Jo pasaulio skaitytojai nekantriai laukė po to, kai debiutantės „Katastrofų fizika” (Special Topics in Calamity Physics) tapo bestseleriu – 2006-aisiais jis stačiai sudrebino literatūros pasaulį, o gražuolė autorė gavo šešiaženklį avansą (tuo metu beveik negirdėtą atlygį už pirmą knygą).
Romanas sukėlė ir susižavėjusių kritikų, ir daugybės skaitytojų pagyrimų, ir net priešiškų pastabų dėl savo fotogeniškos išvaizdos. Tačiau knyga pateisino skaitytojų lūkesčius – parduota daugiau nei 200 tūkstančių egzempliorių, užimta garbinga vieta tų metų „New York Times“ geriausių knygų sąraše.
Po septynerių metų Amerikos knygynuose pasirodžiusį „Naktinį filmą“ lydėjo dar didesnis šurmulys, skaitytojų ir kritikų lūkesčiai taip pat išaugo. Ekranizacijos teisės buvo parduotos „Chernin Entertainment” – studijai, sukūrusiai tokius filmus kaip „Užmirštieji” (Oblivion) ir „Beždžionių planeta” (Planet of the Apes) ir kt., o literatūros kritikus sužavėjo Pessl inovatyvus, multimedinis pasakojimo stilius, nukeliantis skaitytojus kur kas toliau nei knygos puslapiai ir leidžiantis kartu su žurnalistu tyrinėti paslaptingo režisieriaus gyvenimą ir atskleisti jo paslaptis.
Kas iš tiesų tas Stanislas Kordova? Tai svarbiausias klausimas „Naktinio filmo“ epicentre. Marishos Pessl sukurtas personažas – literatūrinis Stanley Kubricko, Romano Polanskio ir Davido Lyncho mišinys – viešumoje nesirodo jau 30 metų. Jo filmai tokie šiurpūs, kad nė vienas kino teatras nesutinka jų rodyti. Jo didžiausi gerbėjai renkasi apleistuose pastatuose ir požeminiuose tuneliuose ir rengia slaptas filmų peržiūras.
Žurnalistui Skotui Makgratui, anksčiau nesėkmingai bandžiusiam demaskuoti Kordovą, tai kainavo darbą, santuoką ir reputaciją. Sužinojęs apie siaubo filmų kūrėjo dukters mirtį paslaptingomis aplinkybėmis, Makgratas įžvelgia puikią progą atkeršyti vyrui, kurį kaltina dėl savo nuopuolio.
M. Pessl istoriją paįvairina straipsnių ištraukomis, laikraščių antraštėmis, policijos ataskaitomis, nusikaltimo vietų nuotraukomis ir prasimanytų internetinių forumų ekrano kopijomis. Autorė taip pat sukūrė kelis trumpametražius filmus – „Youtube“ platformoje galima rasti jos kurtų Kordovos filmų ištraukų ir anonsų. Juose galima įžvelgti ir įvairių užuominų į romano paslaptis.
Rašytoja teigia norėjusi suteikti skaitytojams naują būdą sąveikauti su pasakojimu. Ji tikisi, kad „Naktiniame filme“ papasakota istorija skaitytojus maloniai apsės taip pat, kaip buvo apsėdusi ją pačią. „Naktinis filmas“ turėtų patikti psichologinių trilerių, tokių kaip Gillian Flynn „Dingusi” ir Donnos Tartt „Slapta istorija” ar Stiego Larssono „Millenium“ serijos gerbėjams.
Marisha Pessl gimė Klarkstone, užaugo Ašvilyje, Šiaurės Karolinoje. Jos tėvas – austras, „General Motors“ inžinierius, motina – amerikietė, anglų kalbos dėstytoja. Tėvai išsiskyrė, kai Marisha buvo trejų. M. Pessl literatūros mokslus baigė Šiaurės Karolinos universitete, gyvena Niujorke.
2013 m. CNN žurnalistas Christianas Duchateau Marishai Pessl pateikė penkis klausimus apie „Naktinį filmą“.
Kas jus įkvėpė parašyti šią knygą?
Be abejo, Kordova ir atsiskyrėliško, paslaptingo žmogaus idėja. Aš daug domėjausi filmų kūrėjais ir apskritai menininko-patriarcho, kuris pats kviečiasi žmones į savo dvarą, kad sukurtų filmą, idėja. Kubrickas taip pat filmuodavo savo filmus aikštelėje, įrengtoje jo sklype, kad nereikėtų niekur išeiti. Tai ir įkvėpė mane sukurti Stanislo Kordovos personažą.
Be to, norėjau parašyti apie žmogų, užsidariusį nuo viso pasaulio, juk šiais laikais viskas taip vieša. Žmonės net iš lovos nelipa neparašę apie tai tviteryje. Šiais laikais žmonės, kurdami meną, maldauja kitų su juo kaip nors sąveikauti, jį pirkti, vartoti. Aš norėjau sukurti viso to antitezę – žmogų, kuris sąmoningai tapo atsiskyrėliu, kuriam nerūpi parduoti produktą. Svarbiausia buvo sugrąžinti paslaptingumo skraistę, anksčiau gaubusią mūsų gyvenimus, atrasti ją šių laikų pasaulyje, kur viskas pernelyg atvira ir pasiekiama.
Jūsų knyga be galo intriguojanti, dinamiška. Ar jautėte tai ją rašydama?
Rašiau kaip apsėsta. Tam tikros autoriaus patirtys ir su jomis susijusios aplinkybės vienaip ar kitaip nugula į rašomos knygos puslapius. Nepavadinčiau to nerimu, kadangi man nuoširdžiai patiko kurti „Naktinio filmo“ pasaulį, bet kai kurie dalykai neleido užmigti naktimis. Atrodė, kad pasiklydau, mane kamavo klaustrofobija ir nežinia. Nežinojau, kur einu, bet buvau pasiryžusi sužinoti, kas manęs laukia kelio pabaigoje. Patyriau visa tai, ką patiria ir mano herojai, – tokia šios knygos prigimtis. Norėjau pasiekti savo rašymo įgūdžių ribą, sužinoti, ar galiu pastūmėti save žengti dar toliau. Labai norėjau išbandyti save.
Kodėl nusprendėte panaudoti multimedinį pasakojimo būdą?
Neketinau laužyti žanro rėmų, tiesiog norėjau rasti geriausią būdą papasakoti šią istoriją. Pati mėgstu knaisiotis archyvuose ir antikvariatuose. Mėgstu apžiūrinėti senas vestuvių nuotraukas, senas klasės nuotraukas žmonių, kurie trečiajame dešimtmetyje lankė tą patį darželį. Mane traukte traukia tyrinėti anksčiau gyvenusių žmonių palikimą. Siekiau, kad „Naktinis filmas“ perteiktų tą jausmą, ir panaudodama nuotraukas, ištraukas bei kitą medžiagą, stengiausi, kad Kordovos pasaulis atgytų. Norėjau kuo labiau priartinti skaitytoją prie to pasaulio.
Galimybė pavartyti senus pranešimus yra labai patraukli, tai savotiškas vujerizmas. Peržiūrėjau daugybę senų policijos ataskaitų ir nusikaltimo vietų aprašų. Neįtikėtina, kiek juose galima rasti svarbių detalių – tokių dalykų kaip kraujo dėmės forma ar aukos kūno padėtis. Šiais laikais visi žiūri serialą „CSI: kriminalistai“ ir kiekvienas kažkiek nusimano apie kriminalistiką, tad logiškiau atrodė pateikti medžiagą patiems skaitytojams, o ne tiesiog viską nupasakoti.
Ar knyga išėjo būtent tokia, kokią ją įsivaizdavote?
Ji tapo dar tamsesnė ir labiau iškrypusi, nei tikėjausi. Norėjau sukurti tamsią, įtraukiančią, kone mitinę odisėją. Pradėjau ją rašyti 2008-ųjų pabaigoje, kai pasaulį ištiko finansų krizė ir visur tvyrojo chaosas. Kaskart įsijungusi televizorių išgirsdavau vis daugiau blogų žinių, viskas atrodė beviltiška. Niujorke žmonės buvo labai prislėgti. Tuo metu aš pati labai troškau pabėgti nuo visko. Norėjau kvapą gniaužiančios, paslaptingos, dinamiškos, įvairiasluoksnės istorijos, kurioje būtų daug puikių veikėjų. Ieškojau tinkamos nuotaikos, tinkamo jausmo, potyrio. Pati norėjau perskaityti tokią istoriją.
Manau, mes, rašytojai, dažnai nusprendžiame sukurti tai, ką patys norėtume paskaityti. Taigi norėjau tamsios istorijos, bet labai svarbu, kad tamsoje būtų ir šviesos. Net kai viskas atrodo beviltiška, kaip buvo 2008-aisiais, visuomet atsiras vietos humorui. Būtent todėl Skotas, vienas iš knygos veikėjų, taip dažnai ironiškai replikuoja, kartais net pats sau.
Nors Jūsų knyga „tamsi“, joje jaučiama savotiška viltis.
Taip, bet juk mūsų pasaulis taip pat yra niūrus ir žmonės išties patiria siaubingų dalykų. Be abejo, blogis egzistuoja, bet aš linkusi manyti, kad visuomet yra ir viltis. Tokia žmogaus prigimtis – visada galima peržengti per save ir skleisti gėrį. Galų gale, nemanau, kad gyvename beviltiškame, amoraliame pasaulyje. Gėris vis dėlto egzistuoja – tą ir norėjau perteikti knygoje, leisdama skaitytojui pačiam pasiekti ribą ir padaryti išvadas.
Parengė Julija Kalvelytė
