Atgaivintai tradicijai sėkmingai prigijus, LNOBT pildo rekomendacijų žiūrovams sąrašą ir kviečia laikytis parfumerinio etiketo – kvepintis santūriai, kad nesugadintume šventės kitiems.
„Traviatos“ sugrįžimo į teatrą išvakarėse, kai LNOBT erdves kaip ir kasmet užplūs tūkstančiai šio spektaklio gerbėjų, kalbinti parfumerijos, etiketo ir teatro žinovai yra vieningi – stipriems kvepalams teatre ne vieta, o dozuojant kvepalus reikėtų laikytis vienos paprastos taisyklės: geriau mažiau nei daugiau.
Sveikindami LNOBT edukacinę lyderystę, garsūs ekspertai pripažįsta, kad mandagaus elgesio teatre visuomenė tik mokosi, vardija dažniausiai pasitaikančius nusižengimus etiketui ir pataria, kaip rinktis kvepalus teatrui bei kokių klaidų juos dėvint šia ypatinga proga daryti nevalia.
Užjaučia alergiškus žmones
Muzikologė, operos kritikė Jūratė Katinaitė pastebi, kad pastarąjį dešimtmetį nuolat esame parfumeriniame triukšme – padidėjusi kvepalų pasiūla, kvepinamos viešos ir privačios erdvės, žmonės turi ne po vienus kaip kadaise, o po kelerius skirtingus kvepalus.
„Mano vaikystės laikais moterys turėdavo vienintelius „kvepaliukus“ atsukamame buteliuke: patepdavo pirštuką ir pabraukydavo kaklą, paausius, dekoltė. Kvepalai būdavo neįmantrūs, bet natūralūs. Pasikvėpinus tie aromatai ilgai neišsilaikydavo, tad ir problemų daug nesukeldavo. Viena kita moteris turėdavo galimybę „per blatą“ gauti prancūziškų kvepalų, tad jų šleifas būdavo prabangos, nepasiekiamo gyvenimo simbolis“, – prisimena ji.
Teatre ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje dažnai besilankanti muzikologė sako suprantanti žiūrovų norą pasikvepinti ypatingai progai. „Kvepalai – ne tik aromatas, bet ir jausmas, emocija, nuostabus būdas per akimirką nusiteikti šventei, paskutinis vakarinio tualeto mostas. Tačiau ką daryti, kad tavo šventė nesugadintų šventės šalia sėdinčiam? – kelia problemą J. Katinaitė, neslėpdama, kad operos teatrai pagal kvepinimosi gausą yra neabejotini lyderiai. – Suprantu, eiti į operą, juolab į premjerą – šventė, o šventėms išsitrauki gražiausią ką turi, na ir purkštelni iš flakonėlio, kurio kasdien nelieti”.
Ji sako užjaučianti kvapams alergiškus žmones – esą kuo daugiau aplinkoje kvapų, tuo daugiau atsiranda jiems alergiškų žmonių. „Įsivaizduoju, kaip jie vargsta. Jeigu esi alergiškas kokiam nors maisto produktui, gali jo tiesiog atsisakyti. O kaip atsisakyti aromatų polifonijos vos įžengus į teatro fojė?“ – retoriškai klausia operos žinovė.
J. Katinaitė sutinka, kad LNOBT rekomendacija atsakingai kvepintis yra teisinga bei savalaikė iniciatyva ir kad edukacija šiuo klausimu turėtų padėti spręsti problemą. „Gal ne iš karto, bet pamažu žmonės susimąstys. Ilgainiui tai gali tapti gero tono ženklu“, – mano ji.
Atsakydama į klausimą, kaip nutiko, kad vis dar mokomės elgtis teatre ir jausti pagarbą šalia esančiam, teatrui kaip institucijai, artistams, pačiam scenos menui, J. Katinaitė yra atvira – kaltas sovietmetis, kai pusšimtį metų buvo diegiama tokia „kultūra“, griaunami gražaus, pagarbaus bendravimo pamatai. „Nepagarba žmogui yra sovietmečio paveldas. Ilgai gydomės ir turbūt dar užtruksime“, – svarsto ji.
Niujorke ant bilieto – prašymas nesikvepinti
Viešėdama užsienyje, muzikologė buvo susidūrusi ir su radikaliais perteklinio kvepinimosi renginiuose sprendimo būdais. Prieš keliolika metų eidama į Niujorke esančią garsiąją „Carnegie Hall“ koncertų salę, ant bilieto, greta įspėjimo, kad vaikai iki septynerių metų ir pavėlavę žiūrovai nebus įleidžiami, ji perskaičiusi prašymą – o veikiau įspėjimą – nesikvepinti.
Nors ir nemano, kad toks griežtumas būtinas, visgi J. Katinaitė supranta, kodėl jis buvo pasitelktas. „Turbūt ne vienas esame buvę nemalonių, sunkių ar tiesiog perdozuotų kvepalų įkaitais. Nebūtinai teatre, tačiau teatras yra padidinta pavojaus zona, nes kvepinasi beveik visi, net ir tie, kurie kasdien nesinaudoja parfumerija“, – apie opią problemą kalba ji.
Paklausta, kaip eidama į teatrą elgiasi pati, muzikologė tikina, kad į teatrą ar koncertą eina tiek pasikvepinusi, kad net nejaustų, o tik žinotų, kad šiandien pasikvepino būtent tais kvepalais. Tam tikslui J. Katinaitė turi specialų santūrų aromatą, dėl kurio yra tikra – jis niekam nesukels kančios. „Bet čia daug erdvės interpretacijoms – dažnai žmogus nejaučia, kad jo aromatas invaziniu šleifu užvaldė erdvę. Be to, senstant mūsų pojūčiai pamažu atrofuojasi ir tai, kas vienam beveik neužuodžiama, kitam gali tapti galvos skausmu tiesiogine prasme, – sako ji. – Todėl kaskart eidami į teatrą ar kitą renginį, kur neišvengiamai turėsite būti arti kitų žmonių, tiesdami ranką į kvepalų flakonėlį įvertinkite situaciją – kvapą, jo „agresyvumą“ ir kiek kartų mažiau nei įprastai reikėtų jo purkštelėti.“
Kviečia pasikliauti sveiku protu
Muzikologei pritaria ir kvepalų dėvėjimo kultūros ekspertė, edukatorė, daugelio Lietuvos ir užsienio parfumerijos prekės ženklų atstovė mūsų šalyje Edita Vigelytė. „Senas geras išsireiškimas „teatriniai kvepalai“, kai į teatrą bei operą buvo santūriai puošiamasi ypatingoms progoms budriai saugomos parfumerinės klasikos lašeliu, nugarmėjo užmarštin. Deja, šiandien į teatrą gausiai laistomasi aromatais, rėkiančiais apie pasikvepinusiojo statusą, padėtį, banko sąskaitos dydį“, – sako ji.
E. Vigelytė sutinka, kad kvepalai – tai komunikacijos priemonė, kuria aplinkiniams duodame užuominų apie tai, kas ir kokie esame, dažnai visai nepaisydami kitų komforto. Todėl bandymas rasti pusiausvyrą tarp asmeninės raiškos ir parfumerinio mandagumo mūsų dienomis tampa nemenku iššūkiu.
„Parfumerijos produktų reklamos kampanijų esame primygtinai raginami nesivaržyti, maksimaliai išmanifestuoti savo asmenybę, ištransliuoti savo unikalumą, išskirtinumą, jausmingumą, netipišką santykį su pasauliu, net išlaisvinti savo vidinius demonus. Taip pat parodyti ir savo socialinį statusą, – pasakoja ekspertė. – Mano manymu, garsaus statuso demonstravimo kvepalų pagalba poreikis taip pat buvo sukurtas rinkodaros specialistų rankomis, ypač siekiant paveikti statusui jautrias postsovietines rinkas.“
Visgi renkantis kvepalus teatrui ji rekomenduoja galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus, ir pasikliauti logika bei sveiku protu – ten, kur nedėvėtume ekstravagantiško kostiumo, galbūt neverta kvepintis ir ekstravagantiškais, šleifiniais, erdvę užvaldančiais kvepalais? „Visada kartoju, kad taisyklė čia paprasta: mažiau visada yra geriau nei daugiau. Juk užtenka vos lašo ramesnių mėgstamų kvepalų. Natūralu, kad kuo stipresnis aromatas, tuo atsargesnis turėtų būti jų kiekis. O nesikvepinti visai nėra būtina. Tai nėra problemos sprendimo būdas“, – įsitikinusi E. Vigelytė.
Renginiams lauke – laisvesnės taisyklės
Ekspertės teigimu, dėvėti kvepalus normalu visuose masiniuose susibūrimuose su sąlyga, kad laikomės konkrečiai vietai taikomų etiketo normų ir pasikliaujame sveika nuovoka.
Paklausta, kokiems kultūriniams bei pramoginiams renginiams galioja kiek liberalesnės parfumerinio etiketo taisyklės, E. Vigelytė atsako – tai galėtų būti lauke vykstantys renginiai, kai žmonės gali laisvai judėti po erdvę ir atsitraukti nuo jiems savo kvapu diskomfortą kelian
io asmens.
„Yra daugybė renginių, kuriuose parfumeriškai „pasileisti plaukus“, eksperimentuoti olfaktoriniais įvaizdžiais yra puiku, priimtina, pageidautina. Tai įvairūs po atviru dangumi vykstantys teminiai vasaros festivaliai, specifinės muzikos koncertai, performansai, alternatyvaus meno projektai, – vardija parfumerijos ekspertė. – Jie visiškai skatina ir dalyvius, ir žiūrovus išreikšti save, nustebinti kitus netikėtais įvaizdžiais, kuriuose galėtų puikiai derėti pa
ios išraiškingiausios keistenybės iš jūsų kvepalų lentynos”.
Trūksta supratimo apie kvepalų dėvėjimą
Paprašyta pakomentuoti nepakankamo parfumerinio išprusimo problemą, žinoma kvepalų dėvėjimo kultūros skleidėja ir edukatorė buvo atvira: parfumerijos dėvėjimas atspindi bendro pobūdžio visuomenėje esančias problemas – egocentrizmą, nesiskaitymą su aplinka bei aplinkiniais, netramdomą poreikį garsiai demonstruoti tikrą ar apsimestinį aukštą socialinį statusą.
„Prie to dar pridėčiau stebinantį parfumerinį analfabetizmą. Stebinantį, nes mūsų šalies rinka siūlo fantastiškai gausų parfumerijos gaminių pasirinkimą, tačiau dar tik mokomės šiomis dovanomis tinkamai naudotis, – teigia E. Vigelytė. – Neturėdami supratimo apie kvepalų dėvėjimo kultūrą bei etiketą, demonstruojame savo turtus visur – sausakimšame troleibuse septintą ryto, ekonominės klasės lėktuvo salone kelių valandų skrydyje, poliklinikoje bei ligoninėje, pajūrio miške, kur atvykome pakvėpuoti grynu oru, restorane ragaujant degustacinę vakarienę bei vynus, taip apvogdami save bei aplinkinius skonio pojūčių prasme”.
Visgi ji įsitikinusi, kad „kaip visuomenė esame teisingame kultūrėjimo kelyje, tad, protingai edukuojant, tikrai netrukus pasieksime rezultatą, kai kvepinimasis, ypač teatre, taps ne statuso garsus demonstravimas, o itin subtilus estetiškos prabangos ir šventės jausmo sukūrimo būdas.“
Svogūnams ir česnakams – griežtas „ne“
Patarimais, kaip kvepintis į teatrą, pasidalijo ir stiliaus bei etiketo konsultantė, knygos „Kaip elgtis teatre“ autorė Alvyda Jasilionytė. Ji siūlo rinktis lengvus, gaivius kvapus, o jeigu norisi ryškesnio aromato, tokių kvepalų purkšti labai nedaug – užteks vieno-dviejų purškimų vienoje kūno vietoje arba vidinėje drabužio pusėje.
„Kvepalai – tai malonumas, ir daugelis žmonių be jų jaučiasi neapsirengę, bet kvepalais galima komunikuoti ir savo prastą skonį, kai į patalpą pirma „įeina“ kvapas, o tik po to žmogus. Priėjus arti prie žmogaus turi jaustis malonus kvepalų dvelksmas, ir to pilnai užtenka, – įsitikinusi A. Jasilionytė. – Teatre ir kituose viešuose renginiuose, kuriuose patalpoje daug žmonių, nenaudokite labai stiprių aromatų. Tas pats galioja ir dirbant biuruose, lankantis restoranuose, poliklinikose, ligoninėse, nes šalia sėdinčiam asmeniui gali įskausti galvą, o restorane kvepalai nustelbs maisto aromatus.“
Paprašyta pakomentuoti kitas dažniausias mandagaus elgesio teatre problemas, etiketo ekspertė vardijo, ko daryti nevalia: prieš spektaklį tikrai nereikėtų valgyti patiekalų su svogūnais ir česnakais, kvapnių rūkytų gaminių. Sėdinčius šalia trikdo ir neplautų plaukų, prakaito, neskalbtų drabužių kvapai – tai sugadins kultūrinę patirti aplinkiniams, o kvapams jautresniems žmonėms gali sukelti tikrą galvos skausmą.
„Nederėtų dabintis ir skimbčiojančiais papuošalais, nuogomis kojomis ar rankomis liestis prie kito žmogaus kūno, o jūsų šukuosena ir galvos apdangalai neturėtų trukdyti už jūsų esantiems žiūrovams, – mandagaus buvimo teatre taisykles dėsto A. Jasilionytė. – Aišku, lauko drabužius ir dideles rankines būtina palikti rūbinėje. Labai nemandagu spektaklio metu atsakyti į mobiliojo telefono skambučius, žinutes – visa tai trikdo šalia sėdinčius, taip pat ir artistus scenoje.“
Elgesio rekomendacijas papildo muzikologė J. Katinaitė, kuriai labiausiai kliūva mūsų teatruose ir kituose renginiuose nuolat skambančios ovacijos stovint. „Nesuvokiu, iš kur atėjo ta mada, kuri dažnai apstulbina ir gastroliuojančius atlikėjus. Tokio reiškinio tai tikrai niekur nemačiau, – stebisi ji. – Ovacijos stovint yra išskirtinis dalykas! Vadinasi, spektaklis ar koncertas buvo toks, kad įsiminsi visam likusiam gyvenimui. O pas mus stotis po bet kurio, net ir nuvylusio, reginio tapo įkyria snobiška praktika. Pas artimiausius kaimynus – Rygos operoje tokių „etiketų“ nėra…“
