Keturiolika metų – tiek laiko savo tėvo nematė Tomas. Netikėtas susitikimas su tėvu pažadina prisiminimus, pažymėtus fizinio ir psichologinio smurto, negebėjimo išgirsti ir suprasti. Prieš akis vėl iškyla dramatiški šeimos santykiai, kuriems visada vienodai svetimi buvo atgaila ir atleidimas. Tomas prisimena ir sau duotą pažadą – niekada nekartoti tėvo klaidų. Tačiau kelioms dienoms išvykusį į pajūrį vaikiną prisiveja prieš kelerius metus čia išgyventa meilės istorija. Ir dabar Tomas jau nebėra toks tikras, ar jis, visada troškęs būti kitoks nei tėvas, netapo dar didesniu niekšu už jį?

Yra dalykų, kurių mes visi sau nepripažįstame arba kuriuos neapmąstę pateisiname. Kuriuos tiesiog bijome pripažinti, nes kitaip būtų sunku ir toliau tikėti, kad esame geri žmonės. Apie tai ir yra romanas „Mano tėvas, mano sūnus“, kuriame autorius pavydėtinai tiksliai tiria vieną sudėtingiausių egzistencinių temų – kaltinimo ir kaltės anatomiją.
Aušra Kaziliūnaitė

Antrojoje Povilo Šklėriaus knygoje sutinkame tą patį pasakotoją iš pirmojo jo romano, šį kartą atsigręžiantį į savo nesėkmių su merginomis priežastį, probėgšmais paliestą ir „Ko negalima sakyti merginai bare“ – sūnaus ir tėvo santykį, kurį autorius plėtoja nestatydamas stilistinės katedros, užtat atvirai ir sąžiningai. Literatūriniam naivizmui priskirtinoje, lyg „Ryanair“ skrydis paprastoje istorijoje skaitytojui pačiam galima užsiimti bet kurią vietą, tačiau į orą pakelia būtent rašytojas – jo balsas, darnus ritmas ir į galutinį tikslą nuskraidinanti kompozicija su savita intriga.
Marijus Gailius