Kaip atsiradote spektaklio „Kiti“ komandoje ir kūrybiniame procese?
JUSTINA MYKOLAITYTĖ
Prieš pradėdamas repeticijas režisierius minėjo, jog J. P. Sartre‘as šią pjesę parašė savo draugams aktoriams, dėl to ir D. Gumauskas kviečia mane ir kitus aktorius – draugus atlikti vaidmenis šiame darbe. Darius matė mane veikiančią scenoje skirtingomis aplinkybėmis ir, matyt, pajuto, jog šiai pjesei esu tinkama. O aš sutikau, nes mėgstu iššūkius bei mokymąsi per patyrimą.
VILMA RAUBAITĖ
Darius yra mano senas bičiulis ir draugas, mes pažįstami tikrai labai seniai, ir kai tik jis pradėjo režisuoti, kalbėjome, kad jis norėtų dirbti su draugais. Šiame procese tai tikrai padeda, - yra daug bendrų dalykų, asociacijų, užtenka nedidelių užuominų, kad galėtum greitai „pagauti“ mintį. Tai yra dovana. Be to, anksčiau porą kartų esu susidūrusi su pjese: paauglystėje mačiau Klaipėdos dramos teatro spektaklį, o vėliau pati su studentais Kaune dirbau prie J. P . Sartre‘o kūrybos.
ANDRIUS ALEŠIŪNAS
Dirbdami pirmame Dariaus spektaklyje „Mongolija“, buvome tik dviese, tad labai susibendravome. Tapome ne tik tikrais kolegomis, bet ir draugais, susitinkančiais pokalbiui ne darbo kontekste. Kai jis nusprendė statyti šią medžiagą ir pasiūlė man dalyvauti, net neskaitęs pjesės, nežinodamas jo sumanymo, sutikau, nes labai norisi ir toliau kurti kartu.
VAINIUS SODEIKA
Viskas nutiko labai paprastai. Praėjusių metų Auksinių scenos kryžių ceremonijoje atstovavau nominuoto spektaklio aktorių komandą ir laimėjimo atveju būčiau turėjęs lipti ant scenos sakyti kalbos. Kalbą pasiruošiau ir pridėjau prie jos Post Scriptum apie tai, jog esu laisvai samdomas aktorius „žinokite, esu atviras pasiūlymams, galiu suvaidinti, ką norėsite“. Juk prieš tokią didelę auditoriją, tiesioginės transliacijos metu būčiau pasiekęs daug žmonių. Deja, nelaimėjome, ant scenos neužlipau, tad savo P.S. vis pasakojau po renginio vykusioje šventėje sutiktiems kolegoms. Netikėtai joje atsirado Darius Gumauskas ir išklausęs mano pasakojimo sako: „Statau spektaklį, aktoriaus ieškau, gal nori?“. Sakau: „Gal ir noriu“. „Tai atsiųsiu pjesę“, - tarė jis.
DEŠIMT KLAUSIMŲ AKTORIAMS
1. Kaip įsivaizduojate tobulą laimę?
2. Kokią jūsų didžiausia baimė?
3. Kokios savo savybės labiausiai nekenčiate?
4. Kokios savybės labiausiai nekenčiate kituose?
5. Kas šiuo metu verda jūsų galvoje?
6. Kada leidžiate sau meluoti?
7. Jei mirtumėte ir galėtumėte grįžti kitu žmogumi, ar daiktu, kas tai būtų?
8. Kas, jūsų nuomone, yra giliausia kančia?
9. Dėl ko gyvenime gailitės labiausiai?
10. Kaip norėtumėte mirti?
Vainius Sodeika:
1. Nėra ištisinės laimės, tai – atskiri momentai, akimirkos, kurias sukuriame, patiriame, išgyvename. Tobulos jos atrodo tuo metu, arba jau praėjus laikui.
2. Baimių turiu daug. Atsakant norisi būti originaliu, bet didžiausia baimė dabar yra ta, kad nuomosiuosi tą butą ir niekada nenusipirksiu savo, ar nepastatysiu namo.
3. Vėlavimo ir darbų atlikimo paskutinę minutę.
4. Abejingumo. Bet nemėgstu ir kai kiti vėluoja.
5. Karkasas, medinis namukas ir personažas. Visus reikia pabaigti.
6. Labiausiai leidžiu meluoti sau, kai reikia kažką atlikti. Vis atidėlioju darbus ir tam prigalvoju masę pasiteisinimų. Meluoju sau, kad kitaip būti negalėjo.
7. Gal Dariumi Gumausku norėčiau pabūti. Jo istorijos labai įdomios, galėčiau klausytis ir klausytis. Gal ir savimi dar kartą pabandyčiau būti?
8. Dabar – karas, kuris vyksta labai netoli mūsų. Žmonių, kurie priversti jį patirti, tapti jo aukomis, kančia.
9. Dėl nieko nesigailiu. Viskas vyksta kaip turi vykti, o kas neįvyko, įvykti dar turės.
10. Šiandien kvailai skamba toks klausimas, kai žinai, kas vyksta netoliese. Svarbesni klausimai dabar – kaip mums būti geresniais, o ne svarbesniais.
Justina Mykolaitytė
1. Kaip pastovią vidinę būseną, kuri nepriklauso nuo išorinių aplinkybių.
2. Nugyventi gyvenimą neišnaudojus savo kūrybinio potencialo.
3. Tinginystės ir savikritiškumo.
4. Arogancijos.
5. Svarstau, kaip jungti tekstą su judesiu savo kuriamos veikėjos monologe spektaklyje.
6. Kai tiesa gali kitam žmogui sukelti nereikalingą skausmą.
7. Norėčiau pabūti vyru, jei su savimi galėčiau atsinešti dabartinį patyrimą būnant moterimi.
8. Vienišumas.
9. Kad tiek daug laiko praleidau abejodama savimi.
10. Ramiai ir gražiai.
Vilma Raubaitė:
1. Tobula laimė yra dabar, čia, parimus ant laiptų, galint pasijuokti, matyti šviečiančią saulę.
2. Viena didžiausių mano baimių – pelės, bet yra ir toji, egzistencinė, dažnai nepaaiškinama ir sunkiai įvardinama.
3. Noras kontroliuoti kitus, aplinką.
4. Kai mane bando kontroliuoti, ir buko užsispyrusio idiotizmo.
5. Priekinėje galvos dalyje, ties kakta, jaučiu rūką. Mano galvoje verda sriuba iš daugybės dalykų: nerimo, nuovargio, padidėjusio jautrumo. Žinoma, viskas susiję su dabartiniais pasaulio įvykiais.
6. Neseniai su bičiuliais juokavom, kad po 35-erių gali sau leisti nebemeluoti. Nebematau tame prasmės.
7. Norėčiau grįžti gyvūnu. Katinu, kuris gyventų ilgą nuostabų gyvenimą kur nors, pavyzdžiui, Romoje prie teatro „Argentina“. „Išsilydę“ žmonės šertų tą puikų katiną glostytų, ir sakytų „Que bellissimo“.
8. Kai tėvai laidoja savo vaikus.
9. Yra du poelgiai, kurių gailiuosi: vienas įvyko maždaug prieš 30 m. Kitas- prieš 20.
10. Sava mirtim, žiūrint į vandenyną.
Andrius Alešiūnas:
1. Laimė man yra harmonija ir ramybė. Galėjimas jausti malonumą.
2. Likti vienam.
3. Nekonkretumas, neapsisprendimas
4. Kitų vertinimas, kaip teisimas.
5. Galvoje verda mintys apie artėjančią premjerą, ir apie aktoriaus profesiją iš esmės.
6. Labai nemėgstu meluoti. Tai yra dar vienas dalykas, kuris iš žmogaus savybių man nepatinka. Leisti sau meluoti galiu tik tada, kai tikslas yra didesnis ir geresnis, nei melas. Bet tokių atvejų reta.
7. Norėčiau būti roko žvaigžde.
8. Kiekvienam žmogui ji skirtinga. Giliausią kančią tikriausiai siečiau su kažkuo skaudžiu, ko negali pakeisti.
9. Dėl nieko nesigailiu. Nes viskas, kas įvyko, mane atvedė čia, kur man gera.
10. Jokio skirtumo.
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė. Premjera spalio 10, 11 dienomis nuo 19 val., Menų spaustuvės Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius).
