„Paryžiuje visada jaučiuosi dešimčia kilogramų lengvesnė, dešimčia metų jaunesnė ir svarbiausia – matoma. Lietuvoje eidama gatve retai sulauksi moterų komplimentų ar pastebėsi vyrų žvilgsnius. O štai Paryžiuje viskas yra kitaip. Čia gali būti, kad, tau valgant pusryčius, prie tavęs prieis moteris nuo gretimo staliuko ir pasakys: „Jūsų nuostabūs auskarai.“ Arba tiesiog gatvėje vyras arba moteris pagirs tavo kvepalus. O kai elegantiškas, kašmyro paltu vilkintis vyriškis nieko nesitikėdamas mainais pasakys: „Jūs nuostabiai atrodote“ ir palinkės geros dienos, toliau jau nebe eisi, o pakilusi virš žemės nuplasnosi. Lietuvoje to pasigendu. Einančios gatve vyresnės moters nemato niekas, todėl, negaudama dėmesio, ji po truputį ima vysti kaip gėlė ir visiškai nustoja puoštis. Prancūzės puošiasi iki pat gyvenimo galo. Jų pirštai gali būti išsukti artrito, bet – žieduoti, o lūpos – padažytos raudonai. Būtent iš prancūzių supratau, kad moters grožiui negalioja amžiaus limitas, todėl ketinu puoštis ir dažytis iki pat gyvenimo pabaigos. Tiesa, Lietuvoje taip pat tai daryčiau iki grabo lentos, bet, ko gero, tik mano draugės pastebėtų ir pasigrožėtų įdomesnėmis detalėmis ar sendaikčių lobynuose atrastais papuošalais, o juk puošiuosi ne tik dėl savęs, bet ir dėl aplinkinių. Ne tam, kad įtikčiau, bet tam, kad džiuginčiau. Aš tikrai nepritariu sakantiesiems, jog reikia rengtis patogiai, kasdieniškai, kam čia stengtis. Ne. Mano nuomone, išėjimas į gatvę tam tikra prasme yra išėjimas į sceną, juk eini į pasaulį džiuginti jo savimi.“
Erika pasakoja, kad Prancūzija ją dar labiau atskleidė kaip moterį, išgrynino stilių, paskatino ieškoti įdomesnių sprendimų ir detalių. Šiandien savo stiliaus parašu rašytoja vadina juodą spalvą, nes ši puikiai tarnauja kaip drobė jos dievinamiems papuošalams, aksesuarams ir raudonoms lūpoms atsiskleisti. „Juoda – mano kamufliažinė spalva. Yra tokia teorija, kad juodą renkasi ryškios, ekspresyvios, nuotykius mėgstančios moterys. Ši spalva truputėlį pridengia, nes jei dar ir jų apranga bus ryški, tai tos sklindančios energijos gali būti ir per daug. Ko gero, tai galiu pasakyti ir apie save. Manęs yra labai daug. Daug kalbu, gestikuliuoju, mano lūpos ryškiai raudonos, o dar ir veikla mane tarsi įpareigoja visada būti ekstravertišką, tad juoda spalva mane šiek tiek užmaskuoja. Tai – mano kokonas ir mano šarvas, kurį užsidedu eidama į visuomenę. Vilkėdama juodus drabužius jaučiuosi geriausiai. Vienu metu nutariau susikurti juodą uniformą. Gink Dieve, nevadinu savęs dizainere, tačiau po tam tikro amžiaus tampa sunku gražiai ir stilingai apsirengti, nes į vienus drabužius neįtelpi finansiškai, į kitus – fiziškai. Taip mano garderobe atsirado ir pačios kurtos juodos kelnės bei lengvas kimono.“
Rašytoja sako, kad dauguma prancūzių mėgsta juodą spalvą ir dėl to, kad ši puikiai pasitarnauja esminiam jų stiliaus momentui – jokiais būdais neparodyti, kad nors akimirką galvojai, ką šiandien rengsiesi. Nors tų pastangų buvo ir nemažai, niekam nereikia to žinoti. „Maža juoda suknelė, juodos kelnės, švarkas – ir iš karto atrodai elegantiškesnė. Priderini segę, raudonai pasidažai lūpas, ir net neatrodo, kad kažkiek stengeisi.“
Juodos spalvos kuklumą rašytoja kompensuoja ryškiais ir ekstravagantiškais aksesuarais, nes šie ir papuošalai, anot jos, ir yra stiliaus pagrindas: „Aš labai mėgstu papuošalus, originalias rankines, dideles seges, plaukų aksesuarus – lankelius ar gėles. Man patinka jausti žiedo svorį ant piršto ir einant gatve vitrinoje pamatyti savo atspindyje kažką žvilgant. Rankinėms laikyti netgi turiu atskirą spintą! Prancūzės sako, kad į rankinę turi tilpti trys buteliai šampano, – būtent tokio dydžio rankines labiausiai mėgstu. Jų turiu įvairių spalvų ir formų.
Man tikrai nesvarbus prekių ženklas, o didžiausius lobius atrandu sendaikčių turguose. Tiesa, ten esu nusipirkusi ir keletą „Louis Vuitton“ rankinių, bet tų senųjų, nes man tai yra su istorija susijęs žaidimas, o ne prestižas. Mąstau, kas turėjo mano įsigytą daiktą, kokių nuotykius patyrė ir kokių pasipuošusi patirsiu aš.
Mano vyras mane kviečia keliauti taip, kaip kadaise sosto atsisakęs karalius Edvardas VII kviesdavo žmoną: „Psiimk savo „Louis Vuitton“ rankinuką, susidėk papuošalus, atšaldyto šampano, ir važiuojame į Biaricą.“ Tokie kasdienybę praskaidrinantys momentai leidžia pajusti, kad tai ne tiesiog įprasta bet kam prieinama rankinė, o daiktas su istorija. Man patinka turėti daiktą, kurio niekas kitas neturi. Taip pat gera jausti žmogišką šilumą. Nejaučiu aistros naujoms „Prada“ ar „Celine“ rankinėms, man reikia, kad jos būtų išprotėjusios ir turėtų kokią nors istoriją. Vintažinių drabužių ir aksesuarų derinimas su naujais – dar viena prancūziško stiliaus detalė. Čia net įžymybės lankosi vintažinėse parduotuvėse ir sendaikčių turguose.“
Šiandien Eriką sunku įsivaizduoti be raudonų lūpų dažų, – šis yra tapęs tarsi skiriamuoju prancūzių stiliaus ženklu, tačiau su jo galia rašytoja susipažino kitomis aplinkybėmis, dar prieš romaną su Prancūzija. „Raudonai dažytis lūpas mane išmokė Karina Leontjeva ir Vida Simanavičiūtė, kai sirgau vėžiu. Tuo metu daug viešai kalbėjau apie šią ligą, jos stigmą. Norėjosi atrodyti gražiai, bet buvau be plaukų, blakstienų ir antakių. Kai stilistės man padažė raudonai lūpas, pamačiau, kokį stebuklą galima padaryti. Raudona spalva puikiai paslepia nuovargį ir nušviečia ne tik veidą, bet ir visą dieną. Tai yra mano priešnuodis prieš pilkumą, blogą nuotaiką ir nelaimes. Su raudonomis lūpomis pati sau atrodau graži ir laiminga. Dabar net šiukšlių nenešu nepasidažiusi jų. Ne tam, kad kam nors patikčiau ar ką nors sugundyčiau. Visų pirma gundau pati save, nes, kaip sakė OscarasWilde’as, jeigu įsimyli save, tai yra romanas visam gyvenimui. Visam gyvenimui aš romaną turiu pati su savimi ir pati sau noriu atrodyti faina ir jaustis fainai.“
Erikos Umbrasaitės stiliaus taisyklės:
- Juoda spalva suteikia elegancijos ir maskuoja pastangas gerai atrodyti.
- Aksesuarai ir papuošalai yra stiliaus pagrindas.
- Raudoni lūpų dažai nušviečia ne tik tavo veidą, bet ir dieną.
- Nėra amžiaus cenzo dažytis ir puoštis.
- Ilgiausiai trunkantis romanas yra romanas su savimi, tad reikia gundyti ne kitus, o pačią save.
- Sendaikčių turguose, pasitelkus medžiotojo instinktą, galima atrasti nuostabių stiliaus detalių.
- Sendaikčius reikia derinti su naujais drabužiais – taip sukursite Prancūzijoje madingą stilių.
