R. S. Gilchristas augo mažučiame, vos per 20 tūkstančių gyventojų turinčiame Floridos miestelyje, apsuptame ežerų, pelkių, aligatorių ir apelsinmedžių giraičių. Universitete studijuodamas politikos mokslus ir prancūzų kalbą ėmė svajoti apie diplomatinę tarnybą. Pabandė ten patekti – pavyko ir pradėjo savo kelią nuo įvairaus rango pozicijų. Jam teko dirbti Londone, Venesueloje, Haityje, Vašingtone, Irake, Estijoje, Švedijoje, galiausiai – Lietuvoje. Tose apylinkėse, kur gimė ir užaugo, ambasadoriaus karjeros mažai kas pasiekė, tad žemiečiai juo labai didžiuojasi. Kaip ir LGBT žmonės: tai, kad yra gėjus, R. S. Gilchristas atvirai pripažino, kai tik JAV Valstybės departamentas ėmė priimti į darbą kitokios orientacijos žmones. Jis tapęs vienu gėjus ir lesbietes, dirbusius užsienio reikalų srityje, subūrusios organizacijos įkūrėjų, inicijavo svarbius pokyčius.
Ambasadoriau, žiemos šventes sutinkate gražioje išpuoštoje rezidencijoje Vilniuje, tokiu metu esate buvęs ir kituose pasaulio kampeliuose. Kokios tradicijos metų sandūroje visuomet laikotės?
Kur bebūčiau, pasirūpinu tikra gražia Kalėdų egle.
Ne vienus metus teko praleisti šalyse, kur žiemos šaltos. Ar sniegas vis dar džiugina?
Pirmą kartą sniegą pamačiau šešiolikos, nuvykęs aplankyti dėdės į Jungtinių Valstijų šiaurę. Iki tol, kaip ir daugybė Floridos vaikų, šventiniu laiku žiūrėdamas televizijos laidas, kur žmonės lipdo sniego senius, mėtosi gniūžtėmis, to malonumo labai pavydėjau. Galvojau: kaip būtų gera gyventi tokioje vietoje, kur yra sniego. Ir man pavyko! Dabar esu Lietuvoje, anksčiau teko būti Estijoje ir Švedijoje. Sniegas niekada neatsibosta. Gal to paties negalėčiau pasakyti apie tamsą – šviesusis paros metas, kai turime sniego, gerokai sutrumpėja.
Tamsiais vakarais neužpuola amžinai saulėtos gimtinės ilgesys?
Vietos, iš kur esame kilę, tampa kiekvieno mūsų dalimi. Taip ir aš savyje turiu dalelę Floridos. O kai kas iš jos į Vilnių atkeliavo ir tiesiogine prasme – matote rezidenciją puošiančius meno kūrinius? Jie – Floridos autorių ir yra apie Floridą, atvežti čia puošti erdvių pagal JAV Valstybės departamento „Meno ambasadose“ programą. Man regis, tie kūriniai svečiams leidžia geriau pajusti, kas aš, iš kur aš, taip pat aiškiau suprasti, kokia yra Florida.
Namai, šaknys svarbu, bet mane žavi ir traukia visas pasaulis – džiaugiuosi lankydamas vis kitas vietas, jose dirbdamas, pažindamas skirtingų šalių ir tautų žmones, bendruomenes, jose vykstančius procesus. Ir, žinote, nuo to nė kiek nepavargau – galimybė patirti naujų dalykų mane vis dar žavi. Esu laimingas, kad mane karjera tuo gausiai apdovanoja.
Artimųjų ilgesį šiais laikais numalšina technologijos – bet kada galima kalbėtis per „Zoom“ (šypsosi).
Sausį sukanka treji metai, kai dirbate Vilniuje. Kokie jie buvo? Kaip, Jūsų akimis, keičiasi šalis, žmonės? Gal kažkas nustebino ar tebestebina?
Jau treji! Tie metai buvo įdomūs ir kupini nuotykių. Atvykau čia 2020-ųjų sausį, o po poros mėnesių prasidėjo karantinas. Pamenu, sekmadienį kalbėjomės su mano pavaduotoju: „Pirmadienį niekas negali ateiti į darbą.“ Taigi, pirmi mėnesiai naujoje šalyje, kai reikėtų prie jos pratintis, buvo su pandemijos trukdžiu. Žinoma, šis laikas buvo sudėtingas ne man vienam – visiems. Tai metas, kai visas pasaulis stipriai sulėtėjo, o štai po to taip įsibėgėjo, kad dabar lekia pašėlusiu greičiu. Ypač čia, kur dabar esame mes, visko nutiko ir tebevyksta tiek daug! Įvykiai Baltarusijoje, kova su migrantų krize, Lietuvos užsienio politikos žingsniai siekiant palaikyti Taivaną, dėl to neišvengiamai pašliję santykiai su Kinija, ką jau kalbėti apie siaubingo karo Ukrainoje iššūkius – jūsų pagalbą tai šaliai, čia saugiai prisiglaudusiems ukrainiečiams. Taigi, po dėl koronaviruso keistos kadencijos pradžios, pastarieji pusantrų metų buvo labai darbingi ir įtempti. Kai visko tiek daug vyko ir tebevyksta, dirbti ir gyventi Lietuvoje yra labai įdomu.
Na, o kas stebina? Gal reikėtų sakyti ne stebina, o šildo širdį, tai – darbas su lietuviais. Lietuva – patikima Amerikos partnerė ne tik kalbant apie saugumo palaikymą regione. Jūsų šalis vertina ir priima JAV demokratijos, žmogaus teisių principus. Labai malonu bendrauti ir dirbti su jūsų valstybės vadovais. Taip pat keliauti po šalį, pažinti ne tik Vilniaus, bet ir regionų žmones. Ten jų sutikau tokių nuostabių, jie man atvėrė savo širdis ir namus. Kelionės iš sostinės ir tos pažintys labai mane praturtino.
Kuri Lietuvos dalis Jums patinka labiausiai?
Tai būtų tas pats, kaip lyginti savo vaikus. Visur yra savaip gražu ir įdomu. Man labai patinka jūsų pajūris – Nida, Klaipėda, Palanga, pamario kraštas, kur galima pamatyti tokią gausybę paukščių. Kaunas ir Vilnius – tikrai gražūs miestai, turintys turtingą istoriją. Bet nuostabūs ir visi kiti – Panevėžys, Šiauliai, – mane sužavėjusių vietų sąrašas būtų ilgas. Labai patiko Visaginas dėl gamtos grožio, supančių miškų. Gyvenimas Lietuvoje sparčiai žengia pirmyn, diegiamos inovacijos, kuriami su jomis susiję verslai, žmonės dirba dėl savo bendruomenės, demokratijos. Tad neišskirsiu konkrečios mieliausios Lietuvos vietos – kiekvienoje jų atrandu vis kitokį grožį ir priežasčių žavėtis.
Pradėjęs nuo konsulinės tarnybos Londone, įvairiausias pareigas ėjote skirtinguose pasaulio kampeliuose. Kuris etapas Jums, kaip asmenybei ir profesionalui, buvo svarbiausias, padaręs daugiausia įtakos?
Dabar mano darbas visiškai kitoks nei, pavyzdžiui, konsulo Londone. Tada užduotys buvo padėti JAV piliečiams, rūpintis vizomis, pasais. Buvau ambasadoriaus pagalbininku. Dabar ambasadoriumi esu pats, tai lemia ir kitokią darbo specifiką, ir žmonių požiūrį. Išskirčiau gal etapą Irake – 2006–2007 metus. Jie – vieni sudėtingiausių gyvenime. Ten atsidūriau su nemažu būriu JAV diplomatų. Nežinau kaip kiti, bet aš tikrai nesitikėjau, kad kasdien teks susidurti su grėsme gyvybei. Mus nuolatos apšaudydavo raketomis. Žuvo keli kolegos, juos pakeisdavo nauji, dirbome labai daug ir įtemptai. Irake geriau pažinau save, savo būdo savybes. Sužinojau, kad esu psichologiškai stiprus, gebu greitai susidoroti su krizinėmis situacijomis ir atsitiesti po sukrėtimų, moku paskatinti tai padaryti ir kitus. Dėl šios patirties dabar galiu geriau suvokti, ką patiria žmonės Kyjive ar kitose Ukrainos vietose. Jau žinau, ką jaučia tas, kurį kiti nori nužudyti, kuris kasdien apšaudomas, kaip sunku tokioje aplinkoje likti stipriam, dirbti ir dar bandyti įkvėpti kitus. Tuo metu jautėme spaudimą ir iš Vašingtono – juk kai žlugo diktatoriaus Saddamo Husseino režimas, vyko mano šaliai ir pasauliui svarbūs istoriniai įvykiai, prikaustę visų dėmesį.
Kiekvienoje šalyje, tarnyboje daug mokiausi, augau, keičiausi ir kaip žmogus, ir kaip profesionalas. Kadaise tas mažas berniukas Floridos miestelyje negalėjo nė pasvajoti, kad jo kelias bus toks įsimintinas ir įdomus (šypsosi).
Savo šeimai pasakodavote, jog esate kasdien apšaudomas raketomis?
Kai pasakiau tėvui, jog vyksiu į Iraką, jis numanė, kas ten lauks, bet neatkalbinėjo. Manimi didžiavosi, nors, žinoma, ir nerimavo. Kai esi lyg veiksmo filme, tik apšaudomas tikromis raketomis, saugiai gyvenantiems žmonėms to net negali paaiškinti. Ir ar reikia? Jie matydavo reportažus per televiziją, tad daugmaž įsivaizdavo, kas vyksta. Šiek tiek detalių papasakodavau ir pats, tačiau nemanau, kad jie iki galo tą tiesiog ore tvyrojusį pavojų įvertino. Ir gerai.
Po Irako buvau paskirtas dirbti į Vašingtoną. Pirmą pusmetį ypač jautriai reaguodavau į bet kokį triukšmą. Nebuvau sužeistas, tiesiogiai nedalyvavau karinėse operacijose, tad nesitikėjau, jog karas kaip nors paveiks kūną ir pojūčius, tačiau išties bijojau garsų. Pirmą mėnesį man atrodė visiškai siurrealu laisvai nueiti į restoraną ar tiesiog išeiti į gatvę be neperšaunamos liemenės ir šalmo. Lygiai toks pat jausmas apimdavo apsidairius aplink – šioje pasaulio dalyje nieko nenutiko, žmonės tebegyvena savo įprastą gyvenimą, kurį palikau išvykdamas. Grįžti į tikrovę prireikė laiko.
Venesueloje taip pat neturėjo būti lengva.
Ten mane paskyrė po Londono. Vis dar buvau žemesnio rango diplomatu, mano sritis JAV ambasadoje Karakase buvo žmogaus teisės. Venesuelos prezidentas Hugo Chávezas sėdėjo kalėjime, tad baisiausi dalykai šalyje prasidėjo vėliau. Bet darbo žmogaus teisių pareigūnui nestigo ir tuo metu. Dalyvavau įvairių organizacijų veikloje, lankiausi klaikiuose kalėjimuose, stengiausi padėti patekusiems į nelaimę žmonėms, ieškojau lėšų. Ypač glaudžiai dirbau su per neramumus nužudytų jaunuolių mamas vienijusia organizacija. Žmogaus teisės yra ir bus man itin svarbi tema. Visada palaikysiu organizacijas ir žmones, kurie sieks kažką pakeisti šioje srityje į gera.
Jūsų seksualinės tapatybės pripažinimas – irgi žingsnis kovoje už žmogaus teises. Juk galėjote tiesiog tyliai gyventi kaip daugybė kitų ir nekelti šių klausimų Valstybės departamente.
Grįžęs iš Venesuelos supratau: jei noriu, kad pasaulis keistųsi, pats privalau prisidėti prie pokyčių. Jau žinodamas, kas esu iš tiesų ir įvertindamas, kad turiu išskirtinę galimybę inicijuoti pokyčius – juk esu Valstybės departamente dirbantis diplomatas, tylėti tiesiog negalėjau. Kas kitas, jei ne aš? Taigi, tapau LGBT priklausančių užsienio reikalų sferos darbuotojų grupės prezidentu ir stengiausi, kad ledai kuo greičiau pajudėtų – mums neliktų trukdžių siekiant karjeros. Susitikau su valstybės sekretoriumi Colinu Powellu, išvardijau, ko bendruomenė siekia – norėjome, kad diplomatai galėtų į užsienio šalis vežtis tos pačios lyties savo partnerius. Jis palaikė šį LGBT žmonių siekį, kaip ir vėliau valstybės sekretore tapusi Hillary Clinton. Jiems pritarus, o ypač – prezidentu tapus Barackui Obamai, pasiekėme istorinę pergalę, kad gėjų ir lesbiečių poros diplomatinėje tarnyboje turėtų tokias pačias teises, kaip ir heteroseksualios.
Susibičiuliavau su Shepardų šeima. Studentas Matthew Shepardas buvo užpultas ir nužudytas 1998-aisiais dėl to, kad buvo homoseksualus. Perskaičiau, kad tas vaikinas kadaise svajojo tapti Amerikos diplomatu – tuo, kuo šiandien esu aš. Pagalvojau: Dieve mano, vaikinas juk galėjo būti vienas mano kolegų! Jo mama Judy po šios tragedijos visą energiją nukreipė kovai už LGBT teises ir prieš nusikaltimus iš neapykantos. Mane sužavėjo, kad Matthew tėvai po tragedijos neužsisklendė, o priešingai – kovojo, kad kažkas pasikeistų. Pasistengiau, kad Judy gautų progą apsilankyti Valstybės departamente, pasakytų ten kalbą. Tai buvo mūsų ilgos nuoširdžios bičiulystės pradžia. Vasarą abu Shepardai viešėjo Lietuvoje, čia pristatėme filmą apie jų sūnų „Mattas Shepardas yra mano draugas“. Aš pats džiaugiuosi galėdamas prisidėti prie Vilniuje rengiamo „Baltic Pride“, kad galiu ten pasisakyti kaip JAV ambasadorius, kuris taip pat yra ir gėjus.
Visada pabrėžiu, kad stengiuosi būti geriausiu ambasadoriumi, kokiu tik galiu būti, atlikti darbą profesionaliai. O tai, jog esu homoseksualus, tam visiškai nekliudo. Tik praverčia, kai kalbu apie žmogaus teises – LGBT narių nereikia vengti ar kaip nors ignoruoti. Juk jie – jūsų broliai, seserys, draugai, kaimynai, kolegos, kartais – jūsų vaikai. Man regis, Lietuvoje situacija labai gerėja. Ir tol, kol matysiu, kad mano balsas čia gali kažką pakeisti, aš kalbėsiu garsiai.
Pripažinti savo orientaciją valstybės sekretoriui buvo lengviau nei tėvams?
Nerimavau. Juk žinote, kad esu iš mažo konservatyvaus miestuko, tad artimiesiems susitaikyti su žinia prireikė daugiau laiko. Savo mylinčiai mamai tiesą pasakiau tada, kai dar dirbau Venesueloje. Iš pradžių ji nusiminė. Bet kai po kelių mėnesių grįžau namo, ji jau buvo susisiekusi su pažįstamais, kurių vaikai – taip pat homoseksualūs, pakalbėjusi su LGBT priklausančiais žmonėmis. Mama mane labai palaikė. Tai buvo nepaprastai svarbu. Užtat dabar neatsižaviu Lietuvoje LGBT vaikų mamas suvienijusia Rasa Račiene – tėvams svarbu žinoti, kad jie nėra vieni, kad ir su jais pačiais, ir su jų vaikais išties viskas yra gerai.
Pastaraisiais metais Lietuvoje viešėjo daug aukštų JAV pareigūnų, ambasadai tai – dideli darbai?
Amerikos ambasadoje surinkta labai stipri komanda, darbai čia verda be atokvėpio, nes vyksta daug labai svarbių dalykų. Vasarį pasaulis pasikeitė, kai Putinas pradėjo savo barbarišką invaziją į Ukrainą. Šie įvykiai tiesiogiai svarbūs ir geografiškai netoli karo esančiai Lietuvai, ir Jungtinėms Valstijoms, nes juk esame politiniai ir kariniai partneriai, dirbame ranka rankon. Su tuo susiję ir dažnesnės aukštų pareigūnų kelionės. Ambasadoje neseniai turėjome itin svarbių svečių: JAV valstybės sekretorių Antony Blinkeną, jo pavaduotoją Stepheną Bieguną, Jungtinių Valstijų gynybos sekretorių Lloydą Austiną, daug kongreso narių ir kitų pareigūnų. Ambasados komandai tenka didelis krūvis organizuojant tas keliones. Mus palaiko žinojimas, koks svarbus tas darbas yra Lietuvai, pasauliui. Tai stipriai motyvuoja.
Kada baigsis Jūsų kadencija? Gal žinote, kur keliausite po Vilniaus?
Vilniuje liksiu greičiausiai iki kitų metų vidurio. Mano buvimo terminas priklauso nuo prezidento malonės. Yra visa diplomatų rotacijos sistema, sprendimus priima Vašingtonas. Bet iki kadencijos pabaigos dar Lietuvoje vyks NATO viršūnių susitikimas. Tai bus didžiulis renginys. Vien iš Amerikos atvyks daugiau nei 1 000 žmonių. Tomis liepos dienomis visos pasaulio kameros bus nukreiptos į Vilnių – tapsime visų dėmesio centru. Mano komandai iki tol reikia nudirbti milžinišką darbą. Šis susitikimas bus dar vienas istorinis įvykis, kurio dalimi man teks laimė būti.
Kaip ilsitės? Ar belieka laiko laisvalaikio pomėgiams?
Labai mėgstu vaikščioti po Vilniaus senamiestį, Vingio parką, Neries pakrantėmis – aunuosi žygio batus ir iškeliauju. Pandemijos mėnesiais kasdien neidavau po 20 tūkstančių žingsnių. Vaikščiodamas ir dairydamasis tam tikra prasme medituoju. Rezidencijoje užveistas nuostabus sodas. Per pandemiją pamėgau suktis jame – tuo laiku visi aplink ėmė kepti duoną ar sodinti augalus. Nenusileidau ir aš (šypsosi). Praėjusiais metais pasodinau 40 pomidorų daigų – kaip tikras ūkininkas. Čia auga ir avietės, lapiniai kopūstai, kurie populiarūs Amerikos pietuose. Praėjusiais metais priauginau valgomųjų ybiškių – joms labiau patinka pietų klimatas, sulaukiau ir dumplūnių derliaus. Stengiuosi, kad sode vešintys augalai duotų ir naudos.
Du ar trys ambasadoriai iki manęs rezidencijoje laikė bites, tad nutraukti tradicijos tiesiog negalėjau. Jas prižiūri bitininkas, bet mokausi iš jo ir aš. Kartą per drąsiai atidariau avilį be jo priežiūros, aplink save išgirdau „bzzz“ ir, pasijutęs kaip animaciniame filme, skuodžiau namo. Viena spėjo įgelti. Tai priminė, kad bites, kaip ir visus gyvus sutvėrimus, reikia gerbti. Joms, beje, labai patinka rinkti medų iš Žvėryno sodų ir Vingio parko pievų. Šie metai dosnūs – turiu ką dovanoti ambasados svečiams. Lietuviai, ypač vyresni, net susijaudina gavę stiklainėlį medaus. Bitės pas jus labai gerbiamos.
Ledų gamyba susidomėjau gyvendamas ten, kur atrodytų ne desertai turėtų rūpėti – Irake. Grįžęs į Vašingtoną nusipirkau ledų mašinėlę, puoliau ieškoti patarimų ir receptų knygose, internete. Mano ruošti ledai tapo neatsiejama pietų ar vakarienių rezidencijoje dalimi. Išdidžiai svečiams vardiju: pomidorai – mano sodo, medus – mano avilių. Tada jie visai rimtai klausia: „O žuvį, kurią valgome, Jūs taip pat pagavote?“ Ne, aš nežvejoju, bet laisvalaikiu pasisukioti apie augalus darže patinka.
Floridoje esate įsigijęs namą. Ką į jį atsivešite iš Lietuvos? Kas Jums primins šį etapą?
Sent Ogastine esu įsigijęs namą, statytą 1920-aisiais – Amerikos masteliais jis tikrai senas. Neseniai ta vietovė nukentėjo nuo potvynio, laimė, mano namai liko nepaliesti. Ten vešiuosi meno kūrinių, fotografijų. Ir, pasakysiu banaliai, brangiausias dalykas, kurį gabensiu su savimi iš Lietuvos – prisiminimai. Pasaulis keičiasi labai greitai, šiame regione vyksta tiek istorijai svarbių dalykų, kurie man giliai įsirėžė į atmintį.
