Keitė vaikystę praleido Heilšame – uždaroje, savas ir kartais itin neįprastas taisykles turinčioje mokymo įstaigoje, įkurtoje Anglijos provincijoje, toliau nuo pašalinių akių. Ten vaikai buvo akylai saugomi nuo išorinio pasaulio ir ugdomi taip, kad suprastų esą ypatingi.

Idilišką praeitį Keitė paliko užmarščiai, tačiau praėjus daugeliui metų į jos gyvenimą sugrįžta Rūta ir Tomis – geriausi draugai iš Heilšamo laikų.
Dalindamasi prisiminimais su Rūta ir grimzdama į taip ir neišblėsusią meilę Tomiui, Keitė nusikelia į praeitį. Kaip jie išvydo dienos šviesą? Kokiam gyvenimui buvo ruošiami? Kodėl tokia svarbi jų gera sveikata? Kokia tamsi paslaptis glūdi už karštligiško mokinių kūrybiškumo skatinimo? Ir kokią kainą jie turės sumokėti už tai, kad visą gyvenimą buvo laikomi ypatingais?

„Neleisk man išeiti“ – nepaprastai rafinuotas ir subtilus pasakojimas apie dar vieną mūsų pasaulio versiją, persmelktas žmogaus trapumo pajautos ir neišmatuojamo gyvenimo geismo.

„Geriausia, ką Ishiguro yra parašęs po „Dienos likučių“. Tai romanas apie žmogaus prigimtį: kas ją sudaro, ką ji reiškia, kaip ji gali būti pagerbta ar paneigta.“
Jonathan Yardley

„Šis ypatingas ir bauginamai gudrus romanas <...> yra apie tai, kodėl mes nepratrūkstame, kodėl vieną rytą atsikėlę tiesiog neišbėgame į gatvę kūkčiodami ir verkdami, kodėl neįdūkstame ir visko aplink nesudaužome į šipulius suvokę, kad mūsų gyvenimas niekada nebus toks, koks galėjo būti.“
M. John Harrison

„Šiame beviltiškai liūdname romane <...> autorius gilinasi į paprasto žmogaus gyvenimą – sielą, seksualumą, meilę, kūrybiškumą, vaikišką naivumą.“
Andrew Barrow

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris, tarp kurių ir „Neleisk man išeiti“, nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

******

Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“
Ištrauka

1 skyrius

Mano vardas – Keitė H. Man trisdešimt vieneri, ir jau daugiau nei vienuolika metų esu slaugytoja. Atrodo labai ilgai, žinau, bet, tiesą sakant, jie nori, kad dirbčiau dar aštuonis mėnesius, iki pat šių metų pabaigos. Tada bus beveik lygiai dvylika metų. Aš, žinoma, suprantu, kad taip ilgai esu slaugytoja ne dėl to, jog, jų nuomone, neprilygstamai atlieku savo darbą. Yra ir kitų tikrai gerų slaugytojų, kuriems buvo patarta mesti šį darbą jau po dvejų ar trejų metų. Be to, prisimenu vieną slaugytoją, kuris išdirbo net keturiolika metų, nors kaip specialistas buvo tiesiog tuščia vieta. Ne, aš tikrai nenoriu girtis. Bet kadangi tikrai žinau, kad mano darbu jie visiškai patenkinti, apskritai pasigirti būtų kuo. Mano donorams visada sekdavosi kur kas geriau, nei tikėtasi. Jų reabilitacijos laikotarpis būdavo įstabiai trumpas, ir vargu ar bent vienas buvo priskirtas „nerimaujančiųjų“ grupei, net ir prieš ketvirtą kartą. Na gerai, gal jau iš tikrųjų giriuosi. Tačiau man be galo svarbu puikiai atlikti savo darbą, ypač pasirūpinti, kad mano donorai išliktų „ramūs“. Jau išsiugdžiau tam tikrą instinktą. Žinau, kada pasilikti ir juos paguosti, kada išeiti ir palikti juos vienus; kada išklausyti visa, ką jie nori pasakyti, o kada tiesiog gūžtelėti pečiais ir patarti pastabas pasilaikyti sau.

Šiaip ar taip, aš neturiu didelių pretenzijų. Pažįstu nemažai dabar dirbančių slaugytojų, kurie yra tikrai ne blogesni už mane, bet nė iš tolo negali pasigirti turį tokį donorų pasitikėjimą. Jeigu būtumėte vienas iš jų, įsivaizduoju, kaip jus įžeistų ir papiktintų daugybė dalykų: ir mano atskiras gyvenamasis kambarys, ir automobilis, ir tai, jog pati galiu nuspręsti ir pasirinkti, ką prižiūrėsiu. Be to, esu Heilšamo mokinė, – jau vien to kartais pakanka, kad žmonės susierzintų. „Keitė H., – sako jie, – ji turi teisę rinktis, ką slaugyti, ir visuomet renkasi saviškius – iš Heilšamo ar kitų ne prastesnių institucijų. Nenuostabu, kad ji turi puikią reputaciją.“ Ne kartą girdėjau taip šnekant ir esu tikra, kad jūsų ausis tokios kalbos pasiekdavo dar dažniau; galbūt iš dalies visa tai tiesa. Bet aš tikrai ne pirmoji slaugytoja, kuriai leidžiama pačiai apsispręsti bei pasirinkti ligonius, ir abejoju, ar paskutinė. Beje, daug metų dariau tai, kas man priklauso, ir rūpinausi donorais nekreipdama dėmesio, kur jie užaugo ir buvo išauklėti. Nereikėtų pamiršti, kad kai baigsiu slaugytojos karjerą, būsiu čia išdirbusi dvylika metų, o rinktis pacientus man leidžiama tik paskutinius šešerius.

Ir kodėl neturėtų būti leidžiama? Juk slaugytojai – ne kokie robotai. Stengiesi kaip įmanydamas, kiekvienam donorui širdį atiduodi, bet galop ir pats nusikamuoji. Slaugytojo kantrybė ir jėgos kada nors irgi išsenka. Taigi, kai tau leidžia rinktis, žinoma, renkiesi saviškius. Tai savaime suprantama. Tiesiog neįmanoma, kad būčiau šitiek metų išdirbusi slaugytoja, jei kiekvieną akimirką savo donorų nebūčiau užjautusi ir gailėjusi. Be to, jeigu man niekada nebūtų buvę leista rinktis, kaip po šitiek metų aš vėl būčiau suartėjusi su Rūta ir Tomiu?

Bet dabar, žinoma, donorų, kuriuos pažįstu ir prisimenu, lieka vis mažiau. Tiesą sakant, renkuosi aš ne taip jau dažnai. Kaip jau sakiau, jei tavęs su donoru nesieja artimesni ryšiai, dirbti nepalyginti sunkiau, ir vis dėlto aš pasiilgsiu slaugytojos darbo, – gerai, kad dirbsiu jį dar bent iki metų pabaigos.

Taip sutapo, kad jau trečioji ar ketvirtoji donorė, kurią man teko rinktis, buvo Rūta. Tuo metu ji jau turėjo paskirtą kitą slaugytoją. Prisimenu, gavus slaugyti Rūtą, teko šiek tiek pasinervinti. Bet galų gale man pavyko, ir tą pačią akimirką, kai vėl ją pamačiau reabilitacijos centre Doveryje, visa, kas mus skyrė, – mat tie skirtumai niekur nedingo, – dabar atrodė toli gražu ne taip svarbu kaip kiti dalykai, pavyzdžiui, kad mes kartu užaugome Heilšame arba kad abi prisimename dalykus, kurių nežino niekas kitas. Man rodos, kaip tik tada pradėjau ieškoti donorų, kuriuos pažinau dar tais laikais, ir, jei tik pasitaikydavo proga, – žmonių iš Heilšamo.

Per visus tuos metus ne kartą bandžiau ištrinti Heilšamą iš atminties, ne kartą sakydavau sau, kad nederėtų taip dažnai žvalgytis į praeitį. Bet paskui tiesiog atėjo toks metas, kai lioviausi priešintis. Manau, tai tiesiogiai susiję su vienu donoru, kuriuo rūpinausi trečiaisiais savo darbo slaugytoja metais, tiksliau – su jo reakcija, kai atsitiktinai užsiminiau, jog esu iš Heilšamo. Jis buvo donoru trečią kartą, operacija nenusisekė, ir jis tikriausiai žinojo, kad šį kartą neišsikapstys. Jis sunkiai kvėpavo, bet vis tiek pažvelgė į mano pusę ir tarė:

– Heilšamas. Galėčiau lažintis, kad tai buvo puiki vieta.

Paskui, kai rytojaus rytą pradėjau pokalbį norėdama nukreipti mintis kur nors kitur ir paklausiau, kur užaugo jis, vyras paminėjo kažkokią vietovę Dorsete, o jo spuoguotas veidas įgavo iki šiol man dar niekad neregėtą išraišką. Supratau, kad jis baisiai nenori prisiminti tų laikų. Tačiau jis norėjo, kad papasakočiau apie Heilšamą.

Taigi kitas penkias ar šešias dienas pasakojau visa, ką jis norėjo žinoti, o jis gulėjo lovoje ir klausėsi be galo susidomėjęs, švelniai šypsodamasis. Jis klausinėjo ir esminių dalykų, ir pačių nereikšmingiausių smulkmenų. Domėjosi mūsų auklėtojais, dėžėmis savo gėrybėms sukrauti, kurias kiekvienas iš mūsų laikydavo po lova, futbolu, ritiniu1, takeliu, kuriuo galėjai išeiti iš pagrindinio mokyklos pastato ir nusigauti į nuošalesnę vietelę. Norėjo, kad papasakočiau apie jaukius slaptus kampelius, apie ančių tvenkinį, apie maistą ir pro dailės klasės langus atsiveriantį vaizdą – ryto ūkanose kiek užmatai besidriekiančius laukus. Neretai jis primygtinai prašydavo manęs dar ir dar kartą grįžti prie tų pačių dalykų; klausydavosi, tarsi niekad anksčiau nebūtų girdėjęs, nors pati vos prieš parą buvau jam pasakojusi. „Ar jūs ten turėjote sporto paviljoną? Kurį iš mokytojų labiausiai mėgote?“ Iš pradžių maniau, kad jį vis dar veikia medikamentai, bet netrukus supratau, jog šis vyras mąsto visiškai aiškiai. Tiesiog jis norėjo ne tik šį tą išgirsti apie Heilšamą, bet prisiminti Heilšamą, įrėžti sau į atmintį su ta mokykla susijusias smulkmenas taip giliai, tarsi joje būtų praleidęs savo vaikystę. Jis puikiai žinojo ilgai neišgyvensiąs, tad sugalvojo štai ką: primygtinai prašė manęs žodžiais apibūdinti dalykus, kad jie įstrigtų giliai į atmintį, matyt, tikėjosi, jog tomis bemiegėmis naktimis jo – veikiamo vaistų, kenčiančio ir išsekusio žmogaus – sąmonėje galiausiai išnyks riba, skirianti manuosius ir jo paties prisiminimus. Kaip tik tuomet pirmą kartą supratau, iš tiesų suvokiau, kaip mums visiemspasisekė, – Tomiui, Rūtai, man ir visiems kitiems.

Net dabar, kai tik išvykstu į užmiestį, mano akis vis dar pagauna dalykus, primenančius Heilšamą. Užtenka besileidžiant į slėnį pamatyti rėželį ūkanose skendinčio lauko, tolumoje stūksančio didžiulio namo fragmentą ar netgi aukštai ant kalvos šlaito augančias tam tikra tvarka pasodintas tuopas, ir staiga man topteli: „Štai! Radau! Tai tikrai Heilšamas!“ Paskui apsižiūriu, jog tai visiškai neįmanoma, ir važiuoju toliau, o mano mintys nuklysta kitur. Ypač žvilgsnį traukia tie paviljonai. Kad ir kur važiuočiau, visur juos pastebiu, dunksančius čia pat už sporto aikštelių, – nedidelius baltus surenkamus standartinius namukus su neįprastai aukštai, galima sakyti, beveik pakraigėje, įstatytų langų eilėmis. Man rodos, šeštajame ir septintajame dešimtmetyje visur buvo pristatyta daugybė tokių paviljonų, o ir mūsiškis, matyt, buvo suręstas kaip tik tada. Jei man kada pasitaiko važiuoti pro tokį paviljoną, kiek galėdama ilgiau neatitraukiu nuo jo žvilgsnio, – žinau, kad vieną gražią dieną įsirėšiu į priešais riedantį automobilį, bet vis tiek niekaip negaliu atplėšti akių. Neseniai važiuodama visiškai tuščiu Vusteršyro kelio ruožu pamačiau tokį paviljoną, pastatytą netoli kriketo aikštyno, – visai tokį pat, kokį turėjome Heilšame, ir apsisukusi grįžau dar kartą į jį pažiūrėti.

Savo sporto paviljoną mes labai mėgome, gal dėl to, kad jis mums priminė mažučius užmiesčio namelius, kuriuos vaikystėje ne kartą buvome matę paveikslėlių knygose. Prisimenu, jog žemesnėse klasėse maldaute maldaudavome mokytojų, kad kitą pamoką vestų ne paprastoje klasėje, o paviljone. Paskui, kai jau mokėmės aukštesniosiose klasėse ir įkopėme į tryliktus metus, paviljonas tapo vieta, į kurią su pačiomis artimiausiomis draugėmis ateidavome norėdamos pasislėpti nuo pašalinių akių ir viso likusio Heilšamo.

Paviljonas buvo pakankamai erdvus, kad jame netrukdydamos viena kitai įsitektų dvi mokinių grupės, o vasarą verandoje galėjo įsitaisyti dar ir trečia. Bet kiekvienam Heilšamo mokiniui ir jo artimiems draugams, aišku, labiausiai patikdavo kurioje nors iš tų patalpų pasilikti visiškai vieniems, todėl dažnai tekdavo gudrauti ir ginčytis. Mokytojai nuolat bandydavo mus paprotinti ir ragindavo elgtis civilizuotai, bet kad per pertrauką ar ilgesnį laisvą laiko tarpą galėtum tikėtis gauti paviljoną, tavo grupėje išties turėjo būti stiprių asmenybių. Nepasakyčiau, kad aš pati esu pilka pelytė, visai neturinti autoriteto, bet manau, jog dažniausiai į paviljoną mums pavykdavo patekti dėl Rūtos.

Paprastai mes tiesiog išsibarstydavome, susėsdavome ant kėdžių arba stalų (paprastai būdavome penkiese, o jei drauge eidavo ir Dženė B., tai šešiese) ir kaip reikiant pasiplepėdavome. Šnekėdavomės iš širdies, – tokie pokalbiai galėjo vykti tik paviljone, pasislėpus nuo pašalinių akių. Ten aptardavome dalykus, kurie mus jaudino; kartais mūsų pokalbiai baigdavosi nesuvaldomu juoko protrūkiu, o kartais – įnirtingu kivirču. Tačiau dažniausiai paviljone praleistas laikas būdavo tiesiog puiki proga atsipalaiduoti kartu su pačiais artimiausiais draugais.

Prisimenu, vieną dieną mes visos buvome susigrūdusios prie aukštai įstatytų langų ir stovėjome pasilipusios ant taburečių ir suolų. Pro tuos langus puikiausiai matėme šiaurinę žaidimų aikštelę, kurioje koks tuzinas mūsų ir trečios aukštesniojo skyriaus klasės berniukų buvo susirinkę žaisti futbolo. Lauke skaisčiai švietė saulė, bet kiek anksčiau tą dieną, matyt, buvo paliję, nes puikiai pamenu, kaip saulės spindulių apšviesta tviskėjo gerokai ištrypto ir purvino stadiono žolė.
Kažkuri tarstelėjo, esą mums nederėtų taip atvirai spoksoti, bet nė viena iš mūsų nuo langų neatsitraukė nė per žingsnį. Tada Rūta tarė:

– Jis visiškai nieko neįtaria. Tik pažiūrėkite į jį. Jis tikrai ničnieko neįtaria.

Kai ji tai pasakė, pakėliau akis tikėdamasi jos veide išvysti kokių nors ženklų, kad ji nepritaria kiaulystei, kurią berniukai ketina iškrėsti Tomiui. Bet po akimirkos Rūta tik susijuokė ir mestelėjo:

– Idiotas!

Ir staiga aš suvokiau, jog tai, kaip nuspręs pasielgti berniukai, neturi visiškai nieko bendra nei su Rūta, nei su kitomis čia susirinkusiomis mergaitėmis; ir visai nesvarbu, ar mes tam pritariame, ar ne. Tą akimirką stovėjome lipte prilipusios prie langų ne todėl, kad tikėjomės pamatyti, kaip dar kartą bus pažemintas Tomis, ir patirti malonumą, o dėl to, jog jau buvome girdėjusios, kaip visa tai vyksta, ir mums buvo šiek tiek smalsu viską pamatyti savo akimis. Nemanau, kad tuo metu aš daug galvodavau, kaip berniukai elgiasi vieni su kitais. Rūtai ir kitoms mūsiškėms visa tai atrodė taip svetima ir su mumis visai nesusiję. Man, ko gero, irgi.

O gal atmintis mane apgauna? Gal anuomet, kai pamačiau Tomį, per apšilimą šokinėjantį po futbolo aikštę, kai pastebėjau jo veide atsispindintį neslepiamą pasitenkinimą, kad saviškiai jį vėl priėmė į savo kompaniją ir jis tuoj vėl galės žaisti žaidimą, kuriame, – jis buvo tikras, – visa galva pranoksta kitus, – galbūt tuomet giliai širdyje pajutau šiokį tokį dilgtelėjimą. Šiaip ar taip, puikiai prisimenu pastebėjusi, kad Tomis tądien vilkėjo plonus sportinius marškinius aukšta atverčiama apykakle, kuriuos prieš mėnesį buvo nusipirkęs per Pardavimą ir kuriais labai didžiavosi. Prisimenu, dar pagalvojau: „Jis tikrai kvailas, kad apsivilkęs jais išėjo žaisti futbolo. Marškinėliai gali suplyšti ar susitepti, ir kaipgi jis tada jausis?“ Bet balsu, nesikreipdama konkrečiai į kurią nors iš mūsiškių, teištariau:

– Tomis apsivilko savo marškinius. Savo mėgstamiausius sportinius marškinius atverčiama apykakle.

Nemanau, kad kuri nors būtų mane išgirdusi, mat visos kaip tik juokėsi iš Lauros, – pripažintos mūsų grupės juokdarės, kuri kaip tik mėgdžiojo visas iš eilės išraiškas, pasirodančias Tomio veide bėgiojant, mosuojant rankomis, šūkčiojant ir bandant perimti kamuolį. Kiti berniukai, kaip ir dera per apšilimą, judėjo po aikštelę tingiai ir apatiškai, o susijaudinęs ir tiesiog savame kailyje netveriantis Tomis atrodė jau įsivažiavęs kaip reikiant ir įjungęs ketvirtąją pavarą. Tada aš garsiai pasakiau:
– Jei susiteps ar susiplėšys savo marškinius, jis plaukus nuo galvos nusiraus.

Šįkart Rūta mane išgirdo, bet, matyt, pamanė, kad pasakiau tai norėdama pajuokauti, nes santūriai sukikeno ir nieko nelaukusi pati mestelėjo sąmojį.

Paskui berniukai liovėsi perdavinėję vienas kitam kamuolį ir susirinko į krūvą purvinoje aikštėje šnopuodami ir laukdami, kol bus pasiskirstyta komandomis. Buvo išrinkti kapitonai, abu jie mokėsi trečioje aukštesniojo skyriaus klasėje, nors visi žinojo, kad Tomis žaidžia geriau už visus tos laidos mokinius. Jiešvystelėjo į orą monetą, kad išsiaiškintų, kuris rinksis pirmas, ir tada tasai, kuris laimėjo, atidžiai nužvelgė stoviniuojančius berniukus.

– Pažiūrėk į jį, – tarė kažkas man už nugaros, – jis nė kiek neabejoja, kad jį iš karto pasirinks. Tik pažiūrėk į jį!

Tuo momentu Tomis iš tiesų atrodė šiek tiek juokingai, nejučia net galėjai pagalvoti: „Na ką gi, jeigu jis ir toliau bus toks kvailas, tikrai nusipelnys, kad su juo būtų šitaip elgiamasi.“ Kiti berniukai stengėsi sudaryti įspūdį, jog jiems visiškai nerūpi nei skirstymasis į komandas, nei kelintas iš eilės kiekvienas iš jų bus pasirinktas. Vieni tyliai tarpusavyje šnekučiavosi, kiti rišosi sportinių batelių raištelius, dar kiti trypčiojo nuleidę galvas ir įbedę akis į savo kojas, minkančias purvą. O Tomis nekantriai varstė žvilgsniu berniuką iš trečios aukštesniojo skyriaus klasės, tarsi jo vardas jau būtų buvęs ištartas.

Visą laiką, kol buvo skirstomasi, Laura toliau vaidino savo spektaklį, vieną po kitos mėgdžiodama Tomio veido išraiškas: iš pradžių atvirą nekantravimą, paskui nerimą ir sumišimą, kai buvo pasirinkti keturi žaidėjai, o jo vardas taip ir liko neištartas, ir pagaliau – skausmą ir besukylančią paniką, kai jis ėmė suvokti, kas čia iš tikro vyksta. Bet aš į Laurą nežiūrėjau, mano žvilgsnis buvo nukreiptas į Tomį; kad ji mėgdžioja, galėjau spręsti iš to, jog visos nesitvėrė juoku ir vis ragino ją tęsti. Pagaliau, kai Tomis liko stovėti vienas, o berniukai pradėjo patyliukais kikenti, išgirdau Rūtą sakant:

– Tuojau prasidės. Tik truputį palaukite. Septynias sekundes. Septynios, šešios, penkios...

Bet skaičiuoti ji taip ir nepabaigė. Tomis įsiutęs puolė juos vytis, ir berniukai, dabar jau atvirai kvatodami, kiek įkabindami pasileido pietinės aikštės link. Tomis pabėgėjo paskui juos dar kelis žingsnius, – sunku buvo pasakyti, ar jis, pagautas impulso, ketina juos vytis ir rimtai užsipulti, ar tiesiog išsigando, kad nepaliktų jo vieno. Kad ir kaip ten būtų, po kelių akimirkų jis sustojo ir liko stypsoti aikštėje visiškai vienas, įraudęs, varstydamas juos rūsčiais žvilgsniais. Paskui ėmė šūkauti ir rėkti, iš jo lūpų pasipylė beprasmis keiksmažodžių ir įžeidimų kratinys.

Mes visos jau buvome mačiusios ne vieną Tomio įniršio priepuolį, tad nulipome nuo taburečių bei suolų ir pasklidome po kambarį. Bandėme kalbėtis apie ką nors kita, bet kažkur sąmonės gelmėse vis sukosi mintys apie Tomį, ir nors iš pradžių mes tik pavartėme akis ir stengėmės elgtis taip, lyg nieko nebūtų atsitikę, galų gale, – praėjus gal gerai dešimčiai minučių, kai nulipome nuo taburečių, – jau vėl buvome užgulusios langus.

Dabar berniukų jau niekur nebuvo matyti, ir Tomis jau nesistengė savo prakeiksmų svaidyti kuria nors konkrečia kryptimi. Jis tiesiog rėkė ir keikėsi, švaistėsi rankomis ir kojomis, tarsi norėdamas užgauti dangų, vėją ar artimiausią tvoros stulpą. Laura tarstelėjo, esą, gal jis repetuoja Šekspyrą. Kažkuri iš mūsų atkreipė dėmesį, jog kiekvieną kartą išspjovęs keiksmą jis kilsteli ištiestą koją į šoną tarsi besišlapinantis šuo. Tiesą sakant, toks kojos judesys man ir pačiai jau buvo kritęs į akis, bet dabar toptelėjo visai kita mintis, būtent, jog kaskart, kai Tomis vėl nuleidžia koją, ant jo blauzdos atsiranda kelios naujos purvo dėmės. Ir čia aš vėl prisiminiau brangius jo marškinius, bet jis stovėjo pernelyg toli, kad būčiau galėjusi įžiūrėti, ar Tomis išsipurvino ir juos.

– Vis dėlto man atrodo, – pratarė Rūta, – kad kaskart šitaip supykdydami Tomį jie elgiasi pernelyg žiauriai. Bet jis pats dėl to kaltas. Jeigu išmoktų nekreipti dėmesio į berniukų išdaigas, jie paliktų jį ramybėje.

– Ne, jie vis tiek neatkibtų nuo Tomio, – įsiterpė Hana. – Grehemo K. būdas toks pat ūmus, bet visi stengiasi elgtis su juo santūriai. Iš tikrųjų jie užsisėdo ant Tomio dėl to, kad jis tinginys ir atgrubnagis.

Ir staiga visos viena per kitą sušneko, jog Tomis niekada nė nesistengė būti bent kiek kūrybiškesnis, kad jis į Pavasarinius mainus niekada nėra atnešęs jokio savo paties padaryto daikčiuko. Man rodos, Tomio įsiūtis buvo toks, jog mes visos slapčia troškome, kad pagaliau iš pagrindinio pastato ateitų koks auklėtojas ir jį išsivestų. Mat nors tiesiogiai šioje Tomio erzinimo operacijoje mes nedalyvavome, taburetes ir suolus iš pirmosios eilės vis dėlto buvome išsitraukusios, tad dabar ėmėme jaustis šiek tiek kaltos. Bet niekur nebuvo matyti jokio auklėtojo, todėl mes tiesiog toliau balsu vardijome, kodėl Tomis nusipelnė visų patyčių, kurias jam teko patirti. Ir kai žvilgtelėjusi į laikrodį Rūta pasakė, kad nors dar turime laiko, vis dėlto jau reikėtų grįžti į pagrindinį pastatą, niekas neprieštaravo.

Kai išėjome iš paviljono, Tomis vis dar putojo. Pagrindinis pastatas dunksojo mums iš kairės, o Tomis stovėjo futbolo aikštėje tiesiai priešais. Mums nebuvo jokio reikalo prie jo artintis. Juolab kad jis stovėjo atsukęs mums nugarą ir visai mūsų nepastebėjo. Ir vis dėlto, kai mano draugės aikštės pakraščiu patraukė pagrindinio pastato link, aš lėtai ėmiau eiti prie Tomio. Žinojau, kad toks mano poelgis visus gerokai suglumins, bet vis tiek žingsniavau toliau, – nesustojau netgi tada, kai išgirdau Rūtą pašnibždomis, bet primygtinai raginant mane grįžti.

Atrodo, per įniršio priepuolius Tomis nebuvo pratęs būti kieno nors trukdomas, nes kai prie jo priėjau, iš pradžių kelias sekundes išpūtęs akis į mane spitrinosi, paskui vėl davė valią emocijoms. Tarsi iš tiesų būtų repetavęs Šekspyrą, o aš pačiame jo pasirodymo įkarštyje būčiau užlipusi ant scenos. Netgi kai tariau: „Tomi, tavo puikieji marškiniai... Tu juos visai išterliosi“, – jis, atrodo, mano žodžių tiesiog neišgirdo.

Tad ištiesiau ranką ir pirštais paliečiau jo dilbį. Vėliau visos, kurios matė šią sceną, įtarė, kad jis tai padarė tyčia, bet aš esu tikra, jog taip nebuvo. Jis vis dar švaistėsi rankomis į visas puses ir, žinoma, negalėjo numatyti, kad aš ketinu ištiesti savąją. Tad išmesdamas aukštyn ranką jis nustūmė į šalį manąją ir pliaukštelėjo man per skruostą. Skaudėti visai neskaudėjo, bet iš netikėtumo aiktelėjau ir aš, ir dauguma atokiau man už nugaros stovinčių mergaičių.
Pagaliau Tomis tarsi atitoko, pastebėjo ir mane, ir mano drauges, susivokė, kur esąs, suprato stovįs futbolo aikštėje ir besielgiąs kaip paskutinis mulkis. Tarsi susigėdęs kiek kvailokai pažvelgė į mane.

– Tomi, – tyliai, bet priekaištingai pratariau aš, – apsitaškei purvu visus savo marškinius.

– Na ir kas?– sumurmėjo jis.

Bet po šių žodžių nudūrė akis žemyn, pasižiūrėjo į rudomis dėmėmis išmargintus savo marškinius ir apimtas siaubo vos vos susilaikė nešūktelėjęs. Dar po kelių akimirkų jo veide pamačiau nuostabą, kad suprantu, kokie brangūs ir mieli jam tie marškiniai.

– Tik nesijaudink, – nuraminau jį aš, kol tarp mūsų įsivyravusi tyla dar netapo pernelyg slogi ir Tomis nespėjo pasijusti pažemintas. – Marškinius galima išskalbti. Jeigu nepavyks pačiam, nunešk juos panelei Džodei.

Kelias akimirkas jis vis dar apžiūrinėjo dėmes, o paskui piktai atkirto:

– O kas tau rūpi?

Atrodo, jis tuojau pat ėmė gailėtis mestelėjęs tokią pastabą ir suglumęs pažvelgė į mane tarsi tikėdamasis, jog pasakysiu jam ką nors paguodžiama. Bet aš jaučiausi užtektinai su juo pabendravusi, juolab kad į mus spoksojo kitos mergaitės ir, kaip galėjau numanyti, daugybė kitų mokinių, priplojusių nosis prie pagrindinio pastato langų. Todėl gūžtelėjusi pečiais apsisukau ir vėl prisidėjau prie draugių.

Mums nueinant Rūta apkabino mane per pečius.

– Bent jau privertei jį liautis kriokus, – tarė ji ir čia pat pridūrė: – Ar tau nieko? Šlykštus gyvulys...

***