Juliano Barneso „Laiko triukšmas“ buvo viena jų. Roberto Seethalerio romanas „Visas gyvenimas“ - antroji. Berlyne gyvenantis austrų rašytojas yra ir žymus aktorius, žiūrovams pastaruoju metu matytas P. Sorentino filme „Jaunystė“.
Abu autoriai buvo nominuoti Man Booker premijai gauti, o J.Barnesas ją ir gavo. Abi knygos nestoros, abi liūdnos, melancholiškos, apie vienišo žmogaus vienišą gyvenimą audringame pasaulyje, apie tai, kaip kartais nedaug žmogui reikia ir kaip sunku tą nedaug gauti. Tik J.Barneso herojus žymus Rusijos kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius gyveno Maskvoje, turėjo butą kompozitorių namuose, dačią ir asmeninį vairuotoją, apsipirkdavo nomenklatūrinėse parduotuvėse, važinėjo į užsienius, pristatydamas tarybinės Rusijos muziką, susipažino su žymiausias to meto kūrėjais, o „Viso gyvenimo“ protagonistas Andrėjas Egeris vienišas gyveno Austrijos Alpėse. Vienas kentėjo nuo žmonių ir jų sukurtos sistemos, kitas kovojo su gamtos stichijomis. Abu pakluso jėgos struktūroms. Abu patyrė likimo smūgius. Abu iš gyvenimo nenorėjo nieko daugiau, tik būti palikti ramybėje, kad galėtų ramiai sau dirbti. Vienas – prie pianino, kitas – gamtoje.
Tiesą sakant, knygą apie D.Šostakovičių ilgai stūmiau šalin – anais laikais atsivalgėme istorijų apie žymiausius tarybinius kūrėjus. Tačiau patikėjau autoriumi, pagalvojau, kad jis tikrai neparašys propagandinio romano. Nežinau, ar skaityti knygą orginalo kalba šįkart buvo teisingas sprendimas, nes lietuviškame tekste visi rusiški vardai, tėvavardžiai ir vietovardžiai turbūt žiūrėtųsi priimtiniau.
Tik pradėjus skaityti atsiduri baisioje tarybinėje mėsmalėje. Kompozitorius laukia tardymo, jis nėra tikras nei dėl savo šeimos, nei dėl savo ateities. Jis nežino, ar jam bus leidžiama kurti. Jo kūrybą vertina tie, kurie nesupranta muzikos ir visų pirma – didysis vadas.
Rusija – dramblių tėvynė, joje viskas galima, kartoja autorius ne kartą ir ne du. Rusijoje tiek melo ir paradoksų, kad išgyventi kūrybingam žmogui, nepamynus savo principų, beveik neįmanoma. Iš pradžių D.Šostakovičius apsigaubia saugiu statusu „nepartinis bolševikas“ ir mano, kad tai leis jam išlikti savimi. Netgi toleruoja partinį mentorių, kuris rekomenduoja privalomų ideologinių knygų sąrašą ir stebi, ar kompozitorius jas nagrinėja ir keičia savo požiūrį. Jis su viskuo sutinka, kad tik Jėga paliktų jį ramybėje. Bet sistemai to nebeužtenka.
Jo muzikai išpopuliarėjus užsienyje, menininkas privalo reprezentuoti šalį. Siaubas sutraukia skrandį, kai skaitai, kaip kompozitorius laisvame pasaulyje skaitė kažkieno jam parašytą kalbą, šlovinančią Tarybų Sąjungą. Į provokuojamus klausimus, ar ten tikrai suteikiama kūrybos laisvė, kompozitorius atsakinėjo trumpai linktelėdamas, nurydamas žodžius ir didžiulę gėdą. Tai buvo ne didžiulės šlovės, kaip atrodytų iš šono, bet didžiojo pažeminimo valanda, kai menininkas buvo priverstas nulenkti galvą prieš Jėgą ir šlykštėjosi pats savimi. Žinojo, kad visi pokalbiai įrašinėjami, kad net viešbučio bare negali būti atviras. Gal dėl to vėliau oficialiai susitikę su A.Achmatova, abu tiesiog tylėjo. Poetė paskui spaudai teigė, kad jie bendravo šiltai ir nuoširdžiai. Dar viena istorinė grimasa, kai nuoširdžiai bendrauti buvo galima tik neištariant žodžių.
Taip, D.Šostakovičius galėjo pasilikti Amerikoje ir gyventi patogiai, kaip Stravinskis, bet kas tada būtų nutikę jo šeimai? Todėl prisikrovęs į lagaminą vinilinių plokštelių ir amerikietiškų cigarečių, grįžo, žinodamas, kad vakarų pasaulis niekuomet nesupras Rusijos. Jie nesupras, kad norint išlikti net žymūs menininkai privalo meluoti. Po susitikimo su komunistinių pažiūrų dailininku P. Picasso, nupiešusiu garsiąją taikos balandę, jis sako, kad gera būti komunistu, kai negyveni komunizme ir kai pieši ką nori gyvendamas turtingo žmogaus gyvenimą Pietų Prancūzijoje.
Negalėjo palaikyti ir P. Sartre'o entuziazmo, kuris komunizmu žavėjosi keliaudamas po Tarybų sąjungą pilnomis kišenėmis pinigų. Vienos iš tų kelionės metu filosofas buvo užklydęs ir į Lietuvą, kur Nidoje jį fotografavo Antanas Sutkus, šiomis nuotraukomis išgarsėjęs užsienyje ir ką tik gavęs žymų vokiečių apdovanojimą. Perskaičius J.Barneso knygą dar kartą paaiškėja, kokio lygio sistemos žmonėmis būdavo apsupti garbūs užsienio menininkai, todėl šiek tiek naiviai nuskambėjo A. Sutkaus spaudoje pateiktas paaiškinimas, esą su garbiais svečiais jis keliavo tik todėl, kad mašinoje atsitiktinai pasitaikė viena laisva vieta. Perskaičius knygą, supranti, kad meno kūriniai galėjo gimti arba pogrindyje, arba Jėgai palaiminus. Atsitiktinumų nebūdavo.
„Jėgos spaudžiamas „aš“ lūžta ir skyla“ – rašo autorius ir prideda kompozitoriaus citatą: „Kai tavo dvasią sulaužo, negali pakeisti jos, kaip smuiko stygos“. Menininką priverčia stoti į partiją, nors jis ir ginasi, sako niekuomet nestosiąs į partiją, kuri žudo, bet supranta, kad pasipriešinimas nebeįmanomas. Jam tai 0 didžiulė gėda, jis slepia net nuo savo šeimos. Jo sūnus vėliau sakys, kad matė tėvą verkiantį tik du kartus – kai mirė mama ir kai buvo priimtas į partiją.
Taigi tai, kas iš šono žiūrint atrodė kaip palaimintojo gyvenimas, buvo kankynė ir didelė auka, lydima kaltės jausmo, kad negali pasipriešinti sistemai, kad negali atvirai pasakyti, kas vyksta. „Jis negalėjo gyventi su savimi“ – knygos leitmotyvas.
Labai džiaugiuosi, kad šią biografiją parašė populiarus britų, o ne rusų rašytojas. Ir dar žodžio meistras. Manau, kad Vakarų pasaulio žmonės juo tiki labiau, nes jiems atrodo, kad mes, pasakodami apie tą aną santvarką, šiek tiek prisigalvojame, perdedame, kad viskas nebuvo taip blogai, kaip išlikę mūsų atmintyje. Džiaugiuosi, kad ši knyga stovi Vokietijoje populiariausių knygų lentynose, džiaugiuosi, kad pasirodė lietuviškai. Šiais laikais, kai Rusijos melo ir propagandos voratinkliai audžiami kaip niekad aktyviai, tokia knyga labai daug atskleidžia. Suvirpina emocijas. Daug ką paaiškina. Parodo tą Rusijoje slypinčią Jėgą, kuri laukia galimybės nubusti ir parodyti savo dantis.
„Visas gyvenimas“ labiau skirtas ne muzikos, bet kalnų mylėtojams. Jo pagrindinis herojus Andrėjas Egeris visą gyvenimą praleidžia Alpėse. Taip, ten daugiau darbo, nei romantiškų pasivaikščiojimų kalnų takeliais, bet Austrijos kaimelio panorama atskleidžiama taip autentiškai, kad skaitydamas, atrodo, net matai tas šen bei ten kyšančias viršukalnes, užuodi pušynus, girdi vėją ir paukščius. Herojaus gyvenimas niekuo neypatingas. Jo vaikystė skaudi, bet noras gyventi didelis. Nuo pat pradžių autorius verčia mus pajusti simpatiją tam atsiskyrėliui, kurio vieninteliais namais tampa kalnai. Jis nori tikrų namų, tikros mylinčios žmonos, šeimos, bet vos tik suradęs, čia pat viską praranda. Autorius neleidžia jam būti laimingam ir stebint tą stoiško užsigrūdinusio žmogaus gyvenimą, apima didžiulis gailestis, kad jis išgyveno tiek nedaug smagių momentų, jautiesi kaltas, kad jis tais momentais pasidžiaugti moka, o štai tu – ne.
Stebėtojo poziciją pasirinkęs rašytojas nenagrinėja A.Egerio vidinio pasaulio, bet taupiais sakiniais fiksuoja tai, ką mato. Ir mes tikime, jog toks Andrėjas Egeris egzistavo. Kad jis laipiojo uolomis ir tiesė lynų kelią, kad jis buvo išėjęs kariauti ir kalėjo Rusijoje, kad visą gyvenimą sunkiai dirbo ir nepatyrė laimės.
Knyga nestora, įveikiama per pusdienį, bet įklampinanti giliai. Sakiniai trumpi ir gražūs, palyginimai vaizdingi, todėl norisi jais mėgautis neskubant. Autorius sako, kad vėl ir vėl grįždavo prie kiekvieno savo sakinio ir šlifuodavo jį tol, kol buvo patenkintas rezultatu. Pasirodo, net mirtį galima nusakyti keliais sakiniais. Ir taip stipriai, kad atrodo, net pajunti ją visai šalia:
„Jis pajuto vaiskų skausmą krūtinėje ir matė, kaip kūnas lėtai svyra į priekį, kaip galva priglunda prie stalo lentos. Girdėjo savo širdį. Ir klausėsi tylos, kai ji nustojo plakusi. Kantriai laukė dar vieno širdies dūžio. Nesulaukęs nurimo ir mirė.“
R. Seethaleris yra vienas iš trijų vokiškai rašančių autorius, nominuotų Man Bookerio premijai, o tai yra didžiulis tarptautinis įvertinimas. Rašytojas teigia, jog rašymas jam neteikia malonumo, todėl tai, ką nori pasakyti, jis surašo trumpai ir aiškiai, o vėliau bereikalingus žodžius dar išbraukia. „Jei gyvenimą supaprastintumėme iki esminių momentų, pamatytumėme, kad svarbiausia kiekvienoje istorijoje yra sugebėjimas išgyventi, meilė ir mirtis. Apie tai ir rašau. Rašant buvo įdomu panagrinėti, kaip žmonės gali atlaikyti tiek likimo smūgių“, - sako jis viename iš retų interviu.
Romanas liūdnas, bet ne gramzdinantis, o melancholiškas, leidžiantis liūdesiui skambėti kaip lietaus lašeliui saulėje. Knyga netgi suteikia vilties ir parodo, kad ir mūsų sunkus ar nuobodus, ar neįvertintas gyvenimas gali būti gražus. Net jeigu nesiseka, reikia stotis ir eiti toliau. Gyvenimas - ne rožių puokštė ir ne šampano purslai, kuriuos mes demonstruojame socialiniuose tinkluose: atėjome į šią žemę ne vien tam, kad mėgautumės, bet ir tam, kad sunkiai dirbtume. Laimės ir kančios kiekvienam atseikėta skirtingai, pastarosios dažnai gerokai daugiau, o atostogų pasivaikščiojimai kalnuose neturi nieko bendra su gyvenimu ir bandymu juose išgyventi.
Abu romanai iš dalies fatalistiniai. Abiejų herojai negalėjo pasirinkti kokiame kaime, kokioje santvarkoje, kokioje šeimoje jiems gimti. Abu turi kažkaip išgyventi – vienas vienaip prisitaikyti, kitas kitaip. D. Šostakovičius turbūt būtų buvęs be galo laimingas, galėdamas kurti apsuptas kalnų, o ne sistemos, o A. Egeris gal būtų lengviau prisitaikęs mieste. Tiesa, tapęs karo belaisviu, jis atsiduria Rusijoje, bet šį faktą priima taip pat stoiškai, kaip ir kitus išbandymus.
„Bet aš nenoriu skųstis. Ne vienas šaltas ir sustingęs guli sniege, o aš dar tebežiūriu į žvaigždes“ - rašo Andrėjas laiške kadaise mirusiai žmonai. Ir norisi tą sakinį užsirašyti didelėmis raidėmis, kad niekada nepamirštum. Kaip ir dar dešimt ar dvidešimt kitų sakinių, bedančių tiesiai skaitytojui į širdį ir priverčiančių muistytis pasijutus šiek tiek nesmagiai.
