„Tai yra 15 metų draugystės ir 40 mano karjeros metų bendras rezultatas“, – pristatydamas naują tyrimą Paryžiuje vykusioje konferencijoje „NAOS Aging Science“ džiaugsmo neslėpė prof. Miroslav Radman.
Kroatų biologas ir genetikas prof. M. Radman daugiau nei 40 m. paskyrė DNR tyrimams. Mokslininkas yra pripažintas pasaulyje už novatoriškus darbus DNR reparacijos, rekombinacijų ir mutacijų poveikio evoliucijai ir žmogaus sveikatai tyrimuose.
„Po tiek daug metų darbo pagalvojau, kad būtų gerai pasirinkti temą, kuri man darosi vis įdomesnė ir kuri labai įdomi žmonėms – senėjimas. Ką laikas daro mūsų ląstelėms, kad jos senėja, todėl sergame ir galiausiai mirštame? Noriu atrasti gyvybės limitus, o kartu ir sužinoti, kokia stipri ji gali būti“, – teigė prof. M. Radman.
Naujoji profesoriaus ir mokslininkių dr. Isabelle Benoit ir dr. Elodie Burty-Valin studija prisideda prie bendrų pasaulio mokslininkų pastangų, kurių tikslas – perprasti su amžiumi susijusias patalogijas – Alzheimerio, Parkinsono ligas, diabetą.
Paslaptis – baltymų pažaidoje?
„Mūsų apžvalga parodė, kad fundamentaliai su senėjimu susijusios ligos nėra tokios jau sudėtingos – tokia mano pagrindinė žinutė. Kas tikrai sudėtinga – tų ligų pasekmės mūsų organizmams“, – konferencijoje kalbėjo prof. M. Radman.
Apžvalgos autoriai teigia, kad paslaptis slypi proteome. Tai – mūsų kūno sintetinamų baltymų visuma. Šis terminas pradėtas naudoti 1994 m. ir jau visai netrukus proteomo tyrimai tapo viena pagrindinių molekulinės biologijos sričių. Konceptas, kad būtent baltymų pažaida gali lemti senėjimą, su amžiumi susijusias degeneracines ligas, mokslininkų pradėtas svarstyti 2016 m. Šia tema pirmąjį savo tyrimą jau 2019 m. išpublikavo ir prof. M. Radman.
Baltymai dalyvauja beveik kiekvienoje gyvo organizmo funkcijoje. Tačiau tam jie turi būti tinkamai sulankstyti – į savo unikalias trimates struktūras. Prof. M. Radman apžvalgoje nagrinėjamas oksidacinės baltymų pažaidos – ypač negrįžtamo baltymų karbonilinimo – mechanizmai ir pasekmės mūsų kūnui, susijusios su senėjimu.
Proteomų pažaidos daugėja su amžiumi. Karbonilinės baltymų grupės sudaro baltymų agregatus, kurie gali būti laikomi senėjimo žymenimis ir netgi gali pagreitinti senėjimo procesus. Todėl mokslininkų teigimu, baltymų karbonilinimas yra priežastis, kodėl organizmas sensta, organų, o kartu ir odos, funkcijos blogėja, atsiranda ligos kaip Alzheimeris, Parkinsonas ir net odos vėžys.
„Kalbant paprasčiau, manome, kad oksidacinė baltymų pažaida yra pagrindinė senėjimo priežastis. Tiek kalbant apie mūsų kūną, tiek apie odą – mūsų didžiausią organą. Kaip ir rašome tyrime, ekstremofilinės bakterijos Arthrobacter agilis ekstraktas gali apsaugoti odos proteomą nuo pažaidos ir galbūt sustabdyti priešlaikinį odos senėjimą. Ši bakterija taip pat yra identifikuota ir patentuota NAOS laboratorijų “, – konferencijoje teigė viena iš tyrimų autorių dr. I. Benoit.
Dešimtmečius biomedicininiai tyrimai buvo skirti su senėjimu susijusioms degeneracinėms ligoms, o ne pačiam senėjimo procesui analizuoti, todėl didžioji dalis duomenų buvo apie pasekmių, o ne priežasčių gydymą. Prof. M. Radman teigimu, egzistuoja daug mechanizmų, galinčių apsaugoti, taisyti ir palaikyti ląstelių funkciją, tačiau senėjimas vis tiek vyksta rūšiai būdingu greičiu. Taigi, raktas į senėjimo sustabdymą gali būti baltymų apsauga nuo pažaidos. Tai ypač svarbu kalbant apie išorinį odos senėjimą. Panašu, kad už tai labiausiai atsakingi ne medžiagų apykaita ar genetika, o aplinkos veiksniai, būtent – UV spinduliai.
Žinoma, reikės dar daugiau tyrimų, kad būtų patvirtinti prof. M. Radman ir kolegų padaryti atradimai.
„Jei tai tiesa, jei jums pavyko rasti raktą, reikia plėsti bendradarbiavimą su kitais mokslininkais, kitais tyrimų centrais, nes užkirsti kelią visoms su senėjimu susijusioms ligoms ir net sustabdyti senėjimo procesą turėtų būti gana paprasta“, – teigė prof. M. Radman.
Recenzuotas tyrimas „A Proteome-Centric View of Ageing, including that of the Skin and Age-Related Diseases: Considerations of a Common Cause and Common Preventative and Curative Interventions“ pirmą kartą publikuotas akademinių straipsnių žurnale „DovePress“ sausio 12 d. Jį rasti galite ČIA.
Trumpa jaunystės eliksyro paieškų istorija
Senėjimas žmones domina jau tūkstantmečius – bent nuo Aristotelio ir Platono laikų. Graikų filosofas Platonas dar 400 m. prieš mūsų erą apibūdino senėjimą ir ligas kaip du skirtingus reiškinius. Jo teigimu, senėjimo išvengti negali niekas, tik bandydami gyventi sveiką gyvenimą, žmonės gali atrasti harmoniją tarp sielos ir kūno.
Platono mokinys Aristotelis, savo ruožtu, vėliau svarstė, kad senėjimas veda link intelekto blogėjimo, todėl darė išvadą, kad tai yra natūrali liga, kurios simptomas yra intelekto praradimas.
Nors senėjimas kėlė ankstyvųjų filosofų susidomėjimą, daugelį metų mokslo bendruomenei senėjimas nerūpėjo. Tai buvo laikoma evoliucijos proceso dalimi, o evoliuciniu požiūriu senėjimas buvo ne kas kita, kaip natūrali atranka. Tik XX a. pradžioje mokslininkai suprato, kad galima pratęsti gyvenimo trukmę. Tačiau daugėjant tyrimų ir duomenų, atsirado vis daugiau įrodymų, kad senėjimą galima ne tik nukelti, bet ir galbūt visai sustabdyti.
Vieni mokslininkai pradėjo ieškoti senėjimo sustabdymo rakto aplinkos veiksniuose, dietoje, gyvenimo būdo pasirinkimuose, ligų istorijoje, kiti nėrė giliau – į ląstelių lygmenį.
Atsižvelgiant į tai, kad senėjimo tyrimai įsibėgėjo tik per pastaruosius 40 metų, ateities galimybės yra neribotos. Vieną dieną gali būti sukurtas laboratorijos patvirtintas gydymas, kuris prailgintų gyvenimo trukmę ir leistų žmonėms gyventi ilgiau ir sveikiau. Tiesa, kada to sulauksime – pasakyti negali niekas.
„Moksline prasme, neturiu jokio pagrindo manyti, kad senėjimo negalima sustabdyti“, – teigė prof. M. Radman.
