Algimantas Aleksandravičius „Sūduva - Terra Sudorum - šviesos išpasakota“
Kaip žinia, sūduvius 1278 – 1283 m. išnaikino kryžiuočiai: daugumą išžudė, dalį ištrėmė į Sembą, kiti pabėgo į LDK. Kraštą galutinai nuniokojo XIII a. pab. – XIV a. karai (per šią teritoriją žygiavo ir kryžiuočių ordinas, ir LDK kariuomenė), nemaža jo dalis virto dykra, apaugo neįžengiamomis giriomis. Visgi ir toks beveik be gyventojų likęs kraštas ir toliau buvo vadinamas Sūduva: vokiečių ordino kronikose lotyniškai Sudovia, vokiškai – Sudauen (ordino metraštininko Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ minimi Sudovite), o didysis kunigaikštis Vytautas ją įvardijo Terra Sudorum.
Rygiškiai. Didžiojo Kalbininko tėviškė. Paskutiniai gruodžio atodūsiai. Varvekliai – žodžiai užšalę – laukia pavasario, kad ištekėtų gražiausia pasaulio kalba ir sugautų Didžiojo Varpininko parašytu: Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių...
Nemažai tų didvyrių gimė Sūduvoje: Basanavičius, Kudirka, Jablonskis, Maceina, Greimas, Herbačiauskas... Ir dar... dar, dar... Mykolaitis-Putinas, Boruta, Daumantas, palaimintasis Matulaitis ir... Didžioji Poetė, įkalinta laike, kartu su žalčio artimaisiais vienu iš medžių virtusi: Žilvin, Žilvinėl, jau saulelė žemai...
Į sūduvių purią žemę (lyg būtų tepama ant duonos) sodinau mintis ir norus. Auginau vaizdus.
Kadras po kadro, lyg išsilaisvinę paukščiai, nešė žinią, kokia ta Sūduva ir josios vaikai! Koksai brangus čia jiems Dangus ir mintys, po juom užgimusios.
Algimantas Aleksandravičius
2015 – 2016 m.
