Garsiosios meilės istorijos, tokios kaip, tarkime, Tristano ir Izoldos, Romeo ir Džuljetos ar Getsbio ir Deisės, žinomos ne vienai kartai. Jos panašios, bet kartu ir labai skirtingos, apimančios kuo plačiausią patirčių spektrą, Rodosi, ką naujo galima pasakyti apie šį vieną stipriausių žmogaus jausmų? Ir vis dėlto kartais tenka gerokai nustebti, susidūrus su netikėtu požiūriu į dviejų žmonių santykius.
Tokia nuostaba apima atsivertus lietuviškai ką tik pasirodžiusį garsios švedų žurnalistės Lenos Andersson romaną, pavadintą skandinaviškai paprastai: „Estera – romanas apie meilę“. Jis pradedamas nuo... įstatymo, apibrėžiančio savivaldžiavimo sąvoką. Ką gi tai turi bendro su meile? – norom nenorom sukirba klausimas. Pasirodo, turi, ir mes tai, tikėtina, žinojome, tik nedrįsome sau pripažinti.
Ne paslaptis, kad įsimylėję žmonės dažnai praranda gebėjimą kritiškai mąstyti ir pasiduoda ne tik svaigiai akimirkos saviapgaulei, bet ir skausmingoms ilgalaikėms iliuzijoms. O šios kartais veda prie priklausomybės, kuriai paklūsta ir šalčiausi protai.
Pasak romaną analizavusių literatūros kritikų, dauguma moterų išgyveno panašią istoriją. Bet mažai jų papasakotų ją taip gerai, kaip tai padarė L. Andersson, todėl skaitant šią knygą skruostai kaista ne tik dėl herojės, bet ir dėl pačių skaitytojų asmeninės patirties.
Knygos autorė skyrė nemažai laiko bei pastangų, kad suprastų dėsnius, kuriais grindžiami vyro ir moters santykiai – kai vyras, savo ar ne savo valia sužavėjęs moterį ir ja pasinaudojęs, po to jos nei atstumia, nei kuo nors jai įsipareigoja. O moteris nenori ar jau nebegali blaiviai mąstyti...
Romano herojė Estera – intelektuali, jauna, nepriklausoma moteris. Ji žino, ko nori, ir elgiasi vien pagal savo principus. Pasak jos, žmonės sukurti teisingai suvokti pasaulį, tik turi būti dėmesingi ir nemeluoti patys sau. Estera vadovaujasi šia išmintimi, kol kartą ją pakviečia skaityti paskaitą apie garsų menininką Hugo Raską. Jis sėdi tarp klausytojų pakerėtas jos protingų žodžių apie jį patį. O netrukus, jiems susitikus akis į akį, pakerėta pasijunta ir ji. Pakerėta ir... visiškai apsėsta, nusavinta, užgrobta. Tačiau pati moteris iš pradžių sau to nepripažįsta – juk ji stipri ir protinga, gebanti blaiviai vertinti situaciją. Bet štai iš tokių subtilių autorės užuominų aiškėja, kad Estera, atėjusi susitikti su Hugu, viena koja jau įžengė į savivaldžiavimo pinkles: „Estera Nilson, paprastai nevartojanti gėdos ir garbės sąvokų, nes jos abi iš žmogaus daro kitų vertinamą vergą, pati dabar sėdėjo svarstydama, kiek daug ar kiek mažai jai nusirengti striukės, kad nebūtų galima pamatyti, kokia didelė jos meilė.“
O meilė jos išties didelė, kitokia, netikėta, verčianti raudonuoti ir juoktis. L. Andersson skandinaviškai taupiai su pribloškiančia psichologine įtaiga gilinasi į beviltiškumo, saviapgaulės, savigarbos praradimo, vilties, gėdos temas. Romano puslapiai prikausto – ir reikia pripažinti, kad tokio pasakojimo apie meilę skaityti dar neteko.
2013 m. kūrinys buvo apdovanotas prestižiškiausia Švedijos literatūriniu apdovanojimu – Augusto premija.
