SIMONE DE BEAUVOIR, „Palaužta moteris“, iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017, 258 p.
Pirmąkart lietuviškai publikuojamas brandžiausias feministės mąstytojos ir egzistencializmo filosofės Simone de Beauvoir novelių rinkinys „Palaužta moteris“, pasirodęs 1968-aisiais, autorei pasitinkant šešiasdešimtmetį. Šis metų aspektas, kaip pastebi ir filosofė Julia Kristeva, regisi svarbus, nes jam būtinus gyvenimo virsmus išgyvena pirmosios knygos novelės „Santūrumo amžius“ pasakotoja bandydama susitaikyti su slegiančiu senėjimu, blankstančiu pasauliu, trūkinėjančiais ryšiais su sūnumi ir sutuoktiniu.
Persvarstydama jos netenkinančias pakitusias gyvenimo aplinkybes, herojė bando susitaikyti ne tik su savo senatve, bet ir su savo pačios praeitimi, suvokia, kad tik praeitis teikia dabarčiai tankį. Apskritai praeities, dabarties ir ateities santykis skirtingomis pasakojimo formomis – pasakojimas pirmuoju asmeniu, sąmonės srautas, dienoraštis – ryškinamas visuose trijuose tekstuose, tampa svarbiausia jų ašimi, aplink kurią driekiasi laimingos, žaižaruojančios, gyvenimo purslais trykštančios herojų praeitys, gluminančios ir netenkinančios, nepatogios dabartys ir nežinia dvelkiančios ateities dykros.
Savo veikėjų portretus Beauvoir kuria „pagal savo paveikslą“ – derindama feminizmą su egzistencializmu, gyvenimišką patirtį su moterišku jautrumu, įtaigius siužetus su preciziška ir skaidria it stiklas kalba. Tokia ji yra ir sąmonės srauto novelėje „Monologas“. Šios turinį atspindi epigrafas paimtas iš Gustave’o Flaubert’o: „Ji atsikeršija monologu.“ O tikroji knygos žvaigždė – apysaka „Palaužta moteris“, joje skaitytojas panardinamas į pagrindinės veikėjos Monikos daugiau nei pusmetį rašomą dienoraštį, fiksuojantį jos jausenas ir išgyvenimus ilgamečio sutuoktinio ir dukterų tėvo Moriso išdavystės akivaizdoje.
„Vadinasi, tai atsitiko man“, – užrašo Monika išgirdusi vyro tariamą: „Taip, mano gyvenime yra moteris.“ Išdavystės fakto svarstymai ir mėginimai su juo susigyventi veda Moniką visais įmanomais savigalbos ir savinaikos keliais, nuo puikybės kupino „man taip tikrai negalėjo nutikti“ iki skausmingojo „smulkučiai pjūklo dantukai rėžia man širdį“. Monikos dienoraštis – tai pasakojimas apie tai, kaip skausminga pykti ant ilgus dešimtmečius mylėto vyro, kaip ir skausminga vienatvė greta jo, tai istorijos apie varginamus klausimus ir gyvenimo nuovargį, bet labiausiai – savasties praradimą, savęs nemylėjimą ir asmeninio profesinio gyvenimo neturėjimą.
Po apysakos „Palaužta moteris“ pirmosios publikacijos 1967 m. prancūzų žurnale „Elle“ redakciją užplūdo skaitytojų laiškai, kuriuose jie reiškė palaikymą apysakos herojei Monikai. Tokia skaitytojų empatija itin nustebino Beauvoir, nes ji nesiekė sukurti Monikos istorijos kaip gailesčio objekto, priešingai – stengėsi išryškinti jos asmeninės atsakomybės už savo gyvenimą, ypač profesinį, nebuvimą. Rašytoja buvo įsitikinusi, kad besąlygiškas atsidavimas ir beatodairiškas pasiaukojimas šeimai neatleidžia nuo savo kelio neturėjimo. Palaužta Monika – bene paskutinė tokia ryški jos sukurta moteris, kurios gyvenimą, dėliojamą meistriškos rašytojos, modeliuoja visuomenės primetamų pareigų, laikysenų ir elgsenos modelių konfrontacija su vidine emocijų istorija.
LARS MYTTING, „Plauk su skęstančiais“, iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė, Vilnius, „Alma littera“, 2017, 416 p.
Pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su norvegų rašytoju Larsu Myttingu, pasaulyje išgarsėjusiu dokumentine knyga apie Norvegijos miškus ir medžius („Norwegian Wood“). Didžiausias Norvegijos dienraštis „Aftenposten“ knygą „Plauk su skęstančiais“ įvardijo puikiausiu ir įdomiausiu 2014 metų romanu. Ir išties, liaupsės čia pelnytos. Pagal geriausias skandinavų pasakojimo tradicijas parašytame epiniame romane atveriama vienos šeimos istorija, paslaptimis ir nutylėjimais, meile ir neapykanta dėliojama nuo pat Pirmojo pasaulinio karo.
Po senelio Sverės mirties atokiame Norvegijos ūkyje užaugęs Edvardas Dero Hirifjelis ima pamažėle suvokti, kiek daug nutylėjimų ir nežinios gaubia jo paties gyvenimą: kodėl žuvo tėvai ir kodėl neprisimena pirmųjų dienų po jų žūties? Kokia nesantaika perbėgo senelio ir jo brolio Einaro kelius? Kodėl greta namų esantys beržai apjuosti geležies lankais? Kaip visus šeimos narius sieja Somos mūšio vietos Prancūzijoje, ypač šešiolika senų riešutmedžių? Ką bendra turi atoki Haf Grunėjaus sala ir garsiausi britų ginkladirbiai?
Visi šie ir kiti klausimai prieš Edvardo akis veriasi kaip skaũdžios savo tikrosios istorijos, praeities ir tapatybės paieškos. Jų painų, bet tvirtai suregztą labirintą Myttingas dėlioja taip sumaniai, atidžiai ir įtaigiai, kad sunku atsitraukti. Romano laikas aprėpia visą šimtmetį – su visais jo karais ir mirties stovyklomis, o geografija – ne tik Norvegiją, bet ir Škotiją su jos atšiauriomis Šetlando salomis ir Pirmojo pasaulinio karo minų bei žaizdų kupiną Prancūzijoje esantį Otiujo miestelį. „Galėjome būti šeima“ – toks būtų šio iki šerdies tikro ir gyvenimiškai pagavaus (nepaisant nuliteratūrintos pabaigos) romano raktinis sakinys.
TOMAS VENCLOVA, „Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey“, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, Vilnius, „Apostrofa“, 2017, 536 p. ir 48 p. iliustr.
Pirmoji tokia išsami ir nuosekli poeto, vieno garsiausių dabarties lietuvių intelektualų Tomo Venclovos autobiografinių pokalbių knyga, pasirodžiusi rašytojo aštuoniasdešimtmečio išvakarėse kaip puikiausia dovana visiems jo kūrybos gerbėjams. Knygoje, kalbinamas amerikiečių autorės Ellen Hinsey, Venclova pasakoja apie visą savo gyvenimą – keturis dešimtmečius iki emigracijos Lietuvoje ir Maskvoje bei keturis dešimtmečius po emigracijos Jungtinėse Amerikos Valstijose ir visame pasaulyje.
Pokalbiai atskleidžia ne tik Venclovos asmeninio gyvenimo faktus, užkulisius, bet ir pasakojamo laiko istorines bei politines aplinkybes, (ne)oficialius kultūrinius kontekstus, žmonių laikyseną ir vertybines nuostatas. Skaityti Venclovą daugiau nei įdomu – žavi ne tik enciklopediškas faktų ir detalių pateikimas, bet ir įtaigus atmosferos perteikimas, tikslus gebėjimas keliais žodžiais charakterizuoti žmones ir laikotarpį.
Įspūdį daro ir ramus Venclovos tonas, preciziškas žinojimas ir tikras, nesentimentalus, neprieraišus objektyvumas. Man asmeniškai įdomiausi pasirodė pradžios pasakojimai – apie vaikystę, karo išgyvenimus, santykį su šeimos nariais, ypač su Tele, seneliu Merkeliu Račkausku. Knygoje figūruoja daugybė garsių XX a. kūrėjų – Borisas Pasternakas, Anna Achmatova, Josifas Brodskis, Czesławas Miłoszas (knygos vardynas driekiasi per 20 puslapių ir aprėpia 762 knygoje minimus asmenis).
Kiek patosiškoje, nors ir dėl suprantamų priežasčių, knygos įžangoje pokalbininkė E. Hinsey pabrėžia, kad jųdviejų su Venclova dialoge „nuolat susiaudžia asmenybės, politikos ir literatūros istorija“. Tikroji ir subjektyvioji, faktinė ir atminties. Tai knyga apie vieną įstabaus žmogaus gyvenimą, todėl skaitytina daugybę kartų, bet vargiai perskaitoma galutinai. Kaip ir savotiška šios knygos porininkė – Aurimo Švedo ir Irenos Veisaitės pokalbių knyga. Ši palaikytų darnią kaimynystę Tomo Venclovos „Nelyginant šiaurė magnetą“, kurioje greta pusšimčio retų ir nematytų nuotraukų iš Venclovos gyvenimo – ir puiki jųdviejų su Irena Veisaite nuotrauka (jųdviejų nuotrauka iš to paties renginio, tik kitu rakursu, esti ir knygoje apie Veisaitę).
MICHEL BUSSI, „Juodosios lelijos“, iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė, Vilnius, „Alma littera“, 2017, 368 p.
Michelis Bussi neretai tituluojamas geriausiu prancūziškos detektyvinės literatūros autoriumi, o jo 2011 metais publikuotas romanas „Juodosios lelijos“ tapo metų perkamiausia detektyvine knyga. Jos veiksmas rutuliojasi idilės ir grožio persmelktame atviruke – Živerni (Giverny) miestelyje, kuriame gyveno ir tapė Claude’as Monet, o istorija prasideda pasakos formule: „Kaimelyje gyveno trys moterys. Pirmoji buvo pikčiurna, antroji – melagė, trečioji – savanaudė.“
Jų istorijas Bussi dėlioja ne tik dienomis, bet ir paveikslais, kuriuose iškyla Živerni miestelio mitologija, santykiai su garsiuoju dailininku, šio paveikslų, ypač lelijų, ir jų likimų istorijos, impresionizmo tapybos pradžiamokslis, galiausiai, kaip dera detektyvui, – vienas kitas lavonas.
Tačiau skaitytoją prie knygos prikausto ne šis, o įmantrus pasakojimo būdas ir įvykius suvelianti pasakotoja, skaitytoją gundanti fraze: „Patikėkite, tai aš užskleisiu šios istorijos skliaustelius. Ir jūs neliksite nusivylę, neabejokit!“ Romano pabaiga atims jums žadą, pažadu ir aš, ir ne dėl žiaurumo, kaip įprasta Jo Nesbø knygose, o dėl Bussi išmonės ir amato išmanymo. Tad jei skaitant dėl tam tikrų siužeto persiklojimų norėsis knygą mesti, nuoširdžiai patariu ištverti iki galo, nes ten laukia patys tikriausi ir detektyvinėms istorijoms nebūdingi stebuklai.
JO NESBØ, „Troškulys“, iš norvegų kalbos vertė Giedrė Rakauskaitė, Vilnius, „Baltos lankos“, 2017, 567 p.
Šiuolaikinis skandinavų noir karalius norvegas Jo Nesbø grįžta su vienuoliktu romanu apie visame pasaulyje mylimą detektyvą Harį Hūle. Visi, kurie skaito Hūlės seriją, naujo romano imasi besąlygiškai, be jokio išankstinio pasidomėjimo apie siužetą, nes jis neretai būna pakeliui su knygos ryjimo malonumu. Manau, kad ne išimtis – ir „Troškulys“, tradiciškai kupinas tamsiausių norvegiškų naktų ir juodžiausių žmogaus užkaborių.
Pagaliau laimingai šeiminį gyvenimą su Rakele ir Olegu gyvenantis, ramiai Policijos mokykloje dėstytoju dirbantis Haris po ilgų atsikalbinėjimų grįžta padėti policijai tirti baisių žmogžudysčių, kurių aukos – nužudytos „Tinderio“ programėle besinaudojusios moterys. Ir nužudytos absoliučiai neįprastu būdu, semantiškai koduojamu romano pavadinime.
Tie, kurie skaitys šią knygą, turi būti pažįstami su Hūlės gyvenimu ir jo ankstesnėmis bylomis, nes Nesbø knygose viskas tęsiasi ir persikloja, o hūliškas noir šįkart gal net juodesnis nei bet kada. Ir nors lietuviškoje erdvėje jau spėjo pasklisti nusivylimų, esą Hūlei jau laikas eiti į pensiją, tačiau anglakalbis pasaulis vis dar aukščiausia nata šlovina Nesbø seriją. Šios gerbėjų ratas po spalio 13 d. gali pagausėti, mat būtent tada įvyks ilgai laukta pasaulinė, mano manymu, geriausio Hūlės serijos romano „Sniego senis“ ekranizacijos premjera. Filmą režisuoja Tomas Alfredsonas (prisimenat jo puikųjį „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“?), o Hūlę vaidina Michaelis Fassbenderis. Jis, man regis, idealiai tinka įkūnyti ne tik su žiauriausiais nusikaltėliais, bet ir su savais demonais nuolat kovojantį Harį Hūlę.
