Leïla Slimani „Žmogėdros sode“

Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m., 205 p.

Antrasis Maroke gimusios prancūzų rašytojos Leïlos Slimani romanas „Lopšinė“, už kurį autorė pernai apdovanota prestižine Goncourt'ų premija, šią vasarą man asmeniškai buvo vienas įdomiausių ir paveikiausių verstinių romanų mūsų padangėje. Nespėjo prabėgti keli mėnesiai, ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla skaitytojams pristato 2014 m. Prancūzijoje pasirodžiusį pirmąjį šios autorės romaną „Žmogėdros sode“. Slimani už debiutą apdovanota „La Mamounios“ literatūros prizu (Le Prix Litteraire de La Mamounia), jį už geriausią prancūzų kalba parašytą kūrinį Maroko rašytojui(ai) teikia vienas prabangiausių Marakešo viešbučių „La Mamounia“. Šis faktas buvo sutiktas kaip iškalbus ir revoliucingas ženklas – musulmoniškojo pasaulio apdovanojimas skirtas už romaną, kuriame narstomos nimfomanijos pinklės ir labirintai.

„Ji norėtų būti lėle žmogėdros sode“ – ši frazė romano pradžioje koduoja visą pasakojimą, kurio centre – jauna moteris Adelė, iš pažiūros laimingai ištekėjusi gydytojo Rišaro žmona, mažamečio Liusjeno mama, puiki žurnalistė ir ideali bobo (bohemiškosios buržuazijos) atstovė, preciziškai slepianti savo lytinį potraukį, įklampinusį ją tarp dviejų absoliučiai skirtingų pasaulių. Nors daugelis linkęs šiam Slimani romanui klijuoti etiketę „erotinis“, tai – psichologinis ir skaudžiai egzistencinis kūrinys, kupinas ir nuovargio, ir nesibaigiančių vidinių konfrontacijų.

„Vyrai manys, kad ji ištvirkusi, lengvabūdė, lengvai prieinama. Moterys ją laikys plėšrūne, atlaidžiausios sakys, kad ji trapi. Visi jie klys“, – rašoma knygoje. Klaidos aspektas romane svarbus, nes liudija dviejų pasaulių sandūrą ir joje tarpstantį aistros vulgarumą, žiaurumą ir kartu beribį nerimą likti vienai, nežinomai, neatpažintai, anonimei minioje. Psichologinę Adelės vidinės griūties trajektoriją Slimani jai būdingu stiliumi – taupiais, fragmentiškais ir nesentimentaliais sakiniais – brėžia tvirtai ir ryškiai, iki pat šerdies, tos pagrindinės herojės gelmėse slypinčios vidinės raudos, verčiančios kibtis į vyrus kaip į vienintelius gelbėtojus, gebančius seksu išstumti moters liūdesį ir nutildyti susigūžusią baimę. Kaip ir skandalingasis Larso von Triero filmas „Nimfomanė“, Slimani romanas „Žmogėdros sode“ gręžiasi į moterį, kankinamą nerimo, dirginamą nuolatinės stokos ir nepasotinamo poreikio būti užpildytai. „Tam niekad nebus galo“, – romano pabaigoje sako Adelės vyras Rišaras vienu sakiniu nubrėždamas visą ateitį, kupiną euforijos ir nevilties, baimių ir neurozių, „nuleidusių inkarus kūnų“ ir daugiabriaunės kantrios meilės.

Charles Bukowski „Dailiausia moteris mieste“

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas, „Kitos knygos“, 2017 m., 350 p.

2005-aisiais, praėjus 11-ai metų nuo bene garsiausio ir produktyviausio Amerikos literatūros pogrindžio chuligano Charleso Bukowskio mirties, literatūros kritikas Adamas Kirschas jį apibūdino kaip rašytoją, kurį kiekvienas naujas skaitytojas atranda su nuodėmingu nusidėjimo virpuliu. Bukowskio vardas neatsiejamas nuo išvirkščios, negražios, nenugludintos kultūros ir Los Andželo. 1983 metais publikuotas apsakymų rinkinys „Dailiausia moteris mieste“ – antroji lietuviškai išleista Bukowskio apsakymų knyga. Trisdešimt istorijų, balansuojančių ties nešvankių anekdotų riba, vienija tai, kas neabejotinai būdinga šio autoriaus tekstams: alkoholis, lošimas, barai, seksas (pasak paties rašytojo, arba Didžiojo Buko, – šliundros, žirgai ir išgertuvės), moterų paieškos, smurtas, asmeninis pragaras ir, žinoma, autobiografiniai pėdsakai (siužetų vingius nesunku sugretinti su biografijos faktais). Bukowskio apsakymų smaigalyje – toli nuo blizgios ir doros visuomenės, taigi gyvenimo paraštėse, atsidūrę žmonės, beviltiškai ieškantys artumo ir atjautos, paskendę savo baimių ir nesėkmių verpetuose. Neatsitiktinai juos dokumentuojantis Bukowskis vadinamas atstumtųjų balsu Amerikos literatūroje. „Viską reikia aprašyti kaip pridera. Kad galėčiau apsakymą ramia širdim padėti į šalį, reikia pisliavos, ir kuo daugiau, jei tik įmanoma“, – sako vienas apsakymo veikėjas. Tai nužymi išskirtinį Bukowskio stilių – nepailstamas pastangas rašyti taip, kaip mano, ir taip, kaip yra, užsitraukiant ant savęs tariamą neleistinumo, taigi ir nedorybės, uždangą. Niekada kitų skoniui ir lūkesčiams nesilankstęs Bukowskis iki pat paskutinio žodžio liko ištikimas gyvenimo realybei, jos grimasoms ir grubumui. Dėl šių autentiško įliteratūrinimo, vadinamo purvinu ir nešvankiu realizmu (dirty realism), jis vis dar laikomas ne tik begal produktyviu genijumi girtuokliu, bet ir geriausiu rašytoju Kalifornijoje, bene populiariausios internete frazės: „Find what you love and let it kill you“ autoriumi.

IŠSKIRTINĖS ASMENYBĖS

Knygas, pristatančias dvi įdomias ir išskirtines asmenybes – grafiką Mikalojų Povilą Vilutį ir semiotiką Algirdą Julių Greimą, vienija savotiškas jų slaptumas, dėl to šias knygas galima vadinti bibliografinėmis retenybėmis ar mažų mažiausiai nišiniais leidiniais. Vilučio kūrybos albumo tiražas – vos 300 egz., šią knygą įsigyti (bent jau kol kas) galima tik Vilniaus grafikos meno centre. Leidinio garsaus semiotiko Algirdo Juliaus Greimo asmenybei ir idėjoms pristatyti I tomo istorija dar slaptesnė. Nors UNESCO ir Seimas, atsižvelgdami į 100-ąsias mokslininko gimimo metines, 2017-uosius paskelbė Greimo metais, knygos apie garsųjį semiotiką taip paprastai neįsigysite (tikiuosi, kol kas). Leidėjai tikina, kad ją tikrai galite rasti bibliotekose.

„Mikalojus Povilas Vilutis“

Sudarytojos – Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jurga Minčinauskienė, Vilniaus grafikos meno centras, 2017 m., 336 p.

2014 m. spalio pabaigoje VDA parodų salėse „Titanikas“ vyko grafiko, šilkografijos meistro Mikalojaus Povilo Vilučio jubiliejinė retrospektyvinė paroda iškalbingu paprastu pavadinimu VILUTIS. 2017 metų rugsėjo pabaigoje Vilniaus grafikos meno centras išleido to paties pavadinimo įstabų raudoną albumą, įknyginantį ne tik prieš trejus metus buvusią išskirtinę parodą, bet ir, pasak albumo sudarytojų, pirmąsyk beveik visą kūrybinį Vilučio kelią. Nuo pradžios iki dabar. Ir visų svarbiausia – nuo menininko tėvų, dailininkų Emilijos Liobytės ir Jono Vilučio, nes šią knygą (ir menininko ištakas) atveria jų darbų reprodukcijos ir Mikalojaus atsiminimai.

Galvojant apie pirmąjį Vilučio albumą apima džiaugsmas, kad nuo šiol vieno įdomiausių dabarties grafikų, šilkografijos populiarintojo Lietuvoje Vilučio kūriniai – šiuos menininkas taip mielai vadina paveikslėliais (panašiai kaip Marčėnas eiles – eilėraštukais) – bus lengvai prieinami jo gerbėjams. Vartydama šią knygą, aš ir vėl, kaip ir prieš trejus metus rašydama Vilučio parodos apžvalgą, atsigręžiau į jo tekstus, nes kuo toliau, tuo labiau šio kūrėjo vaizdai ir tekstai man yra neatsiejami.

Tada, žvalgant parodą, sugalvota formulė „paveikslai knygėja, o knygos paveikslėja“ man galioja ir 2017 metais, kai vartau raudonąjį albumą. Ir gal neatsitiktinai. Dėl Vilučio autentiško balso ir tekstų stokos albume aš atsigręžiau į knygas, kad ir į esė rinkinį „Sriuba“ (2014 m.): „Esu, nes paveikslėlius paišau. Toks mano buvimas. Gal todėl aš žmogus. Nežinau.“ Gal todėl Vilutis – ir menininkas, nes paveikslėlis, t. y. kūryba, – tai ir visos subtiliai persidengiančios ir į nekintamumą vedančios laiko dimensijos: „Bėgu iš šio pasaulio, kuriame ateitis, į paveikslėlį, į nesikeičiantį pasaulį be ateities ir be pabaigos, sau pačiam nupaišytą. Paveikslėlis nesibaigia. Amžinybė ten.“

„Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“ (I tomas)

Sudarytojas Arūnas Sverdiolas, „Baltos lankos“, 2017 m., 776 p.

1917 m. kovo 9 d. Tuloje (Rusija) gimė Algirdas Julius Greimas – vienas garsiausių XX a. lietuvių, sukūręs visame pasaulyje atpažįstamą Greimo semiotikos, arba prasmės, teoriją, ši dar vadinama tiesiog Paryžiaus semiotine mokykla. Minint šio mokslininko šimtmetį, renginių, semiotikos kongresų, parodų ir leidinių netrūko. Vienas jų – neabejotinai pats svarbiausias – pirmoji dvitomės monografijos „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“ knyga. Filosofo Arūno Sverdiolo sudarytas 776 puslapių tomas suskirstytas į penkis didžiulius skyrius, aprėpiančius autobiografiką (keturi paties Greimo rašyti tekstai), pokalbius (tarp jų – su Vytautu Kavoliu, Sauliumi Žuku, Ugne Karvelis), laiškus, atsiminimus ir biografijos bruožus.

„Būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą“ – ši ne kartą cituota garsioji Greimo frazė, skaitant monografiją, ypač vadinamąją egodokumentiką – autobiografinius paties mokslininko tekstus, jo pokalbius, kitų atsiminimus, regis, suskamba naujai ir sušvyti netikėtomis spalvomis. Vis dėlto didžiausias ir bene įdomiausias knygos korpusas – 182 Greimo laiškai, rašyti nuo 1940-ųjų iki 1992-ųjų (Greimo mirties metų), taigi aprėpiantys daugiau nei pusę amžiaus. A. Sverdiolas taikliai pastebi, kad tai – „laiškai, atveriantys asmenybės apimtį ir gelmę. Šis Greimas dar labai mažai pažįstamas mūsų skaitytojams“.

Nors reiktų pridurti, kad puiki pažinties pradžia buvo 2008 metais išleista Greimo ir architektės Aleksandros Kašubienės laiškų knyga. Sverdiolo sudarytoje monografijoje publikuojamas didžiulis korespondencijos pluoštas atskleidžia daugybę skirtingų ir nematytų semiotiko veidų, jo laikysenas, nuostabią ironiją, minties šmaikštumą („Nušnekėjau niekus – įrodymas, kad gyvas.“), lietuvybę ir sodrią, gyvą lietuvių kalbą (išlaikyta autentiška – neredaguota – Greimo kalba!). Laiškus papildo mokslininko mokinių, artimųjų, kolegų ir draugų atsiminimai, skyriuje „Biografijos bruožai“ publikuojamos dvi esė apie ankstyvuosius Greimo gyvenimo metus ir dar mažai reflektuotą jo dalyvavimą rezistencinėje veikloje. Regis, šis leidinys bus įdomus ne tik Lietuvoje gausiam semiotikų ir jiems prijaučiančiųjų būriui, bet ir plačiajai visuomenei, dar neatradusiai ar per mažai pažįstančiai vieną įdomiausių ir kartu mįslingiausių XX a. lietuvių.