Visą laiką Stambulas man asocijavosi su grauduliu, kylančiu iš Osmanų imperijos žlugimo nuojautos, skurdo ir po miestą išblaškytų griuvėsių. Visą gyvenimą kovojau su šiuo grauduliu, kol galų gale, kaip ir visi Stambulo gyventojai, susigyvenau su juo.

Orhanas Pamukas (g. 1952 m.) – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, savo kūryboje gebantis sulieti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija. 2006 m. už literatūrinę kūrybą jis buvo apdovanotas Nobelio premija. Prieštaringai dėl savo įsitikinimų vertinamas gimtojoje šalyje rašytojas savo romanais pavergė viso pasaulio skaitytojus.

Rašytojo prozos intelektualumas, liūdesys ir persmelkiantis Stambulo grožis geriausiai atsiskleidžia itin asmeniškoje, užburiančiai poetiškoje knygoje „Stambulas“. Knygoje apie miestą ir patį rašytoją, kurioje legendomis apipinto miesto istorija neatsiejama nuo Orhano Pamuko asmeninės istorijos. Nuo jaunystės Stambulas žavėjo rašytoją; melancholiška miesto siela, atsispindinti pastatuose ir griūvančiuose monumentuose, apleistose vilose ir sulaukėjusiuose soduose, jam ir yra svarbiausia. O kur dar siaurutės šurmuliuojančios gatvelės ir žavingos Bosforo pakrantės... Tačiau drauge tai – ir vaikystės istorija. Mažasis Orhanas iš pradžių stebi miestą, vedamas už rankos mamos, vėliau – pro dėdės automobilio langą, o galiausiai išvaikšto jį pats, patiria jį visa savo esybe. Miestą, kurio likimas savotiškai panašus į Pamukų giminės likimą: buvusi didybė, kosmopolitiška praeitis ir lėtas žlugimas. Miestą, kuriame iki Orhano gimimo didžiuliame akmeniniame name ir gyveno gausi Osmanų imperijos šeima, miestą, kurio pagrindinis, visa persmelkiantis ir neregima migla apsupantis bruožas yra liūdesys.

Prisiminimų knygoje nuostabiai – įžvalgiai ir melancholiškai – susipina Stambulo ir Pamukų šeimos istorija, praeitis ir dabartis, rašytojo mintys apie žmogaus, miesto ir civilizacijos likimą.