Elif Shafak „Trys Ievos dukterys“
Elif Shafak (Elif Šafak) – žymiausia turkų rašytoja, sėkmingai derinanti Rytų ir Vakarų literatūrines tradicijas. Yra parašiusi penkiolika knygų, jos išverstos į keturiasdešimt septynias kalbas. Lietuviškai išleisti jos romanai „Stambulo pavainikė“, „Keturiasdešimt meilės taisyklių“, „Mečetė sultono dukteriai“ („Tyto alba“ 2010, 2012, 2017). „Trys Ievos dukterys“ – naujausias E. Shafak romanas.
Vieną pavasario vakarą Stambule turtinga dviejų vaikų motina Perė vyksta į vakarėlį prašmatnioje viloje, tačiau pakeliui tampa užpuolimo auka: elgetos pagrobia jos rankinę, o iš jos iškrenta nuotrauka, primenanti studijas Oksforde. Tai vienintelis praeities įrodymas, su kuriuo ji nepajėgė išsiskirti – nes tai buvo svarbiausia jos gyvenimo atkarpa, pasibaigusi netikėtai ir žiauriai. Ir vakarėlis Perei virsta prisiminimų vakaru...
Oksforde negalėjo būti skirtingesnių merginų kaip Perė, Šyryn ir Mona. Tiek kilme, tiek išvaizda, tiek būdu, o svarbiausia – požiūriu į tikėjimą. Tačiau vienas dalykas buvo bendras: Dievo klausimas. Ne, du dalykai. Antrasis – tai profesorius Azuras ir jo Dievo pažinimo seminaras. Protingas, provokuojantis, net šokiruojantis ir nepaprastai patrauklus profesorius, kurį Oksforde vieni garbina, o kiti keikia. Abejonių kupina Perė, įžūli ateistė Šyryn ir pamaldi musulmonė Mona, gebanti suderinti amerikietišką feminizmą su hidžabo dėvėjimu, – visos jos susitinka Azuro seminare, tikėdamosi surasti Dievą savyje ir išsivaduoti iš abejonių. Trys merginos, trys Ievos dukterys, trys keliai, vienas tikslas – ir trys visiškai skirtingi likimai.
Prisiminimų į praeitį nublokšta Perė tą katastrofišką Stambulo vakarą bando grįžti į skaudžią patirtį, kurią beviltiškai stengėsi užmiršti. Bet ar mes galime pabėgti nuo savęs?
****
IŠTRAUKA
Stambulas, 2016-ieji
Buvo be penkiolikos devynios vakaro, kai motina ir duktė atvažiavo į rūmus pajūryje. Ažūriniai kaliojo plieno balkonai, balto marmuro laiptai, mozaikiniai fontanai, moderniausios stebėjimo kameros, automatiniai vartai, tvora su spygliuota viela. Rūmai priminė veikiau salą, negu namą, ištaigingą tvirtovę, užsisklendusią nuo miesto, o ne atvirkščiai. Buvo imtasi visų atsargumo priemonių, kad gatvės prekiautojai, vagys, nusikaltėliai ir kiti neprašyti svečiai neperžengtų slenksčio.
Sužeistą dešinę ranką Perė laikė prie krūtinės, o vairavo kaire. Pakeliui jos sustojo prie vaistinės, ir vaistininkas, pagyvenęs vyras žilstelėjusiais ūsais, aptvarstė žaizdą. Paklausta, kas atsitiko, Perė skubiai atsakė:
– Pjausčiau daržoves. Taip nutinka, kai gamini valgyti paskubomis.
Jis nusijuokė. Stambulo vaistininkai – išmintinga padermė. Jie niekada nepatikės melu, bet nesistengs sužinoti nemalonios tiesos. Prostitutės, sumuštos klientų, sąvadautojų ar susižalojusios pačios, žmonos, aptalžytos vyrų, vairuotojai, nukentėję avarijose, – visi drąsiai drožia į vaistinę ir meluoja išsijuosę, puikiai žinodami, kad jais veikiausiai nepatikės, bet nieko neklausinės.
Perė pačiupinėjo tvarstį ir vyptelėjo, pamačiusi pro marlę prasisunkusią raudoną dėmę. Būtų mielai jį nusivyniojusi, eidama į pobūvį, kad išvengtų nemalonių klausimų, bet skausmas, kraujas ir užkrato baimė privertė apsigalvoti.
Kai tik jos sustojo prie vartų, pasirodė tvirtas apsaugininkas tamsiu kostiumu, gaubiamas losjono po skutimosi debesies. Jis pastatė mašiną į aikštelę, o Perė su Deniza nužingsniavo per išpuoselėtą sodą su vijokliais, apsivijusiais žardelius. Platanų lapus šiaušė švelnus vėjelis.
– Mieloji, nereikėjo man vytis to tipo. Kur buvo mano protas? – sutrikdė tylą Perė.
Sveikąja ranka palietė dukterį taip lengvai, lyg mergaitė būtų trapi it stiklinis pykčio indas. Dar neseniai jos buvo labai artimos, kadaise net sugalvojo slaptus ženklus, suprantamus tik joms abiem. Dabar sunku patikėti, kad greta eina ta pati mergaitė, kuri anksčiau iki ašarų kvatodavo iš jos paikų sąmojų ir čiupdavo motinai už rankos, kai Disnėjaus personažai paplūsdavo ašaromis. Tas mielas vaikas išnyko, palikęs vietoj savęs šią nepažįstamąją. Šita metamorfozė – kitaip nepavadinsi – užklupo Perę netikėtai, nors ji perskaitė daugybę straipsnių apie brendimo laikotarpį, kuris šiuolaikiniams paaugliams, ypač mergaitėms, prasideda vis anksčiau. Ji buvo pasiryžusi geriau sutarti su dukterimi, negu kadaise pati sutarė su motina. Galų gale ar ne vienintelis troškimas, kurio išsipildymo verta siekti – būti geresniais tėvais už mūsų tėvus, kad mūsų vaikai galėtų būti geresni tėvai už mus? Deja, dažnai paaiškėja, kad mes nejučiomis kartojame ankstesnės kartos klaidas. Perė žinojo, kad pyktis dažnai slepia baimę.
– Atleisk, jei tave išgąsdinau, – tyliai atsiprašė.
– Išgąsdinai, – atkirto Deniza. – Tave galėjo užmušti!
Duktė buvo teisi. Tame skersgatvyje valkata galėjo ją užmušti. Bet Deniza nežinojo, kad galėjo būti ir atvirkščiai: ji galėjo užmušti valkatą.
– Daugiau niekada taip nedarysiu, – pažadėjo Perė, kai jos priėjo prie namo laiptų.
– Duodi žodį?
– Duodu žodį, mieloji. Tik nieko nesakyk tėvui, jis susirūpins.
Deniza sutriko, bet žaibiškai atsikvošėjo. Papurtė galvą:
– Jis turi teisę žinoti.
Perė ketino prieštarauti, bet milžiniškos ąžuolinės durys, išdrožinėtos žiedais ir lapais, atsidarė. Ant slenksčio, maloniai šypsodamasi, stovėjo kambarinė juodu sijonu ir balta šifono palaidinuke. Iš vidaus sklido balsai ir kvapai: pobūvis pačiame įkarštyje.
– Sveikos atvykusios, prašom užeiti.
Kambarinė kalbėjo su ryškiu akcentu – turbūt moldavė, gruzinė ar ukrainietė, viena iš daugybės užsieniečių, dirbančių Stambulo gyventojų šeimose, palikusių namie vaikus giminėms ir draugams auginti ir sutuoktinius, kas mėnesį laukiančius pinigų perlaidos.
– Kam tu mane čia atitempei? – garsiai sušnypštė Deniza.
– Sakiau, kad čia bus tavo draugė. Pamatysi, tau patiks.
Vos įžengusi pro duris, Perė pamatė vyrą, jis brovėsi prie jų per svečių minią sykiu susirūpinusia ir irzlia mina. Dailiai prigludęs riešutų spalvos švarkas, gurgždantys balti marškiniai, mėlynas kaklaraištis rudais raštais, batai, žvilgūs kaip veidrodžiai: Adnanas rūpinosi išvaizda. Jis prasimušė į žmones, niekieno nepadedamas, buvo kilęs iš prastuomenės, bet praturtėjo iš statybų. Dažnai sakydavo, kad už sėkmę turi būti dėkingas tik Visagaliam Alachui. Perė gerbė vyro darbštumą ir sumanumą, bet nesuprato, kodėl Kūrėjas buvo jam palankesnis už kitus. Adnanas buvo septyniolika metų vyresnis už ją, bet jai atrodė, kad amžiaus skirtumas labiausiai krinta į akis, kai jis susijaudinęs ir raukšlės kaktoje pagilėjusios – kaip dabar.
– Kur buvai? Aš tau skambinau penkiasdešimt kartų!
– Atleisk, brangusis, pamečiau telefoną, – pasakė Perė, stengdamasi kalbėti raminamai. – Ilga istorija, papasakosiu vėliau.
– Žinai kodėl mes pavėlavom, tėti? – Denizos akys nušvito pamačius tėvą. – Mama nusivijo vagis!
– Ką?
Deniza nubraukė nuo akių garbaną. Ji paveldėjo tėvo nosį, ilgą ir papurtusią, ir jo pasitikėjimą savimi.
– Paklausk jos, – metė ji ir nuėjo prie bendraamžės, nuobodžiaujančios tarp suaugusių svečių.
Bet aiškinti nebuvo kada. Prie jų artinosi rūmų savininkas, nutraukęs pokalbį su garsiu žurnalistu, plačiapetis kresnas plikis raudonu girtuoklio veidu, kurio kiekviena ląstelė buvo nuolat apdorojama šiuolaikiškiausiais kovos su senatve būdais, todėl jame nebuvo nė vienos raukšlės. Kai jis šypsojosi, veidas likdavo nejudrus kaip iškaltas iš akmens, krustelėdavo tik lūpų kampučiai.
– Atvykote! – subaubė šeimininkas. Jo mėlynos akys šelmiškai žibėjo kaip žiburiai. Vertinamai nužvelgė Perę. – Kas atsitiko jūsų rankai? Jus bandė pagrobti? Pati kalta. Nereikia būti tokiai gražiai!
Perė išblyško, bet nusišypsojo. Ji vylėsi, jog nei šeimininkas, nei kiti svečiai neužsimins, kad jos suknelė ties palanka perplėšta ir aptaškyta frapučinu. Laimė, rusvos nevienodos kraujo dėmės beveik nekrito į akis.
– Pakeliui patyrėm šiokį tokį nuotykį, – tarė ji.
– Avarija? – Adnanas susirūpinęs suraukė kaktą.
– Niekai, patikėk, – tarė Perė ir palietė vyrui alkūnę, duodama ženklą nebeklausinėti. – Koks prabangus jūsų namas, – maloniai pasakė, atsisukusi į šeimininką.
– Ačiū, brangioji. Deja, turime pakankamai pagrindo manyti, kad jį kažkas nužiūrėjo. Viena nelaimė po kitos. Iš pradžių sprogo radiatoriai, pirmą aukštą iki kulkšnių užtvindė vanduo. Paskui trenkė žaibas, ir ant stogo nuvirto medis, įsivaizduokit. Ir tai tik per pastaruosius kelis mėnesius.
– Pakabinkite nazar bondžugu1, – pasiūlė Adnanas.
– O, mes sugalvojome geriau. Šį vakarą pakviestas ekstrasensas!
– Mat kaip, – atsiliepė Perė.
Pokalbio tema jos nė kiek nedomino, bet juk reikia kažką pasakyti. Nujautė, kad pastaruoju metu visuomenės susidomėjimas mediumais ir būrėjais neįtikėtinai išaugo. Turbūt neatsitiktinai šalyje, kurioje netikrumas – kasdienybė, visi pakvaišo dėl pranašysčių – ypač moterys, bet vyrai irgi neliko nuošaly. Dėl amžino politinio nestabilumo ir viešumo stokos aiškiaregiai, tikri ar apgavikai, atliko socialinę funkciją – keisti neapibrėžtumą savotišku aiškumu.
– Visi jį giria, – kalbėjo šeimininkas. – Šitas vyrukas ne tik kalbasi su džinais. Jis įsakinėja jiems. Atrodo, jie klauso jo ir daro, ką jis liepia. Jis turi džinių žmonų – visą haremą! – Sulig paskutiniu žodžiu šeimininkas suprunkštė, bet, pastebėjęs, kad Perė nesišypso, įsistebeilijo į ją. – Kas atsitiko? Jūsų mina tokia, lyg pati būtumėt išvydusi šmėklą.
Perė nejučiomis atsitraukė. Kartais ji būgštaudavo, kad žmonės gali iš jos veido išraiškos suprasti, jog ji mato regėjimus. Laimė, šeimininkas netroško klausytis niekieno balso, išskyrus savo.
– Pažįstu biržos maklerių, kurie tariasi su šituo vyruku, pirkdami akcijas. Pamišėliai, ar ne taip? Ekstrasensai ir vertybinių popierių birža. – Jis nusijuokė. – Jį pakviesti sumanė žmona. Nekaltinu jos. Vargšė po tos katastrofos kuoktelėjo.
Prieš pusmetį apie šią istoriją rašė visi laikraščiai. Šimto dviejų metrų ilgio laivas sausiems kroviniams su Siera Leonės vėliava išlėkė į krantą ir trenkėsi į rūmus prie jūros. Jis sutriuškino sieną į jūros pusę su prašmatniu balkonu iš paskutinio Osmanų imperijos amžiaus.
Kaip tik tame balkone kaizeris Vilhelmas II gėrė arbatą su paša, garsėjančiu didelėmis ambicijomis ir žavėjimusi Vokietijos kultūra ir karine galia. Paskui tas pats paša paskleidė gandus, kad kaizeris – musulmonas, neva jam tik gimusiam, dar nepaguldytam prie motinos krūtinės, į ausį buvo pakuždėtos pirmosios Korano eilutės: jo tikras vardas – Chadžijus Vilhelmas, ir jis yra ištikimas musulmonų draugas ir nepalaužiamas islamo gynėjas: patogi etiketė, Osmanų imperijai stojant į karą Vokietijos pusėje.
Šiame istoriniame balkone, nesugebėjęs gauti šeimos leidimo vesti rusę baleriną, pabėgusią į Stambulą po bolševikų revoliucijos, nusišovė jaunas kilmingos turkų giminės atžala. Kulka pervėrė smegenis, suknežino kaukolę, išlindo už kairės ausies, įsmigo į sieną ir buvo atrasta tik po trijų dešimtmečių.
Rūmų istorija buvo audringa: jie buvo didvyrių iškilimo ir žlugimo, imperijų klestėjimo ir nuosmukio, teritorijos didėjimo ir mažėjimo, svajonių virsmo dulkėmis liudininkai. Bet laivas į juos trenkėsi pirmą kartą. Jo pirmagalys perskrodė sieną, pradūrė Fachrunisos Zeid paveikslą ir stebuklingai sustojo per plauką nuo Venecijos stiklo sietyno. Dabar tai dienai atminti ant sietyno kabo mažutis laivelis, kad šeimininkai galėtų be galo pasakoti tą istoriją.
– O, štai ir jūs! Mes būgštavome, kad nepasirodysite, – ištarė balsas Perei už nugaros.
Tai buvo šeimininko žmona. Ji ką tik išėjo iš virtuvės, davusi nurodymus virėjui. Vilkėjo sodriai žalia vardine kokteilių suknele aukšta apykakle ir iki užpakalio nuoga nugara, sukabinta ties liemeniu. Ant piršto skaisčiai žibėjo žiedas su panašios spalvos kregždės kiaušinio didumo brangakmeniu. Lūpos buvo nudažytos ryškiai raudonai, o plaukai taip standžiai susukti į kuodą ant viršugalvio, kad Perė pagalvojo apie darbuką2 aptempusią ožkeną.
– Kamščiai... – tarė Perė ir pabučiavo šeimininkę į abu žandus.
Po tokio pasiteisinimo, kad ir kiek pavėluosi, tau visada bus atleista. Ištark šį žodį – ir nieko aiškinti nebereikės. Perė pažvelgė šeimininkams į veidus ir su palengvėjimu pamatė, kad pasisekė ir šį kartą. Jie patikėjo, kitaip nei jos vyras – ką gi, su juo ji pasikalbės vėliau.
– Nesirūpinkit, brangioji; visi žinom, kas darosi keliuose, – tarė šeimininkė, stebeilydama į Perės suknelę: be abejo, nepraleido pro akis nė vienos skylės nei dėmės.
– Nespėjau persirengti, – paaiškino Perė. Įdėmiai apžiūrinėjama, ji pasijuto nuoga, bet sykiu slapta džiūgavo, šiek tiek papiktinusi visas pobūvio viešnias su vardiniais rankinukais ir per brangiomis suknelėmis.
– Nesijaudinkite, jūs tarp draugų, – atsiliepė šeimininkė. – Gal norėtumėt pasiskolinti mano suknelę?
Perė įsivaizdavo, kaip apipila jos apdarą pomidorų padažu – tikėtina, turint omenyje ankstesnius šio vakaro įvykius, – ir papurtė galvą:
– Ištversiu, bet ačiū už pasiūlymą.
– Tada užkąskite, turbūt mirštate iš alkio, – pasiūlė šeimininkė.
– Atnešti išgerti? Raudonojo? Baltojo? – paklausė jos vyras.
– Jūs labai malonūs, bet pirmiau užsuksiu į vonios kambarį, – tarė Perė.
Ji nuėjo paskui kambarinę į rūmų gilumą, jausdama, kaip degina nugarą vyro žvilgsnis.
Tualete Perė užsklendė duris, uždengė unitazą dangčiu ir atsisėdo. Giliai įkvėpė ir ėmė masažuoti smilkinį pirštų galais. Buvo išvargusi ir neturėjo nei noro, nei jėgų bendrauti su šitiek žmonių, bet suprato, kad netrukus teks. Mielai pabėgtų pro tualeto langą.
Ji atsargiai nuvyniojo tvarstį. Delnas buvo perpjautas nuo viršaus iki apačios, bet negiliai, siūti nereikia. Ir vis dėlto nuo menkiausio judesio žaizdą velniškai skaudėjo, be to, ji imdavo kraujuoti. Dabar, žiūrėdama į tvinksintį pagal širdies plakimą pjūvį, Perė sudrebėjo. Pagaliau suvokė, koks pavojus jai grėsė. Burna išdžiūvo. Ji vėl aptvarstė ranką.
Atsistojo nusiprausti ir išplėtė akis. Kriauklės pamatas buvo didžiulis akvariumas, kuriame plaukiojo dešimtys egzotiškų žuvyčių, visos raudonų ir geltonų atspalvių: tokios buvo šeimininko remiamos futbolo komandos spalvos. Visi žinojo, kad jis aistringas sirgalius, turi stadione nuosavą ložę ir fotografuojasi su futbolininkais, kai tik pasitaiko proga. Netrukus jis ketino tapti klubo prezidentu ir slapta rezgė pinkles, siekdamas tikslo.
Perė žiūrėjo į dirbtinę, švarią, saugią žuvelių visatą. Abipus kriauklės stovėjo kalstyto sidabro dubenys, prikrauti tobulai suvyniotų, tobulai iškrakmolytų rankšluosčių. Visur ant grindų degė žvakės, virpėjo aukštos liepsnelės, šnerves kuteno saldūs iki šleikštumo kvapai. Pro juos skverbėsi aštri sintetinė skalbiklio smarvė, nemaloniai primenanti valkatos klijus.
Staiga Perė užsigeidė pasielgti netikėtai ir drąsiai. Tarkim, sudaužyti akvariumą, kad jis ištikštų, o žuvelės išlakstytų į šalis marmurinėmis grindimis. Žiopčiodamos, pliaukšėdamos uodegomis, pajutusios laisvės jaudulį, jos išslystų į koridorių, vingiuotų ir suktųsi apie svečių kojas, o nuo žvynų atsispindėtų sietynų šviesa; jos išsmuktų pro galines duris į verandą, nučiuožtų ja, o kai imtų nuogąstauti, kad mirtis neišvengiama, pliumptelėtų į gilią jūrą ir sutiktų senus draugus ir gimines, kurie visą šį laiką tūnojo tuose pačiuose nuobodžiuose ir įprastuose vandenyse.
Keliautojos papasakotų kitoms žuvims apie gyvenimą rūmuose prie jūros: jokių rūpesčių dėl maisto, tik reikia atsisakyti žydrų platybių. Netrukus bėgles surytų didesni plėšrūnai, nes išpaikintos turtuolio akvariumo žuvelės nebemokėtų išvengti pavojų. Ir vis dėlto jos nemainytų nė minutės laisvės į visus nelaisvės metus.
Jei ji turėtų plaktuką... Kartais Perę gąsdino jos mintys.
1 Spalvoto stiklo diskas su tašku viduryje, panašus į akį: amuletas, saugantis nuo nužiūrėjimo.
2 Būgnas iš molio, aptemptas ožkena (aut. past.).
