Laima Vincė „Tai ne mano dangus“
Lietuvos kaimas, pokaris. Marija ir dvi jaunesnės jos sesutės anksti netenka tėvų: pirmiau kagėbistai išsiveda tėvą, paskui ir motiną, slapsčiusią Lietuvos partizanus. Pokario negandos atskiria Mariją nuo seserų ir nubloškia į Lenkiją, iš ten - į Jungtines Valstijas, į turtingo emigranto glėbį. Regis, telieka mėgautis išsvajota laisve, tačiau taip toli gražu nėra. Mariją, kad ir kur bėgtų, ir toliau persekioja praeities šmėklos.
Nuaustas iš faktų ir mano išmonės, gimė romanas, kuriame siekiau parodyti, kaip trauma persiduoda iš kartos į kartą, net jei žmogus atsiduria už jūrų marių, Amerikoje. Norėjau perteikti ir tai, kad šitų drąsių žmonių pasiaukojimas nenuėjo veltui – šiandien Lietuva jau laisva.
Laima Vincė
„Tai ne mano dangus“ – dėmesį prikaustanti šeimos istorija, kupina tragiškų įvykių ir stebuklų, paslapčių ir atradimų. Knygoje atskleidžiami sudėtingi žmogaus jausmai, audringi ir dažnai neracionalūs. Pasakojimas apima baisumus, vykusius Lietuvoje penktajame dešimtmetyje, gyvenimą pokario Bronkse, kuris reikalavo tvirtybės ir ištvermės, ir galiausiai Sovietų Sąjungos žlugimą devintajame dešimtmetyje, prie kurio prisidėjo ir Lietuva. Romane pagrindinis dėmesys skiriamas mergaitėms ir moterims, kurios kovoja už savo svajones politinės ir buitinės tironijos sąlygomis.
Antanas Šileika, rašytojas
