Janina Radvilė „Niekada nevėlu gyventi. Svajok. Planuok. Išdrįsk“
Kaip gyventi vyresniame amžiuje, kuo užsiimti, kaip jaustis, kaip bendrauti, ką veikti ar apskritai veikti, ką mylėti ar apskritai mylėti?
Janina Radvilė – informatikos mokslų daktarė, dėstydama universitete suvokė, kad ją, be informatikos dalykų, domina žmonės – vadovavimas, lyderystė, bendravimas, efektyvus gyvenimas. Baigusi dar ir vadybos magistrantūros studijas, gilino žinias ją dominančioje srityje, įgijo ugdomojo vadovavimo bei neurolingvistinio programavimo praktiko sertifikatus. Skaito paskaitas vadovavimo, lyderystės, asmeninio tobulėjimo temomis, publikuoja straipsnius.
Domėdamasi efektyvesnio gyvenimo klausimais autorė priėjo prie išvados, kad prieš imantis vadovauti kitiems svarbu sugebėti vadovauti savo gyvenimui.
Knyga „Niekada nevėlu gyventi“ skiriama tiems, kuriems svarbus visas jų gyvenimas. Tiems, kurie nori prisiimti atsakomybę už jį, jam vadovauti, turėti tikslų ir jų siekti, stebėti, atpažinti, kas trukdo, ir bandyti tai keisti. Tiems, kurie nori nugyventi žemėje kuo prasmingiau ir patirti daugiau džiaugsmo. Kaip vadovauti sau ne tik aktyvaus darbinio gyvenimo laikotarpiu, bet ir pasiruošti tolesniam gyvenimo etapui, pokyčių laikui, kai baigiasi aktyvi darbinė veikla. O juk tai liečia nemažą grupę – Lietuvoje vyresni nei 65 metų žmonės sudaro net penktadalį visų gyventojų.
Beveik nekalbama apie būtinumą tvarkyti savo gyvenimą, kol esi brandžiame amžiuje, kad senatvė neužkluptų netikėtai (tuo rūpinasi nebent pensijų fondų draudimo bendrovės, kurioms reikia klientų). O juk labai svarbu pasiruošti, padaryti viską, kas priklauso bent nuo mūsų, kad netektų pasikliauti vien valdžios malone.
Kartais apima negeras jausmas: buvo žmogus, darbavosi kartu, bet vieną dieną „išėjo į pensiją“ – išėjo iš mūsų aplinkos, minčių ir kasdienių reikalų pasaulio, jis jau ten, už ribos – ir tegul sau gyvena ir nesuka mums galvos...
Suprantame, kad niekas nenugyvens už mus gyvenimo, niekas juo nepasirūpins, viskas mūsų rankose, todėl nereikėtų užmerkti akių, kišti kaip stručiams galvų į smėlį tikintis, kad viskas praeis pro šalį – tikrai nepraeis, – o patiems planuotis ir veikti, kad gyvenimas teiktų džiaugsmą visą mums duotą laiką.
