Su Rūta sutarėme pasikalbėti apie naujausią kosmetikos tendenciją – kietuosius šampūnus. Pati tokį pirmą kartą nučiupau prieš kelerius metus, vos tik pasirodė Lietuvoje. Parduotuvėje tas pirmąsias kregždes tupdydavo ant žemiausios lentynos, kur rikiuojasi likimo ne itin lepinamos prekės. Užtat man kietasis šampūnas buvo tapęs pačiu geriausiu kelionių draugu. Jo nereikėdavo perpilti į lėktuvo saloną leidžiamą neštis buteliuką, o nuplaudavo šis gaminys viską nuo galvos iki kojų. Turbūt būtų tikęs ir kojinėms mazgoti, jei tik nebūčiau gailėjusi jo tokiems nekilniems tikslams. Ano tendencijas aplenkusio prekių ženklo mūsų parduotuvėse neliko, užtat kartu su kietosios kosmetikos populiarumo banga pasirodė keli nauji, net ir vietinės gamybos, o džiugiausia, kad atsirado tokių entuziastų kaip Rūta. Geros kosmetikos receptų ji nė neketina slėpti, atvirkščiai, ragina kuo daugiau visko gamintis patiems, kuo mažiau teršti gamtą atliekomis ir apskritai vartoti sąmoningiau.
Natūralumo paieškos
Prieš dešimt metų Rūta sėkmingai sukosi verslo pasaulyje, bet galiausiai nuo jo taip pavargo, kad nusprendė viską mesti ir leistis į ilgą, trijų mėnesių trukmės, kelionę.
„Iškeliavau į Aziją tik su kuprine. Motociklu išmaišiau neturistines vietas. Tai, ką pamačiau, atvėrė man akis. Ten labai didelė aplinkos tarša, ją dar labiau didina nesaikingas ir neatsakingas vartojimas. Automobilis techninę apžiūrą Azijoje patiria tik kartą – nuriedėjęs nuo konvejerio, o paskui dvidešimt metų važiuoja ir teršia orą. Ratuoti ten visi, gyventojų tankumas labai didelis, todėl visur miestuose tvyro smogas, o žmonės vaikšto su kaukėmis visai ne todėl, kad serga ir bijo kitus užkrėsti ar patys užsikrėsti, o kad apsisaugotų nuo teršalų. Nors neturiu jokio polinkio į astmą, po vienos savaitės pradėjau dusti, – pasakojo pašnekovė. – Taip, kažkas pasaulyje turi egzotiškesnę gamtą ir šiltesnį orą, bet mes Lietuvoje labai švariai gyvename. Išvažiavusi į gamtą, beveik iš bet kurio telkinio galiu pasisemti vandens ir išsivirti arbatos be jokios baimės kuo nors užsikrėsti. Tai – neįkainojamas turtas. Turime jį saugoti, būti sąmoningesni, mažiau vartoti, mažiau teršti aplinką. Reikia nustoti tris šimtus metrų važiuoti mašina. Nustoti apskritai visur lėkti.“
Grįžusi iš kelionės, R. Špakauskienė atsidėjo šeimai, savišvietai ir pomėgiams. „Prasidėjo nuo to, kad įklimpau į aromaterapiją, pradėjau domėtis augalais. Jie mums gali duoti viską, ko reikia. Graikų gydytojas Dioskoridas sudarė augalų farmakopėją, ja iki šiol galima vadovautis, tik sintetiniai vaistai išstūmė fitoterapiją. Paskui pradėjau ieškoti, kuo pakeisti įprastus kremus. Ėmiau domėtis natūraliais, bet man netiko tie, kurių sudėtyje yra vaško, nes kemša poras. Teptis aliejumi taip pat netenkino. Pradėjau gamintis kosmetiką ir ilgai dariausi viską, išskyrus muilą. Galiausiai įsidrąsinau“, – pasakojo R. Špakauskienė.
Visgi Rūtos plaukams muilas netiko, o ir apskritai senų močiučių pasakojimai, kokie stiprūs būna ūkiniu muilu plaunami plaukai, pasirodė esantys tik pasakos. „Sveikos odos pH yra 5,5, plaukų – 4–5,5 pH, o muilo – 8 pH. Tai reiškia, kad odos paviršiaus ir plaukų terpė yra rūgštinė, o muilas – šarminis junginys. Jis gerai plauna odą, bet ant plaukų palieka apnašų, todėl išplauti tokiu muilu gerai gali atrodyti tik žili plaukai, nes jų kitokia struktūra. Iš tikrųjų jei sausą odą plausite daug šarmo turinčiu muilu, ji dar labiau pleiskanos. Jei plaukai ėmė veltis, šiauštis ir lūžinėti, vadinasi, jų pH smarkiai nukrypęs nuo normos, gali siekti 7 ar net 8,5. Štai kodėl taip svarbu, kad šampūno sudėtyje nebūtų labai agresyviai veikiančių ploviklių“, – išsamiai paaiškino natūralios kosmetikos žinovė.
Kietieji šampūnai, nors ir primena muilą, yra visai kitokie. Reikia tik pakeisti psichologines nuostatas ir įpročius, o visa kita – vieni privalumai. „Daug metų eksperimentavau su plaukų dažais – vieną dieną buvau blondinė, kitą – jau brunetė. Savaime suprantama, pažeisti plaukai išsausėjo, ėmė lūžinėti. Ištyrinėjau ekologiškų šampūnų rinką ir supratau, kad net labai gerai žinomi gamintojai naudoja natrio laurilo sulfatą (SLS), o šis putoklis ne tik teršia vandenį, bet ir kenkia galvos odos ir plaukų pH. Plauti plaukus SLS turinčiu šampūnu yra ne ką geriau nei indų plovikliu.“
Šį sausį Rūta nustojo dažyti plaukus, augina juos, todėl labai rūpinasi, kad nenutriuštų galiukai, nes tada nebus jokio grožio. „Kol turėjau kitokio pobūdžio darbą, plaukus plaudavau kasdien, o būdavo – ir po du kartus per dieną, jei vakare tekdavo eiti į kokį nors renginį, oficialų vakarėlį. Kai plaukai ėmė kelti rūpesčių, kirpėja patarė juos plauti rečiau. Sąmoningai ryžausi taip ir daryti – kad nustotų sausėti galai. Kietasis šampūnas man labai pagelbėjo. Juo išplauti plaukai net gurgžda nuo švarumo, bet neišsausėja, – pasakojo pašnekovė. – Pačius plaukus plaunu kelis kartus per savaitę. Labai mėgstu riebias kaukes – su aliejumi, avokadais, – kietasis šampūnas puikiai susidoroja ir su jomis. Tada dėl visa ko plaukus šampūnu ištrinu du kartus, bet visiškai pakaktų išsiplauti kaip visada.“
Kosmetikos pamokos
R. Špakauskienės užsidegimas ypatingas. „Nepabandžiusi mano šampūno negalite rašyti“, – atkakliai tvirtino ji ir pasiskubino atsiųsti iš Kauno gabalėlį „Apelsinmedžių giraitės“. Nors iš pradžių abejojau dėl sudėtyje esančių aliejų ir žolelių, išplauti plaukai atrodė puikiai – purūs ir žvilgantys. Šiek tiek ilgiau nei įprastai užtrukau išgaudama putą, bet ji buvo labai malonios tirštos – kone kremo – tekstūros. Man šis kietasis šampūnas labai patiko, bet Rūta pabrėžė, kad jų yra įvairių, kiekvienam reikia atrasti savo.
Ir kietojo šampūno gamybos būdų yra keli. Šaltasis – tradicinis, taip gaminamas ir muilas. Gaminant džiovinimo būdu, putokliai maišomi su vandeniu, žolių milteliais ir eteriniais aliejais. Pastarojo R. Špakauskienė ir moko savo dirbtuvėse. Kūrybinės raiškos studija „Žali burtai“ atsirado iš jos didelio noro skleisti žinias. „Gaminti natūralią kosmetiką pradėjau prieš aštuonerius metus. Dariau tai visiškai viena, tik neseniai ėmiau samdyti padėjėją, bet neturiu tikslo išauginti savo verslą iki fabriko. Mano misija yra išmokyti žmones viso to, ką pati žinau. Užtat organizuoju labai daug įvairių dirbtuvių. Kosmetikos kiekvienas gali pasigaminti pats“, – sako R. Špakauskienė
Rūtos auditorija – moterys nuo 30-ies metų amžiaus, nes jos jau yra sąmoningos. „Jaunesni žmonės mąsto kitaip. Kolegijoje dėstau aromaterapiją ir matau, kad merginoms net mano studijos pavadinimas atrodo keistas. Jas sunku sudominti, beveik nieko nenori užsirašyti. Vieną dieną, kai ėmiau pasakoti apie morkų aliejų, visos staiga puolė raustis rankinėse ir traukti popieriaus skiautes, kad užsirašytų receptą. Labai nustebau, o paskui išsiaiškinau, kad neseniai apie tokį aliejų internete pasakojo Agnė Jagelavičiūtė, tik jis kainuoja apie penkiasdešimt eurų. Jei moki, tokio paties gali pasidaryti kone už dyką“, – juokėsi pašnekovė ir prasitarė, kad ketina merginoms sukurti atskirą prekių ženklą pagal jų poreikius.
Įsigyti žaliavų natūraliai kosmetikai, rankų darbo muilui, šampūnui ar aromaterapinėms priemonėms gaminti dabar nesunku. Ir visų šių produktų galima pasidaryti patiems namie. Taip Rūta ir ragina elgtis. Daugelis pabando, bet dirbtuvės vis tiek labai populiarios. „Gaminti dirbtuvėse patogiau ir ekonomiškiau, nes niekas tiek eterinių aliejų, kiek aš turiu, neprisipirks, o jų reikia tik po lašą“, – paaiškino R. Špakauskienė.
Įmanoma misija
„Kartais atrodo, kad lengviau pudelį išmokyti vaikščioti, kaip akrobatas vaikšto lenta, nei žmogui pakeisti įpročius. Žmonės labai daug perka ir vartoja. Prieš Velykas užsukau į prekybos centrą – teko skintis kelią alkūnėmis. Tempia pilnus vežimus, o paskui daug maisto išmeta, nes tiek suvalgyti per kelias dienas paprasčiausiai neįmanoma. Visgi mačiau ir mamą su dukra, kurios dėjosi daržoves į daugkartinius maišelius. Pas mus – Kaune! Tokio dalyko dar nesitikėjau pamatyti. Vadinasi, sąmoningumas jau auga, – kalbėjo Rūta. – Aš pati nevalgau nieko, į ką įdėta palmių aliejaus. Jis išgaunamas iš alyvpalmių, o šios yra labai patraukli žaliava – itin greitai auga, derlių duoda keturis kartus per metus. Gamintojai plečia jų plantacijas kirsdami atogrąžų miškus. Kosmetikos gamintojai taip pat prisideda prie atogrąžų miškų naikinimo, nes naudoja palmių aliejų. Man tai nepriimtina. Net šokolado neperku – išmokau pasigaminti pati iš kakavos sviesto.“
Jei kas nori nusipirkti R. Špakauskienės gaminių, gali atsinešti savo tarą ir gauti nuolaidą pirkiniui. „Laikausi nuomonės, kad jeigu ką nors galima panaudoti keletą kartų, reikia tai daryti. Net stiklo perdirbimas – ne išeitis, nes reikia jį kaitinti, o tai didina CO2 emisiją, taigi nelabai išeina sakyti, kad jei įmetėte savo indelį į stiklo konteinerį, pasielgėte ekologiškai. Eterinio aliejaus buteliukai veikiausiai apskritai nebus perdirbami, nes turi kvapą. Paruošti juos, kad būtų tinkami naudoti antrąkart, yra labai sunkus darbas, bet mes juos priimame. Plastikines dalis – kamštelį, lašintuvą, savaime suprantama, tenka išmesti, bet buteliukams išplauti sugalvojau technologiją, ir ji pasiteisino. Taip pat pardavinėju eterinį aliejų didesnėse nei 10 ml talpose – tai ekologiškiau ir daug patogiau tiems, kurie aliejaus sunaudoja daugiau. Visada klijuodavau tik popierines etiketes, bet klientai paprašė plastifikuotų. Aliejus ištirpina užrašą ant popieriaus, ir ilgainiui tampa neaišku, kas buteliuke. Tokių pačių jie norėtų ir šampūnų etikečių. Skundžiasi, kad neatsimena, iš ko pagamintas. Vis dėlto popierines etiketes palikau ant kremų indelių.“
Putoklių ypatumai
„Didelį kiekį kietojo šampūno gaminu užsidėjusi dujokaukę, nes tai vis tiek yra grynas muilas, nereikia apsigauti“, – sakė R. Špakauskienė. Šampūnų gamintojai naudoja paviršiaus aktyvias medžiagas (PAM). Pagrindinės – sulfatai. Natrio laurilo sulfatas (sodium lauryl sulfate – SLS) ir natrio laureto sulfatas (sodium laureth sulfate – SLES) yra labai stiprūs rūgščių druskų dariniai, turintys savybę dirginti odą, ardyti jos apsauginį lipidinį sluoksnį.
Trečiasis populiarus sulfatas – tai natrio kokosulfatas (sodium coco sulfate – SCS). Pirmiems dviem gaminti naudojama lauro rūgštis, o trečiajam – kokosų riebiosios rūgštys, bet tai nėra daug geriau. Tiesiog šis junginys mažiau ištirtas, laikomas mažiau kenksmingu odai, jo pH yra šiek tiek mažesnis – 7.
Pats švelniausias putoklis – kokosų gliukozidas. Tai iš kokosų ir cukraus gaunama plaunamoji medžiaga. Pastarąjį putoklį R. Špakauskienė rekomenduoja, jei norite gaminti savo kietuosius šampūnus. Visa kita – aliejus ir žolelės – tai tik asmeninio skonio ir poreikio išraiška. „Aš mėgstu sau maišyti devynias ajurvedines žoles, tarp jų – ciberžolės ir kuminai. Nededu net eterinių aliejų, nes jos pačios turi savitą aromatą. Pavasarį peržiūriu turimas atsargas. Džiovintos žolės veiksmingiausios iki 2-ejų metų, todėl tas, kurių neišgėrėme, naudoju kosmetikai gaminti. Jonažoles, medetkas užpilu aliejumi ir pasidarau fitolio, kitos žolės keliauja į šampūną“, – pasakojo Rūta.
Pasidaryti žolių miltelių kietajam šampūnui gaminti nesunku: „Galima susimalti kavamale, o aš trinu grūstuvėliu, ir man labai patinka rezultatas. Nereikia baisiai mandrų žolių. Jei jūsų plaukų spalva tokia kaip daugumos lietuvių – cepelinų pilkoji, labai tinka dilgėlės, nes suteikia šiek tiek tamsumo. Balintoms blondinėms dilgėlių nerekomenduoju, nes plaukų spalva tampa kaip geltono viščiuko, o to niekas nenori. Joms geriau naudoti ramunėles, medetkas. Ajerų šaknys, ramunėlės ir medetkos tinka absoliučiai visiems plaukams. Itin gerai veikia apynių spurgai, petražolės. Bazilikai ir rozmarinai, nors tradiciškai nėra laikomi lietuviškomis žolėmis, dabar pas mus kuo puikiausiai auga ir yra tinkami dėti į kietąjį šampūną. Rozmarinai skatina plaukus augti, o jei galvos odą niežti ir yra pleiskanų, labai praverčia mėtos.“
Riebiai galvos odai, anot Rūtos, itin tinka bet kokios rūšies molis, bet labiausiai – gasulo. „Žmonės dažnai stebisi, kaip galima purvu plauti, bet aš iš skautavimo laikų atsimenu, kad niekada į žygius neimdavome jokių ploviklių. Nueini prie upelio, pasiimi saują smėlio ar dumblo ir kuo puikiausiai išplauni šaltu vandeniu visus riebaluotus indus. Esu naudojusi juodą australišką molį – mat jame yra anglies, o ši irgi labai gerai išplauna.“
Molį galite puikiai naudoti ir sausai dantų pastai pasigaminti. „Mėgstu pasidaryti sausos su anglimi. Imu lygiomis dalimis baltojo molio, kalcio karbonato (tablečių galima įsigyti vaistinėje), pridedu aktyvintos anglies ir asiūklių miltelių. Sudrėkintą dantų šepetėlį paprasčiausiai pamirkau į šį mišinį ir trinu. Nereikia bijoti, kad milteliai neigiamai paveiks emalį, – taip tikrai neatsitiks, tik sodos patarčiau vengti – ji tikrai yra abrazyvi medžiaga, – dar vieną receptą padiktavo R. Špakauskienė. – Dažnai žmonėms, norintiems pereiti prie savo gamybos sausos pastos, norisi įprasto mėtų skonio. Jį suteikia mentolio kristalai (ieškokite vaistus gaminančiose vaistinėse). Mentolis daromas iš pipirmėčių – natūralios medžiagos. Daugelio mėgstama pasta yra mėtų skonio, saldi. Šį efektą galima imituoti pridėjus ksilitolio. Tai – ilgai virta beržų ir išgarinta beržų sula. Sergantiesiems parodontoze rekomenduoju ypatingą pastą – ji žalia, neskani. Mažai kam tokia atrodo patraukli, bet dantenos nustoja kraujuoti po kelių dienų.“
Kietumo privalumai
R. Špakauskienės gaminami kietieji šampūnai – neįmantraus dizaino, su skylute, kad būtų galima perverti virvutę ir pakabinti vonioje. Tai, kad išvengiama plastikinio buteliuko, – pagrindinis, bet ne vienintelis kietojo šampūno privalumas. Įprasti gaminami naudojant 80 proc. vandens ir 20 proc. putoklio. Kaip paaiškino R. Špakauskienė, vien iš vandens ir putoklio pagamintas šampūnas būtų labai skystas ir nepatogus vartoti, todėl yra tirštinamas dervomis. Įdedama ir konservantų, nes skystoje terpėje mėgsta veistis bakterijos. Kietieji šampūnai apsieina be šių dviejų komponentų. Be to, skysto šampūno dažnai perdozuojama, todėl jo sunaudojama daugiau, taip dar labiau teršiama aplinka ir vanduo. „Kietojo šampūno neperdozuosite, nes labai lengva suprasti, kad putų pasidarėte jau pakankamai. Jis plauna efektyviau. Mano gaminami gabaliukai sveria 58–60 g, vieno užtenka 25–30 kartams“, – privalumus vardijo R. Špakauskienė.
„Žmogus iš prigimties – tinginys. Šis medalis turi dvi puses. Viena vertus, žmogų sunku perauklėti, bet tinginystė labai dažnai būna ir progreso variklis – vis ką nors išrandame, ir tai yra gerai. Neseniai dalyvavau tarptautinėje kosmetikos parodoje, ten jau radau bioplastiko gamintoją iš Didžiosios Britanijos. Iš cukranendrių pagaminto plastiko indeliai per metus suyra ir virsta kompostu. Tad yra vilčių ateityje sumažinti taršą.“
Receptas. Kietasis šampūnas
Reikės:
* silikoninės formos arba indelio, iš kurio būtų galima išimti gaminį
* bambuko pagaliuko
* virvelės
* 30 g kokosų ar palmių putoklio biriomis granulėmis
* 10 g pudros smulkumo augalų miltelių arba kosmetinio molio, jei galvos oda labai riebi
* 5 g aliejaus
* 5–7 g vandens
* 20 lašų eterinio aliejaus (gali būti mišinys)
Dėmesio! 5 g bet kokios medžiagos atitinka apie
1 arbatinį šaukštelį.
Miltelius sudėkite į putoklį. Beje, augalai turi būti sumalti (galite tai padaryti patys kavamale) labai smulkiai, nes nuo to priklausys šampūno kietumas. Supilkite aliejų, vandenį, sulašinkite eterinį aliejų ir viską išmaišykite, kad nebūtų jokių gumuliukų. Kai masė pasidarys labai lipni, sudėkite į formelę ir suspauskite. Per vidurį įsmeikite pagaliuką. Parą padžiovinkite, įverkite virvelę ir naudokite (jei masė per skysta, muilą reikės džiovinti ilgiau – kol išgaruos vanduo).
