Jūs mylite kitą vyrą, ne savo sutuoktinį? Ką gi, mėgaukitės. Vyrui, kurio nebemylite, būkite prostitutė, o mylimam meilužiui – jo moteris. Lyčių santykiuose tik širdis gali diktuoti įstatymus. Mylėkite ir mąstykite laisvai.
Prancūzų rašytojas Victoras Hugo

Prancūziškai laisvo požiūrio į tokius rimtus ar nebūtinai rimtus dalykus kaip seksas, erotika, suaugusiųjų žaidimai galima nepriimti, bet smerkti arba moralizuoti jau tikrai neverta. Tai, ką mes, šiaurės europiečiai ar amerikiečiai, pavadintume kone pornografija, prancūzai tapatina su žaismingu žodeliu libertine. Taikliai išversti šį žodį gana sunku, nes tiesioginė jo prasmė – paleistuviškas. Tačiau taip išvertus jis praranda džiugesio ir žaismingumo dalį. Libertine versčiau kaip laisvos dvasios ir moralės, erotiškai išsilavinusio bei išsilaisvinusio žmogaus ar jo požiūrio apibūdinimą. Tiesa, patogumo dėlei ketinu ir toliau vartoti prancūzišką atitikmenį – trumpiau ir seksualiau, argi ne?

Prancūzijoje ant viešosios nuomonės gėdos stulpo greičiausiai bus pakartas koks nors puritoniškos moralės skelbėjas, kaip antai karikatūra tapusi itin katalikiškų pažiūrų politikė Christine Boutin. Į ją niekas net nežiūri rimtai – ji ir jos skelbiamos ultrakatalikiškos fanatiškos tiesos tapo visuotinės pajuokos objektu.

Viešų sarkazmo kirčių neišvengė ir buvusi François Hollande’o mylimoji ir vaikų motina, savo mylimojo negailestingai palikta tiek meilės, tiek politikos reikaluose, politikė Ségolène Royal. Socialinių reikalų ministrė, tuomet atsakinga už šeimų gerovę, ketino paskelbti karą pornografijai. Tikslas – apsaugoti jaunimą. Pornografiniai žurnalai šioje ištvirkusioje šalyje laisvai dulka žemutinėse lentynose visuose spaudos kioskuose, prekybos centruose ir nieko nestebina. Nenori – nepirk, bet neapsimesk, kad niekada nesi jų vartęs.

Paskelbusi šią žinią pasauliui Royal buvo sukritikuota ne tik dėl savo idėjos. Žurnalistai ir apžvalgininkai negailestingai pareiškė, kad politikė nėra nei tipiška puritonė (jau vien dėl to, kad būsimam šalies vadovui pagimdė vaikus ne santuokoje), nei tikra feministė, tad jos kryžiaus žygis prieš „porno“, kaip prancūzai, mėgstantys sutrumpinimus, vadina tą gašlų reikalą, tėra pigus politinis triukas. Be abejo, politikės entuziazmas greitai išsisėmė ir iniciatyva nugarmėjo į pragarą kartu su ištvirkusių prancūzų morale.

Visų pirma, prancūzai, išauklėti laisva dvasia ir dar licėjuje pagal privalomąją programą skaitę Marquisą de Sade’ą ar Diderot „Vienuolę“, įtaria, kad už katalikiškos moralės vartų slypi veidmainystė ir nuobodulys. Nes nesimėgauti, nežaisti bent žodžiais ir fantazijomis, nesmalsauti, bent teoriškai, kas gi ten tyko už uždarų durų ar visuomenėje ne visada priimtinų nuotykių, – tai ne prancūzų būdui. Ir jie netiki, kad griežtieji saviplaka užsiimantys moralistai to nedaro bent mintyse, dar blogiau – jie daro tai slapta, nors viešai išpažįsta visai kitas tiesas.

Kai prieš keliolika metų intelektualė, meno kuratorė ir kritikė, vieno prestižiškiausių meno leidinių Paryžiuje „Art Press“ įkūrėja bei vadovė Catherine Millet išleido savo autobiografinę knygą „Catherine M Seksualinis gyvenimas“, ji akimirksniu tapo bestseleriu ne tik gimtojoje šalyje, bet ir pasaulyje, – iš viso buvo parduota du su puse milijono egzempliorių. Įdomumo dėlei paminėsiu, kad madame tuo metu buvo 53 metai, o knygoje ji be jokios gėdos ar figos lapelio atskleidė savo gyvenimo seksualinius nuotykius: orgijas su sunkvežimių vairuotojais, grupinį seksą su Paryžiaus ir Niujorko intelektualais, du dešimtmečius trukusią svingerės karjerą ir kitus nepadorius dalykus.
Rimti dienraščiai, pavyzdžiui, „Le Monde“, autorės pristatymui skyrė po kelis puslapius ir šią intymią išpažintį vadino literatūrinio sezono sensacija, bet ne dėl skandalingo turinio, o dėl rafinuotos, intelektualios ir įdomios literatūrinės kūrinio formos. Maža to, straipsnis buvo iliustruotas Millet vyro, rašytojo Jacques’o Henrico darytomis drąsiomis ir tikrai meniškomis erotinėmis pašėlusios menotyrininkės ir rašytojos jaunystės nuotraukomis.

Knygą skaitė ne vien smalsuoliai, bet ir intelektualai, – pastarieji žavėjosi ne tiek sekso scenomis, kiek literatūriniu stiliumi ir turtinga kalba. Tai tikrai ne „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ žanro literatūra, kurią amerikiečių TV žurnalistas Johnas Oliveris apibūdino taiklia fraze: „Mano penis net žiovavo iš nuobodumo.“ Beje, Woody Alleno filmo „Viki, Kristina, Barselona“ herojės amerikietės, katalonų krašte išėjusios seksualinio gyvenimo pradžiamokslį, viename iš kadrų skaito būtent šią Millet knygą.

Kai televizijos žurnalistas, knygų apžvalgininkas Bernard’as Pivot nusistebėjo, ar tikrai patogu užsiimti seksu ant mašinos gaubto, madame su humoru pateikė jam dar riebesnių detalių, kurios netilpo į knygą. Visi smagiai pasijuokė, o laida neatrodė gašli ar vulgari. Tai įrodo, kad dviprasmiškas patvirkęs prancūzų humoras vertinamas ne tik žemesnių sluoksnių žmonių, bet ir intelektualų. Juolab tokią atvirą pornografinę, o prancūzų akimis žiūrint tiesiog libertine – nevaržomai erotišką – knygą parašė ne šios srities profesionalė, kokia buvusi pornožvaigždė ar striptizo šokėja, o intelektualė, žinoma siaurame prestižiniame meno pasaulyje tiek Paryžiuje, tiek Niujorke. Be to, šiai moteriai visai nereikėjo šlovės ir garbės, kuri šiandien lengviausiai pasiekiama papasakojus skandalingus lovos nuotykius. Ir ji nesitikėjo užsidirbti iš knygos ar tapti turtinga, nes ir šiaip nesiskundė finansine padėtimi.

Vis dėlto niekas neįsivaizdavo tokio knygos populiarumo visame pasaulyje ir tokių įplaukų į rašytojos bei leidyklos banko sąskaitas – juk tai ne pirma ir ne paskutinė moters parašyta erotinė knyga, prancūzų knygynuose ir bibliotekose jų nemažai.

Madame Millet savo knygą vertina kaip feministės, laisvos moters manifestą, kuri žino, ko nori iš savo laisvės, ir nebijo ja naudotis, kuri kovoja už teisę būti laisvai, nesvarbu, kokiomis priemonėmis, šiuo atveju kalbama apie laisvę en général – bendrąja prasme.

Literatūros kritikai Millet pavadino viena įtakingiausių žmogaus sielos užkaborių tapytojų šiuolaikinėje literatūroje. Beje, knygos neišpeikė ir autorės nepasmerkė, nenulinčiavo net griežtosios amerikietės feministės – prancūzė buvo kviečiama ne į vieną JAV forumą, universitetą skaityti paskaitų apie moters laisvės sąvoką šiuolaikiniame pasaulyje. Tiesa, ne visos feministės ją gerbė ir vertino, – kaip sakė pati autorė, tik tos, kurios yra „neofeministės“, kiek nuosaikesnės ir kalbančios apie sekso bei lyčių skirtumų svarbą moters gyvenime. Ji pripažino, kad tokių feminisčių, „besidžiaugiančių kūniškais malonumais ir gyvenimu, bet kartu kovojančių už moterų laisves ir teises“, JAV, be abejo, mažuma.

Įvertinę prancūzės įnašą į šiuolaikinę literatūrą, amerikiečiai intelektualai vis dėlto gūžčiojo pečiais svarstydami, kokie keisti tie prancūzai ir kas gi dedasi jų galvose ir miegamuosiuose. Pagaliau jie pripažino, kad Catherine Millet ir prancūzų visuomenės bei seksualumo temas atvirai gvildenantis (ir pats nevengiantis dalyvauti visokiose orgijose) rašytojas Michelis Houellebecqas – tai kultūriniai reiškiniai, kurie įmanomi tik laisvoje prancūzų visuomenėje.

Nors amerikiečiai ir turėjo savo erotikos dainius – Henry Millerį (beje, rašiusį Paryžiuje ir per cenzūros džiungles sunkiai prasiskynusį kelią tėvynėje) ir Charlesą Bukowski, bet jie buvo bad guys – literatūros blogiukai vyrai, o vyrams gi visuomet daugiau leidžiama.

Millet įrodė, kad Prancūzijoje moteris gali sau daug leisti, neklausti kitų pritarimo, maža to, po tokios drąsios išpažinties likti ne pasmerkta, o sulaukti palaikančių aplodismentų ir pagyrų. Konservatyvioje amerikietiškoje visuomenėje tokia intelektualė, pardavusi milijonus egzempliorių knygų apie savo vaginos nuotykius, galbūt ir taptų turtinga, bet neabejotinai būtų išbraukta iš aukštesnių visuomenės sluoksnių, taptų visuomenės ir net intelektualų bendruomenės atstumtąja.
Millet tėvynainiai įvertino autorę ir jos knygą kaip literatūrinę, o ne pornografinę sensaciją, gyrė pasakojimo stilių, ją citavo netgi garsiausi to meto prancūzų mąstytojai filosofai – ši profesija Prancūzijoje yra labai vertinama ir prestižinė, kad ir kaip senamadiškai tai skambėtų.

Ir patys prancūzai neslepia: jų šalis turbūt vienintelė pasaulyje, kurioje erotinė ir net pornografinė literatūra pripažįstama kaip kilnus literatūros žanras ir parduodama atvirai knygynuose, o ne specializuotose sex shop. Erotika pulsuoja ir Aragono ar Apollinairo poezija, ir Marquiso de Sade’o memuarai, ir Diderot ar Flaubert’o romanai, o kuklioji Anais Nin su savo erotika atrodo lyg mažas žvirbliukas prieš savimi patenkintą tarškančią šarką Millet. O kur dar šiuolaikinių rašytojų – tiek vyrų, tiek moterų – plunksnos atvirumas ir drąsa.

Tai, ką pasaulis laiko pornografiniu skaitalu, prancūzai vadina littérature libertine – erotiškai išsilaisvinusių žmonių literatūra. Galbūt kuris prancūzas ir užvertė per vidurį knygą „Seksualinis gyvenimas“, bet ne todėl, kad iš gėdos nebegalėjo skaityti, – tiesiog nusibodo nuolat pasikartojantis seksualinis aktas. Nes, pripažinkime, kai ne patys dalyvaujame procese, skaityti ar žiūrėti iš šalies greitai tampa nuobodu. Juk nieko naujo neišrasi, o svetimi judesiai ilgainiui ima priminti aerobiką arba akrobatiką, tik peizažai ir veikėjai keičiasi, bet nebeįkvepia. Tuomet knygą gali išgelbėti tik puiki literatūrinė kalba ir turtinga pasakojimo maniera, kaip ir nutiko Millet atveju.

Bet nė vienas save gerbiantis prancūzas nepasakys, kad tai nepadori, nemorali, skandalinga ar šlykšti literatūra, neturinti teisės egzistuoti. Daugiausia, ką skaitytojai prikišo ištvirkusiai poniai, – kad didžiąją dalį nuotykių ji išsigalvojo ir sutirštino pačios patirtų nuotykių spalvas. Keisti ir ištvirkę prancūzai erotinės literatūros meną pakylėjo į tokias aukštumas, kur puritonams tikrai jokiomis kopėčiomis užlipti net negresia. Prancūzai smaginasi bent skaitydami, o puritonai tuo metu plakasi rykštelėmis ir graužia nagus, slapta turbūt svajodami apie kankaną šokančias prancūzaites ir jų kojaraiščius.

Humoras ir temos, kuriose apstu erotinių užuominų ir lyčių santykių elementų, užkrėtė ir oficialius, prestižinius prancūzų televizijos ar radijo kanalus. Kai rimta žurnalistė Stépahnie Guillon į rytinę „France Inter“ laidą pasikvietė sekso skandalų nukankintą Tarptautinio valiutos fondo vadovą Dominique’ą Straussą-Kahną, oficiali tema turėjo būti pasaulio ekonominė krizė. Bet kandžiu, net sadistiniu humoru garsėjanti žurnalistė nepraleido progos paklausinėti garbaus pono apie jo pomėgį landžioti po sijonais ir priekabiauti.

MOTERIS / Erika Umbrasaitė

Be abejo, yra dalis prancūzų, kuriems toks požiūris ir humoras nepriimtinas, tačiau kiti – jų, beje, dauguma – mėgaujasi tuo ar bent toleruoja. Patys prancūzai pripažįsta, kad jų reklama dažnai balansuoja ant seksizmo ribos ir žeidžia padorių amerikiečių ar šiaurės europiečių moralę bei principus. Tačiau jie patys nemato nieko blogo ir vertina tai kaip dalį savo kultūros, išskiriančios juos iš kitų tautų.

Jūs manote, kad Mamos dienos proga tėčiai raginami savo sutuoktinėms pirkti gėles ir formeles torčiukams, – juk tai padori moteris, jų vaikų motina? Klystate, didžiulis reklaminis skydas metro vaizduoja gundančių formų blondinę su dar labiau gundančiais, be abejo, juodais apatiniais – prisegamos kojinės, korsetas ir visa kita sunkioji erotinė artilerija. Ir tiesiog užrašas „Pretty Maman“ („Graži mama“).

Galvokite, ką norite, bet žiūrėkite į moterį kaip į stebuklą, žavėkitės ja, o ne paverskite namų šeimininke, aukle ir tarnaite, – bent jau taip prancūzai suvokia reklamoje užkoduotą žinutę. Vėlgi, savotiškas slaptas feminizmo ginklas, raginantis kovoti už moterų teises. Nes perdėtai kritiškas amerikiečių požiūris į nuogybę reklamoje ir tuo pačiu metu kultas, daromas iš Kardashianų šeimos užpakalių, visgi verčia suabejoti, kuri tauta nuoširdesnė ir mažiau veidmainiška.

Fotografuodamasi nuoga Kardashian teigia kovojanti už moterų teises, laisves ir pasitikėjimą savimi – empowering women, kaip sako JAV feministės, nes ji tai daro savo noru, niekieno neverčiama ir neva neišnaudojama reklamos kūrėjų ir užsakovų.

Prancūzų rašytojas Claude’as Guillonas turi tvirtą nuomonę apie nuogybę kaip ginklą ir vadina tai dėmesio siekiu dangstantis populistiniu feminizmu. Tarkim, nuogakrūčių „Femen“ gražuolių protestas prie nevykėlio mergišiaus Strausso-Kahno namų per jo teismą dėl seksualinio priekabiavimo spaudoje buvo nušviestas paaukojant net po kelis puslapius nuotraukoms, kurias lydėjo vos keli teksto sakiniai.

Jau įspėjau, kad prancūzų humoras skaudus, žiaurus, neretai seksistinis abiejų lyčių atžvilgiu. Vyrus ir jų pasididžiavimą juoko ar savi­ironijos girnos irgi sumala į miltus, bet iš padorumo ir baimės, kad mano knyga Lietuvoje bus uždrausta, gal susilaikysiu nuo pavyzdžių. Taigi, riebus seksualinę potekstę turintis humoras nereiškia nieko, iš jo juokiamasi, o ne įsižeidžiama ar kariaujama.

Prancūzams moteris ir jos kūnas, kaip ir intelektas ar gražūs apatiniai, arba kad ji turi teisę patirti sekso malonumus, ne tik juos suteikti, – tai stebuklas, tuo reikia žavėtis. Kaip ir vyro kūnu – apstu reklamos su gražiais beveik nuogais adoniais, kurie reklamuoja siurb­lius, makaronus, daiktų saugojimo paslaugas ir leidžia išnaudoti savo kūną mūsų akių malonumui. Be to, gražius veidelius ar užpakaliukus reklamose jau seniai keičia įdomios, charizmatiškos asmenybės.

Jei jau prakalbome apie apatinius, – slapčia žvilgtelėję į garbaus amžiaus moteriškės komodos stalčių, ten tikrai nerasite maldaknygės ir rožinio. Net jei ir rasite, greta tvarkingai arba nelabai tvarkingai bus sudėlioti tokie apatiniai, kad net „Victoria’s Secret“ angelai paraustų, pagalvoję apie šitos madame amžių ar apie tai, ką gi ji, pasipuošusi tokiais nėriniais, turėtų išdarinėti savo miegamajame ir su kuo.

Kaip juokauja prancūzės: kai kurie apatiniai yra nedėvimi – jie skirti tik tam, kad moteris būtų nurengta. Juliette Greco daina „Déshabillez-moi“ apdainuoja tą malonumą, kurį moteris jaučia gundydama ir suteikdama teisę vyrui ją nurengti – paltą, suknelę ir kitką. Ar išgirdote esminį skirtumą – moteris suteikia teisę, ji nėra pasyvi auka. Ji – kaprizinga karalienė, o jis – riteris po jos kojomis, kuris pirmiausia turi užkariauti damos dėmesį, kad ji bent jau pastebėtų vargšelį. Ir jei pavyks būti pastebėtam, tada gal bus ištiestas ir raktas – jei ne nuo jos širdies, tai bent nuo kūno.
Prancūzijoje riteriui tikrai reikia labai pasistengti, nes to rakto neužkariausi keliais pigiais komplimentais ar juokeliais, net brangios dovanos ne visada padės. Moteris jas priims, bet rakto vis tiek neduos.

Pirmiausia reikia sujaudinti karalienės smegenis, pakutenti jos intelektą, suintriguoti, sukurti „suspensą“ (įtampą), kaip mėgsta sakyti prancūzai, viską apgaubti paslapties ir nepakartojamų malonumų pažado atmosfera, kad ji sutiktų leistis su jumis į gundomą kelionę po miegamuosius. Aišku, būna ir atvirkštinių atvejų, kai moteris nusprendžia: šiandien ji pati nusiteikusi suvilioti ir užkariauti, nes tai – jos laisvė ir teisė, ji nenori laukti. Bet prancūzės vilionės bus tokios subtilios ir žaismingos, kad vyras net nesupras, kaip prieš savo norą štai ėmė ir pateko į spąstus.
Bet grįžkime į metro ar pasklaidykime reklamas žurnaluose. Dažniausiai šalia nuogų kūnų ar seksualinio pobūdžio užuominų jose būna užkoduota viena kita humoristinė strėlė, todėl niekas ir neįsižeidžia, – prancūzai įpratę vienas kitą traukti per dantį dėl trūkumų ir net pašiepti pranašumus, nes į nieką gyvenime neverta žiūrėti rimtai.

Pavyzdžiui, prancūziškai s’envoyer en l’air reiškia patirti tokį orgazmą, kad atrodys – tą lemtingą sekundę iš tiesų išskridai į dangų ir, kaip malonumo akimirką koks Jeanas ar Amelie pasakytų, išgirdai giedant paukščius ir angelus. Be abejo, angelų paminėjimas aprašant orgazmą mane, šiaurietę, ne šokiruoja, bet juokina. Jau matau savo amžiną atilsį močiutės išpūstas akis ir visgi tylų kikenimą – ji nebuvo tikra puritonė, bent jau mintimis.

Taigi Paryžiaus metro nukabinėtas tomis neaiškiomis orgazmą šlovinančiomis reklamomis. Tik jose pavaizduotos arba labai griežtos moralės à la buržuazinės, kone bourge catho poros, kurių nuobodūs klasikiniai drabužiai užsagstyti iki paskutinės sagos ir jokios nuogybės net nematyti, arba koks nepritapėlis vienišius, kuriam artimiausiu metu tikrai negresia joks sekso nuotykis, arba griežta jauna darboholikė, meilės žaidimams neturinti laiko.

Atrodytų, šiems žmonėms tikrai ne prancūziškos ištvirkusios linksmybės rūpi. Bet virš jų galvų parašytas šūkis: „Mes tikrai žinome, kaip s’envoyer en l’air“ (kaip orgazmo metu atsidurti devintame danguje). Ir visi prancūzai supranta: nekalta užuomina į šių neva visuomenės normų, asmeninių savybių ar darbo grafiko suvaržytų žmonių seksualinį gyvenimą pigių oro linijų reklamą daro kiek mažiau nuobodžią.

Prancūzės svarsto, kada gi tos aršios amerikietės feministės linksminasi, jei joms visada ir visur vaidenasi išnaudojimas. Supraskite mane teisingai, prancūzai nėra seksistai – tai tiesiog jų kultūros dalis kaip bagetė, beretė, dviratis, raudonos lūpos ir prancūziškas bučinys. Jie įsitikinę, kad sekso (ypač pateikto su humoru, o ne banaliai) trupinėlis reklamoje ar pokalbyje dar niekam nesutrukdė. Tikrai prasto skonio seksistines reklamas prancūzai, be abejo, pastebi ir yra linkę smerkti. Bet visiškai atsisakyti gundymo reklamoje ar jausmingų gundytojų amplua tikrame gyvenime? Net nesvajokite apie tai.

Kartą kalbėjomės su keturiasdešimtmete prancūze. Ji tvirtino: „Lygios teisės ir politiškai korektiškos mintys labai svarbu. Bet dar svarbiau, kad tai nevirstų fanatizmu, kone privaloma XXI amžiaus religine dogma, nes tai lygiai taip pat suvaržys mūsų laisves. Nepamirškime, kad geromis idėjomis kelias į pragarą grįstas, – jeigu ir toliau taip save cenzūruosime, neteksime teisės į minties laisvę, pradėsime deginti Bukowskio ir kitų ištvirkėlių knygas, paminsime saldžius asmeninio gyvenimo malonumus ir karčias nesėkmių piliules. Siūliau pamiršti kovingus feministinius ar šovinistinius šūkius ir neįsileisti jų bent jau į miegamąjį. Nes jei ir ten nustatysime taisykles, prarasime bet kokį džiaugsmą.“

Mes tikrai negalėjome jai prieštarauti, – nors prancūziškos diskusijos retai kada baigiasi vieninga išvada, šios draugės mintys mums visoms tiko.

Prancūzai neapsimetinėja. Jie žino: meilė dažnai būna neteisinga, neetiška, kenčiame, elgiamės kvailai, bet dėl to ir jaučiamės gyvi. Pripažinkime, ir laimingos meilės atveju kančia neišvengiama. Net vidutiniškai ištvirkusi pora sekso metu peržengia normalaus, visuomenėje priimtino elgesio ribas, tampa kažkuo kitu. Jie yra nebe civilizuotos visuomenės piliečiai, o gyvuliškų instinktų valdomi du individai, panirę į geismą, aistrą, nevaržomus judesius – vienas puola, kitas ginasi, vienas auka, kitas persekiotojas. Sekso metu išnaudoji partnerį, skriaudi, užkeli jį ant pjedestalo arba numeti žemyn, būni brutalus it laukinis žvėris ir drauge švelnus lyg naminis katinas. Netgi fiziškai žaloji – kandžiojiesi ir draskai nagais, tampai už plaukų, žnaibaisi. Neapsimeskime, kad tai nevyksta, – arba jūs veidmainis, arba jūsų seksualinis gyvenimas labai nuobodus ir apsiriboja mažai judesio ir fantazijos reikalaujančia misionieriaus poza. Tai nėra nei moters, nei vyro išnaudojimas – tiesiog žaidimas, kuriame abu partneriai sutinka žaisti ir patirti malonumą.
Tą vakarą mes – kelios prancūzės, kanadietė, amerikietė, australė ir lietuvė – aršiai prancūziškai gynėme savo požiūrį į moters vietą ant pjedestalo ir po saule, agresyvųjį ir progresyvųjį feminizmą, politinį korektiškumą, įskiepijusį mums baimę laisvai kalbėti apie meilę, seksą, amžių, santykius, lytį, priklausomybę vienai ar kitai marginalinei grupei.

Gali susidaryti įspūdis, kad prancūzams terūpi maivytis, koketuoti ir susimedžiojus auką kuo greičiau nepagarbiai už plaukų ją nusitempti į olą, pardon, lovą. Bet taip nėra.

XX amžiaus pradžios amerikiečių rašytoja ir dizainerė Edith Wharton, daug metų gyvenusi Prancūzijoje ir čia palaidota, išmintingai pasakė: „Prancūzės (o ir prancūzai) labai skiriasi nuo kitų tautų, ypač amerikiečių. Manote, jog taip yra todėl, kad prancūzė geriau rengiasi, yra moteriškesnė, išmano apie maistą, yra koketė ir moka gundyti, ji yra labiau emocionali, net amorali?.. Ne, tikroji priežastis paprasta. Prancūzai – tiek vyrai, tiek moterys – yra tiesiog suaugę.“

Manau, tai nusako prancūziško mito esmę: tie amžini vaikai, paskendę joie de vivre – gyvenimo džiaugsmo paieškose, prisiekę hedonistinių idėjų vergai, kuriems gyvenimas – tai žaidimas, manantys, kad pasaulį išgelbės intelektas, estetika, maži ar dideli malonumai, iš tiesų yra brandesni nei kitos tautos.

Nes jie neapsimetinėja. Prancūzai nesislapsto už padorumo širmos ir pripažįsta: jiems iš tiesų patinka mylėtis, skaniai valgyti, gerti šampaną ir gerą vyną, skaityti ištvirkusias ar intelektualias knygas, žiūrėti į gražias moterų kojas ar stangrius vyrų užpakalius, fantazuoti ir galbūt niekada nepereiti prie veiksmų, tiek į seksą, tiek į gyvenimą nežiūrėti pernelyg rimtai. Ir būkite ramūs – dauguma jų teoretikai libertinai, o ne praktikai.

Mums lieka įsiklausyti, juk nebūtina pritarti, svarbiausia – neteisti. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad užsikrėtėme libertinage bacilomis ir tuoj pat vyksime į Langedoke esantį didžiausią Europoje natūristų (nudistų ir svingerių) pramogų parką Cap d’Agde – neįsijauskite su savo nešvankiomis puritoniškomis fantazijomis.