dingo elektra ir sustojo tramvajai, o visose virtuvėse liovėsi veikti ventiliatoriai, taigi žmonės iš butų išėjo į gatvę, nes minia vis labiau grūdasi aplink, iš pakraščių renkasi vis daugiau žmonių. Vidurdienio karštis alina, o prie jo dar prisideda šitiekos kūnų karštis, jų prakaitas ir kvepalai, aštrūs prieskonių kvapai, sklandantys su dūmais, rūkstančiais iš gatvės pardavėjų vežimaičių, bei kartokas serenčių, supintų į girliandas, aromatas, ir visa tai drauge pamažu priveikia Mariną. Ji nebemato, kur eina, prieš akis – tik iš visų pusių ją spaudžiantys žmonės, į skaisčiai raudonus sarius ir Pandžabo dhočius įsupti klubai stumdo ją tai šen, tai ten. Ji ištiesia ranką ir paglosto karvę. Girdi pro šūkalojamas frazes atkakliai besismelkiančią papuošalų muziką – dzingsinčias apyrankes, atsmauktas iki pusės dilbių, tilindžiuojančius mažyčius skambalėlius, puošiančius kulkšnis, ir auskarus, kurie skimbčioja kaip vėjo varpeliai. Kartais besigrumdanti minia pakelia ją, ir akimirką jos pėdos nebesiekia žemės, ji plevena paskui tėtį nelyginant pažeme sklendžiantis aitvaras. Pajunta, kad nuo kojytės nusmunka batukas, ir rikteli tėčiui, kad sustotų, bet per balsų alasą jis negirdi. Ji tebemato ant plūktos žemės geltonuojant batelį dar tik už poros žingsnių minioje. Jis guli visiškai ramiai, nesutryptas, ir nors Marina žino, kad neturėtų taip daryti, ji paleidžia tėčio ranką. Neria batuko, bet minia jau prarijo jį, o kai Marina greit atsigręžia, minia jau prarijusi ir tėtį. Ji šaukia: „Papi! Papi!“, bet varpelių dzingsėjimas, elgetų šūkalojimai ir aimanos nustelbia jos balsą. Ji nežino, ar jis apskritai pastebėjo, kad jos nebėra. Kai ji paleido tėčio ranką, į ją galėjo įsikibti koks kitas vaikas, Indijoje vaikai labai vikrūs. Ir štai Marina – viena Kalkutos žmonių jūroje, paglemžta jų srovės, jų čiauškėjimo, hindi kalbos, kurios ji nesupranta, ta srovė neša jos kūnelį, o ji verkia, ir čia ji paprastai prabusdavo, suprakaitavusi, ją pykindavo, juodi plaukai būdavo sumirkę iki pašaknų. Marina bėgdavo koridoriumi į mamos kambarį, puldavo ant mamos lovos, šaukdama: „Neversk manęs važiuoti!“
Mama ją apkabindavo, uždėdavo ant kaktos vėsią ranką. Klausdavo, ką ji sapnavusi, bet Marina visada atsakydavo neprisimenanti, kažką klaikaus. Ji prisimindavo, bet nepasakodavo, bijodama, kad ištarti žodžiai kažin kaip pavers tuos vaizdinius tikrove. Nuo tada sapnuodavo tą sapną kasnakt: sapnuodavo ir lėktuve, naktį skrendančiame į Kalkutą, pabusdavo klykdama. Sapnuodavo jį ir bute, kurį tėvas išnuomodavo jai su mama netoli nuo savo kabineto koledže, kad jiedvi netrikdytų jo antrosios žmonos, jo kitų vaikų. Juos atskirdavo lipant į autobusą, tėtis paleisdavo ją maudantis jūroje, knibždančiame paplūdimyje. Po tokios daugybės tokių panašių sapnų Marina pradėjo bijoti miego. Būdavo įsibaiminusi visą viešnagės Indijoje laiką, taip siaubingai įsibaiminusi, jog kiekvienos kelionės pabaigoje abu jos tėvai sutikdavo, kad galbūt mergaitei visa tai per sunku pakelti. Marinos tėtis sakydavo, kad pamėgins dažniau atskristi į Minesotą, bet tai praktiškai niekad nebuvo patogu. Grįžus namo per savaitę kitą sapnuose Mariną persekiojusios minios išsisklaidydavo, išsiskaidydavo į mažesnius būrelius, o paskui ir visai pranykdavo. Pamažu Marina apie jas pamiršdavo, o tada pamiršdavo ir mama, ir nepraėjus nė metams būdavo nusprendžiama, kad dabar ji jau kur kas didesnė mergaitė ir galbūt joms reikėtų kada ateity vėl pradėti planuoti kelionę į Indiją.
Nejaugi niekas taip ir nesusiprato pasiskaityti apie daugeriopą šalutinį lariamo poveikį? Marinai patiko manyti, kad būtų ir pati išsiaiškinusi, jeigu jos tėvas nebūtų numiręs jai dar besimokant koledže. Tuo metu ji jau trejus metus nebuvo buvusi Kalkutoje. Jei jis būtų dar gyvenęs ir jei Marina vėl būtų skridusi jo aplankyti, būtų buvusi pakankamai suaugusi, kad pati rūpintųsi savo vaistais, nors iš tiesų pacientei galėjo ir nekilti klausimo dėl tam tikro simptomų derinio, su kuriuo ji buvo susitaikiusi. Ji užaugo manydama, kad košmarus jai kelia Indija, susitikimai su tėvu, nors visą laiką ją veikė tik vaistai nuo maliarijos. Vaistai, o ne jos gyvenimo aplinkybės atėmė galimybę būti su tėvu.
– Aišku, aš žinojau, jog taip veikia lariamas, – telefonu atsakė jai mama. – Mes su tavo tėvu visuomet dėl to nerimaudavom. Tavo reakcija buvo tokia siaubinga.
– Tai kodėl man nepaaiškinai, nuo ko taip yra? – paklausė Marina.
– Juk neaiškini penkerių metų vaikui, kad sapnuosis košmarai. Tai būtų tolygu skatinimui dar daugiau jų sapnuoti.
– Penkerių, – atsakė ji, – sutinku, tu teisi. Bet juk galėjai man pasakyti, kai buvau dešimties metų ar bent penkiolikos.
– Penkiolikos aš nieko tau negalėjau pasakyti. Jei būčiau pasakiusi, kad košmarus sukelia tabletės, būtum jų negėrusi.
– O tai būtų buvusi pasaulio pabaiga?
– Jeigu Indijoje būtum užsikrėtusi maliarija, tada taip, būtų buvusi pasaulio pabaiga. Jeigu maliarija būtų tave įveikusi. Stebiuosi, kad tai vis dar tebėra problema. Maniau, per tiek laiko jau turėjo kokį geresnį vaistą išrasti.
– Ir taip, ir ne. Naujieji vaistai taip nevaro iš proto, bet ir neapsaugo nuo visų maliarijos atmainų.
– Bet kodėl tu ir vėl geri lariamą? – paklausė mama. Pats svarbiausias klausimas, o jai, regis, tik dabar atėjo į galvą paklausti. – Ar vėl važiuoji į Indiją?
Įdomiausia buvo tai, kad košmaruose nelabai kas pasikeitė. Būdama keturiasdešimt dvejų, ji vėl laikėsi tėčiui už rankos, žmonės aplinkui kilo kaip potvynio banga, ir tuomet ji būdavo priversta paleisti tėvelio ranką. Gyvenime to niekad nebuvo nutikę – kad fiziškai jie būtų atplėšti vienas nuo kito, – o vis dėlto jos pasąmonė atkakliai laikėsi šios baimės. Marinai nutikę dalykai, prisiminimai, kuriuos ji suvokė kaip logiškus kandidatus virsti košmarais, jos miego niekad nesudrumstė, ir dėkui už tai, manė ji. Savo namuose ji atsikėlė ir užsidegė šviesą vonios kambaryje. Drebėjo rankos, ji persibraukė drėgnu rankšluostuku veidą ir kaklą, vengdama pasižiūrėti į save veidrodyje. Stebino tai, kad perprasta sapnų priežastis antrą valandą nakties neteikė nė menkiausios paguodos. Teisybę sakant, jai dabar atėjo į galvą vien neatsargus gydytojos perspėjimas, kad gali kilti noras nušokti nuo stogo. Didžiausia jos baimė – kad jai iš rankos išsprūs tėvelio ranka – neišgaravo net dvidešimt penkerius metus nekliudyta, saugiai pragulėjusi vaistinėje.
– O kaip dėl laidotuvių? – paklausė Marina Karenos Ekman.
Jos nesimatė visą savaitę, nuo tada, kai Marina atvažiavo su ponu Foksu tą dieną, kai smarkiai snigo. Rytojaus rytą ji turėjo išskristi, tad abiem moterims atrodė svarbu atsisveikinti, nors ir dėl skirtingų paskatų. Marina norėjo įsitikinti, ar dabar, kai jau turėjo keletą dienų susitaikyti su Anderso mirtimi, Karena atsisakė minties, jog jis dar gali būti gyvas. Karena norėjo būti tikra, kad Marinai nekilo mintis išsisukti nuo kelionės.
Marina užsuko po vakarienės, ir ilgėjanti diena ką tik buvo užleidusi vietą tamsai. Berniukai jau buvo išsivalę dantis ir vaikų kambaryje žiūrėjo televizorių. Dabar jiems kas vakarą leisdavo pažiūrėti laidą prieš miegą – vaikystės prabangą, kuri anksčiau buvo skirta vien savaitgaliams. Tik atėjusi Marina pasisveikino su vaikais, o šie vos tepasuko galvas jos pusėn. Mamai atkakliai reikalaujant, abu jaunėliai vienu balsu tyliai sumurmėjo „labas“, o vyresnėlis visai nepasisveikino. Ponas Foksas padarė klaidą pasakydamas Marinai, kad pirmas asmuo, pasirinktas vykti ieškoti daktarės Svenson, buvo ji, o ne Andersas, ir dabar visą pasaulį ji regėjo per šių dviejų alternatyvių scenarijų prizmę.
– Dėl atminimo pamaldų. Kai nėra kūno, tai vadinama atminimo pamaldomis, – pataisė Karena.
– Atsiprašau, – pasakė Marina, – dėl atminimo pamaldų.
Karena pro durų arką įkišo galvą į vaikų kambarį. Berniukai, apsirengę treningėliais ir flanelinėmis pižamos kelnėmis, sėdėjo prasmegę be galo ilgoje velvetinėje sofoje. Mažiausiasis, blyškiausias vaikas gulėjo ant Piklso kaip kilimukas. Tarsi kokie laidai juos būtų laikę prijungtus prie televizoriaus ekrano.
– Nuostabu, kaip jie girdi, – tyliai pasakė ji. – Net nebūtinai turi klausytis, tiesiog jų ausys pagauna, o paskui, kai guldau juos miegot vakare, vienas iš jų ir sako: „Kada mes rengsim tėvelio laidotuves?“
Karena įsipylė sau taurę vyno, o kai kryptelėjo butelį Marinos pusėn, ši linktelėjo galva.
– Laidotuves! – šūktelėjo vidurinysis berniukas, neatsigręždamas į jas. Jis trumpai sukikeno, tada nuščiuvo.
Marina pagalvojo apie tą purvynę, kur gulėjo palaidotas Andersas, ir ištiesė ranką pasiimti taurės.
– Aš labai atsiprašau, – tarė ji Karenai.
– Bendži, liaukis tuoj pat, – griežtai subarė Karena. – Ne, ne, čia tiesiog aš stengiuosi save kontroliuoti. Ar Andersas kada sakė tau, kad aš studijavau rusų literatūrą? Pagalvoju vis, reikėtų susirasti draugų rusų. Tada galėtume bet kur kalbėtis. Ar veikiau galėtume visur kalbėtis apie Čechovą.
Ji nusinešė vyno taurę į kitą virtuvės galą ir atidarė dureles su ventiliacijos angomis į erdvų sandėliuką. Marina įėjo paskui ją. Net sandėliukas tviskėjo švara, ryškiaspalvės dribsnių dėžutės rikiavosi bauginamai aukšta eile. Pusbalsiu Karena grįžo prie pradėtos temos:
– Man kartais atrodo, kad jie gali nugirsti, ką žmonės kalba apie mus gatvėje. Jeigu jų pasiklausai, susidaro įspūdis, kad jie žino viską, kas vyksta. Noriu pasakyti, jie ne viską supranta, bet vienur ar kitur nugirsta ir atsimena. Ar tu kada pagalvojai, kada praradai gebėjimą viską girdėti? – paklausė Karena
– Niekad nesusimąsčiau apie tai.
Marina nė nenutuokė, kaip jos klausa suprastėjo metams bėgant.
Karena akimirką tarsi išsijungė, lyg dalis jos būtų išėjusi iš kambario, o paskui lygiai taip pat greit sugrįžo.
– Šiandien gavau laišką.
Klausimas nebuvo užduotas, bet ji vis tiek ištarė Anderso vardą, o širdis tuo metu daužėsi it kolibrio širdelė.
Karena linktelėjo galva ir išsitraukė iš megztinio kišenės vieną iš tų pačių melsvų vokų. Pasidėjo jį adresu į viršų ant delno, ir abidvi sužiuro į jį kaip į daiktą, bet kurią akimirką galintį išskleisti sparnus. Viršuje Anderso parapinės mokyklos rašysena buvo užrašyta: „Karenai Ekman... Iden Preris“. Marina mėgdavo jam sakyti, kad jis – vienintelis jos pažįstamas daktaras, rašantis it katalikiškos mokyklos auklėtinė. – Šią savaitę tai jau antras, – pasakė Karena. – Dar vienas atėjo antradienį, bet parašė jis jį vėliau, kovo pirmąją. Tuo metu jau labiau sirgo.
Marina prasižiojo. Jai derėjo ką nors pasakyti, bet nesumojo ką. Jis miręs, jis serga, jis neserga. Istorija sukosi atbuline tvarka, kol galėjai padaryti tik vieną išvadą – kad Andersui gerėja. Jis palieka džiungles ir grįžta į Manausą. Jis išskrenda iš Manauso ir vėl ruošiasi išvykti iš namų, tik šįkart jiedvi jau žino, kad reikia jo neišleisti. Marina pagalvojo, kiek dar laiškų kažkur keliauja ir kada jie atplauks, pašto tarnybų per klaidą pasiųsti aplinkiniu keliu per Butaną. Žmogui ne taip jau sunku suprasti, kaip tai logiškai paaiškinama, tai kodėl tada Mariną apėmė noras užsiversti taurę ir vienu mauku išgerti likusį vyną?
– Įsivaizduok, išeini prie pašto dėžutės išsiimti pašto ir su stirta katalogų ir sąskaitų randi laišką nuo savo mirusio vyro. Iki šiol mano gyvenime nebuvo nieko panašaus, kas padėtų tokiai patirčiai pasiruošti. – Karena išlankstė voką ir žvilgtelėjo į prirašytus žodžius, bet lygiai taip pat greitai nusuko akis į šalį. Pažvelgė į Mariną. – Pradedi suprasti, kuo elektroninis paštas geresnis, – tarė ji. – Gauni elektroninį laišką nuo mirusio vyro ir supranti, kad jis kažkur ten tebėra gyvas. Gauni laišką paštu nuo mirusio vyro ir jau išvis nieko nesupranti.
– Gal gali man papasakoti, ką jis rašė? – paprašė Marina pašnibždomis. Gal kaip tik apie šį laišką vaikai dar ir nežino. Ji norėjo paklausti, ar ten nėra ko nors apie daktarę Svenson ir apie tai, kur jie dirba. Būtų gerai žinoti, kurioje džiunglių vietoje ieškoti.
– Iš tikro tai jis apie nieką, – atsakė Karena, lyg jai būtų derėję atsiprašyti. Ji padavė laišką Marinai.
Vasario 15 d.
Ar tavęs per daug nenugąsdintų, jeigu pasakyčiau, kad aš čia dažnai nerimauju? Tu nusipelnai ne atvirumo, o tokio vyro, kuris sugebėtų nutaisyti Narsųjį Fasadą. Bet jeigu dabar, kai jau tau pasipasakojau, koks čia apgailėtinas ir nelaimingas jaučiuosi, nutaisyčiau Narsųjį Fasadą, jeigu sumokėčiau Tomui Nkomo ar kuriam nors iš Saturnų, kad bendromis jėgomis nutaisytų už mane Narsųjį Fasadą ir išdėstytų tokį nusiteikimą atskirame popieriaus lape, o aš paskui visa tai galėčiau nusirašyti savąja bailio ranka, – tu juk iškart permatytum gudrybę. Tada tau būtinai reiktų sėst į lėktuvą, paskui išsinuomoti laivą su vedliu ir atplaukti čia manęs ieškoti, nes suprastum (juk nė karto gyvenime nematei manęs nutaisiusio Narsųjį Fasadą), kokie neįmanomai prasti mano popieriai. Tad ir negąsdinsiu tavęs mėgindamas sukaupti drąsą. Juk vis tiek mūsų šeimoje drąsioji visuomet buvai tu. Štai kodėl likai namie su trim vaikais, o aš čia atostogauju. Štai kodėl praeitą vasarą sugebėjai replytėmis ištraukti vinį Bendžiui iš kulno. Aš nesu drąsus. Aš sergu karštine, karštis pakyla rytais septintą ir laikosi dvi valandas. Ketvirtą popiet jis vėl pakyla ir iš manęs belieka skambiomis frazėmis kliedinti pelenų krūvelė. Beveik kasdien mane kamuoja galvos skausmas, ir aš nerimauju, kad koks mažytis Amazonės gyvūnėlis baigia pragraužti skylę mano smegenų žievėj, ir tetrokštu vienintelio dalyko pasaulyje – vienintelio dalyko, kuris suteiktų prasmę šitai būčiai, – galimybės padėti galvą tau ant kelių. Tu panertum pirštus man į plaukus, žinau, padarytum tai dėl manęs. Štai kokia tu narsi, štai kaip man gyvenime pasisekė. Tebūnie prakeikti šitie apgailėtini popiergaliai. Juose niekad neužtenka vietos. Dabar, kai esu Brazilijoj, meldžiuosi it vapantis fundamentalistas, o šį vakarą melsiuosi, kad laiškanešys išsiųstų šitą laišką tau ir kad tu visu svoriu pajustum mano meilę. Pabučiuok nuo manęs berniukus. Pabučiuok savo riešą iš vidinės pusės.
A.
Marina sulankstė laišką ir grąžino jį Karenai, o ši jį vėl įsikišo į kišenę. Kad neprarastų pusiausvyros, ji atsirėmė ranka į lentyną su keliomis dėžėmis mikrobanginėje skrudinamų kukurūzų. Tai buvo nepalyginti blogiau už daktarės Svenson laišką. Pats Andersas skelbė apie savo mirties pradžią, su niekuo nesupainiojamas jo balsas skambėjo taip aiškiai, lyg pats Andersas būtų įsispraudęs su jomis į sandėliuką ir paskaitęs laišką balsu.
– Kas tie Tomas Nkomo ir Saturnai?
Karena papurtė galvą.
– Kartais jis mini vardus, bet aš jų nepažįstu. Net neįsivaizduoju, kiek jo laiškų pasimetė. Juk ir daktarės Svenson laiškas, kuriame ji rašo, kad jis mirė, galėjo pasimesti. – Karena išsiblaškiusi vedžiojo pirštu aplink žirnelių skardinės briauną. – Žinai, aš gal atidėsiu atminimo pamaldas, kol tu sugrįši. Norėčiau, kad galėtum dalyvauti.
Marina pasižiūrėjo į ją iš viršaus žemyn, sumirksėjo, linktelėjo.
– Aš jiems niekad nesakau, – tarė Karena ir žvilgtelėjo pro praviras sandėliuko duris į berniukus prie televizoriaus, – kad nesu tikra, jog jis miręs. Suprantu, jiems reikia vieno atsakymo, net jei tai blogiausias atsakymas, kokį tik įmanu sugalvoti. Matai, viltis yra klaikus dalykas. Nežinau, kam atėjo į galvą priskirti viltį prie dorybių, nes ji anaiptol nėra tokia. Ji – kaip maras. Viltis – tai lyg vaikščiotum su meškerės kabliuku gerklėje ir kažkas jį vis timpčiotų. Visi mano, kad aš kaip po traukinio katastrofos, nes Andersas mirė, bet iš tikrųjų tai daug blogiau. Vis dar viliuosi, kad ta daktarė Svenson dėl man kol kas nesuprantamų priežasčių apie viską primelavo, kad ji laiko Andersą uždariusi arba kur nors jį pametė. – Čia Karena nutilo, ir jos veidą ūmai nušvietė aiškumas, balse nebeliko išgąsčio. – Ir aš sakau sau, kad tai netiesa. Niekas taip nepadarytų. Bet tai juk reikštų, kad jis miręs. – Ji kreipėsi tiesiai į Mariną: – Ar jis miręs? – paklausė. – Aš tiesiog nejaučiu, kad būtų miręs. Juk jausčiau, ar ne tiesa?
Jos akys pritvinko ašarų, ji nusibraukė jas pirštų galiukais. Dabar nieko mieliau nebūtų už melą, bent vienui vieną tikimybės dozę. Bet jeigu Marina ją duotų, būtų nė kiek ne geresnė nei dar vienas kabliukas Karenos Ekman gerklėje. Ji atsakė, kad Andersas nebegyvas.
Karena susibruko rankas į kišenes, įbedė žvilgsnį į švarutėles grindų lentas. Linktelėjo.
– Ar jis rašė tau?
Marina suprato klausimą, bet nekomentavo.
– Jis atsiuntė man atviruką iš Manauso ir parašė du laiškus iš džiunglių pačioje pradžioje. Jie buvo daugiausia apie paukščius. Rodžiau juos ponui Foksui. Atiduosiu tau, jeigu nori.
– Vaikams, – atsakė Karena. – Man atrodo, būtų gerai viską išsaugoti vienoje vietoje. Ateičiai.
Marina iš prigimties nebuvo klaustrofobė, o sandėliukas buvo ne ankštesnis už viešbučio liftą, bet jai jau knietėjo atidaryti duris ir išeiti lauk. Konservuoti žirneliai, spanguolių sulčių buteliai, greit pagaminamos įvairių saldžių aromatų avižų košės dėžutės jau pradėjo ją slėgti, regis, užėmė vis daugiau vietos.
– Nežinau, kiek laiko manęs nebus.
– Na, kad ir ką tu darytum, tik nepasilik. – Karena pamėgino pasakyti tai žaismingai. – Štai kur didžioji klaida.
