Prieš susitikimą su juvelyrikos dizainere Rūta Domar į tai žiūrėjau kiek skeptiškai, bet pašnekovės nuoširdumas ir charizma neleido suabejoti – tai tikrai veikia. „Visą gyvenimą mane lydėjo sėkmingas skaičius septyni. Gal dėl to, jog prieš septynerius metus sukūriau pirmąją savo kolekciją, dabar pirmąjį kartą pasiryžau plačiau papasakoti apie savo veiklą, idėjas“, – šypsosi R. Domar, darbus kurianti šeimos prekės ženklui „Koljė“. Su ja kalbamės apie buvimą auksakalio dukra, vizitine kortele tapusius arkangelų bei laimės sėklyčių papuošalus, laimėtas studijas Milane ir savojo kelio paieškas.
Juvelyrika – gana mistifikuota veiklos sritis, kuria užsiima tikrai ne tiek daug žmonių. Kaip čia atsidūrėte?
Mano tėtis dar iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dirbo juvelyrikos ceche, vėliau namuose įkūrė ir savo dirbtuves. Namai buvo nemaži, visa vaikystė ten ir prabėgo: tarp plaktukų ir pjūkliukų – smagu ją prisiminti. Rajone mus su broliu netgi vadindavo auksakalio vaikais (šypsosi – aut. past.). Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, tėtis su mama pirmieji Šiauliuose atidarė juvelyro dirbtuves-parduotuvę „Koljė“. Taigi, įkvėptas tokios aplinkos, brolis tapo juvelyru, į šią sritį po ilgesnių ieškojimų pasukau ir aš. Matyt, tiesiog negalėjome atsispirti traukai to, su kuo augome, ką matėme.
Visgi, jei neklystu, jūsų pačios kelias į juvelyrikos dizainą nebuvo toks tiesus ir aiškus?
Tiesa. Po mokyklos baigiau Tarptautinę verslo mokyklą ir per tą laiką supratau, kad ekonomika tikrai nėra mano kelias. Šios mintys ilgai nerimo, tad išvažiavau kuriam laikui pasimokyti į Prancūziją, padirbėti Anglijoje. Svarsčiau, svajojau ir galiausiai priėjau prie išvados, kad turiu grįžti į Šiaulius ir išbandyti save juvelyrikoje. Kitaip tariant, grįžti prie savo šaknų, nuo kurių nutolau ir, matyt, dėl to pasimečiau. „Koljė“ dirbtuvėse pradėjau eksperimentuoti, nebuvo paprasta, bet supratau, kad tai galbūt gali būti mano kelias. Prašiau dangaus ženklo, patvirtinimo, kad tikrai esu ten, kur turiu būti. Netrukus savo delne pamačiau kažkokią formą ir tiesiog suvokiau, kad tai yra angelas – iš to gimė mano pirmasis sukurtas pakabukas meilės arkangelas Čamuelis, vėliau labai natūraliai atsirado ir visas septynetas arkangelų.
Galvojau, jei žmones juos pamils, eisiu toliau. Ir pamilo. Dabar, kai pažvelgiu į pirmuosius bandymus, jie atrodo tokie naivūs, padaryti „pirmoko ranka“, bet juos visgi pirko. Šiuo metu angelų kolekcija atrodo jau visai kitaip, profesionaliai.
Visą gyvenimą mane persekioja sėkmingas skaičius septyni: tiek buvo arkangelų, tiek metų esu juvelyrikoje, 2017 metais susituokiau ir tais pačiais gimė mūsų sūnus Vakaris. Gal dėl to, jog prieš septynerius metus sukūriau pirmąją savo kolekciją, dabar pirmąjį kartą pasiryžau plačiau papasakoti apie savo veiklą, idėjas. Per šiuos metus daugiau nei 3000 angelų rado savo šeimininkus – tai gana solidus skaičius. Su jais nešama gera mintis, jaučiu, kad tai yra prasmingas darbas. Tiesa, šiuo metu kuriu tik papuošalų dizainą, pati jų nebegaminu, nes net fiziškai tai būtų neįmanoma: gyvenu Palangoje ir čia su vyru auginame dar visai mažą sūnelį.
Šalia angelų, viena iš „Koljė“ skiriamųjų ženklų yra ir laimės sėklytės, žadančios norų išsipildymą. Kokia jų atsiradimo istorija?
Tai – mano baigiamasis darbas Milano universitete. Grįžusi į Šiaulius supratau, kad reikia kiek kitokio priėjimo prie juvelyrikos ir troškau daugiau sužinoti apie dizaino kūrimą. Ieškojau, kur galima to mokytis: Lietuvoje šios profesijos nebuvo, o užsienyje tokie mokslai kainavo itin didelius pinigus. Visgi nepasidaviau ir, sudalyvavusi konkurse bei jame užėmusi pirmąją vietą, gavau stipendiją mokytis Instituto Europeo di Design Milane, kur pasirinkau mados dizaino studijas su juvelyrikos dizaino specializacija. Laukdama rezultatų, tikrai vargiai tikėjau savo sėkme, visgi sulaukiau teigiamo atsakymo, tad greitai susipakavau daiktus ir išvažiavau. Mokslai buvo labai įdomūs, gėriau į save informaciją, o, norėdama išlaikyti stipendiją, mokiausi tikrai aukščiausiais įvertinimais. Laimės sėklytės buvo asmeninės tributas, jog reikia siekti svajonių, jog jos pildosi – tai tapo mano baigiamuoju darbu. Tik vėliau sužinojau, kad šie papuošalai turi dar ir kitą magišką galią – labai dažna moteris, nešiodama šią sėklytę, pastoja. Tikrai esu girdėjus ne vieną labai emocionalią istoriją, kaip mano kurtas papuošalas stebuklingai atnešė naują gyvybę – aš pati priklausau šiam moterų būriui (juokiasi – aut. past.).
Ar tikite papuošalų magija, galimybe apsaugoti, suteikti tam tikrų savybių, emocijų?
Žinoma, nes kūrėjas į juos įdeda daug savo minčių. Manau, kad dirbinys neša savo kodą. Angeliukai gimė tikrai ne pačiu lengviausiu mano gyvenimo periodu, pati sau kūriausi simbolius, kurie galėtų man asmeniškai padėti: maniau, jei padės man, padės ir kitiems. Tuo metu skaičiau knygą apie arkangelus, į juos įdėjau tikrai daug savęs, matyt, dėl to viskas taip ir susivienijo. Norisi šiek tiek prisidėti prie gražesnio pasaulio, tai turbūt ir yra mano būdas. Aš labai tikiu šiais angelais, ir jų magija tikrai veikia. Kažkada bandžiau gaminti ir talismanus, kuriuos, atsižvelgiant į būsimą papuošalo nešiotoją, reikia gaminti pagal tam tikras mėnulio fazes, zodiakus. Visgi tai man nepatiko, per sunki energija, ir tikrai ne visi žmones gali nešioti tokius dalykus – jie skatina per sparčiai tobulėti, tam reikia būti tam pasiruošus, dažnai su tuo nesusitvarkoma. Taigi, likau prie vadinamųjų amuletų kūrybos, kurie yra kaip priminimas sau pačiam apie kažką svarbaus. Jie gali turėti šiek tiek kūrėjo energijos, bet, būdami su žmogumi, prisigeria būtent jo energijos, tampa jo dalimi, tarsi geriausiu draugu. Mineralai, kuriais dekoruojame papuošalus, taip pat neša savo energiją. Sakykime, deimantai, kurie gulėjo po žeme šešis milijardus metų, turėjo prikaupti neįsivaizduojamą kiekį energijos – juose tikrai slypi savotiška sąmonės galia, tuo netikėti būtų gana siauras požiūris.
Kaip kyla naujų darbų idėjos? Nors skambės banaliai, bet iš kur semiatės įkvėpimo?
Klausimas tikrai nebanalus. Įkvėpimas ne visada ateina natūraliai, kartais jo tenka ir paieškoti. Įgyvendinau ir daugiau projektų, bet man svarbiausi siejasi su tam tikrais gyvenimo etapais. Angeliukai buvo mano juvelyrikos pradžia, sėklytės –svajonių išsipildymai moksluose, o tuoj pasirodysianti kolekcija susijusi su vaikelio gimimu ir tapimu žmona. Įkvėpimo ieškau kasdieniniame gyvenime, savo patirtyje, nes juk žmonės dažniausiai eina per tokius pačius gyvenimo etapus, visi esame kažkuo panašūs, ieškome panašių dalykų.
Užsiminėte apie naują, tuoj dienos šviesą išvysiančią kolekciją. Gal papasakotumėte daugiau?
Žaibiškai tapau ir žmona, ir mama, mane šie nauji vaidmenys paskatino gilintis į moters sąvoką – ką reiškia ja būti? Tiek laiko buvau laisva, dariau tai, ką norėjau, o dabar turiu derintis prie kitų žmonių. Pačiai reikėjo susiorientuoti, tad domėjausi, skaičiau ir galvojau, kaip tai galėtų atsispindėti juvelyrikoje. Tuomet susidūriau su perlais ir suvokiau, jog tai yra pats idealiausias moteriškumo simbolis. Moliuskas sukuria perlą, kuomet yra užpuolamas kokio nors svetimkūnio: išskiria perlamutrą ir apglėbia smiltelę, siekdamas išsaugoti gyvybę. Perlas man yra apsaugos, išlikimo, atsparumo simbolis ir patraukliai, švelniai atrodo iš išorės – kaip ir moteris. Juk ji yra sukurta globojimui, meilei. Naujos kolekcijos papuošalai buvo kuriami su mintimi, jog jie apkabina pirštus, ausis, į juos švelniai įsitaiso perliukas. Taigi, visi raktiniai jos žodžiai yra moteris, perlas, ir apkabinimas – visa tai glaudžiai susiję.
Kiek sekate juvelyrikos mados tendencijomis? Kokios jums artimiausios ir kas dabar vyrauja rinkoje?
Seniau labai to vengiau, nenorėjau pasiduoti tendencijų įtakoms ir tikėjau, kad gaminys turi tarnauti bent šimtą metų. Dabar keičiuosi, minkštėju, švelnėju, tendencijos man darosi visai smagus dalykas. Žinoma, su klasikiniu žieduku niekada neprašausi, nešiosi iki gyvenimo galo ir dar paliksi anūkams. Visgi pasvarstau, o kodėl gi negyventi šia diena? Jei gali sau leisti įsigyti dabar itin madingą dizainą, kodėl nepasismaginus? Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, jog šiuo metu itin madingi perlai. Tai jaučiau intuityviai, taip pat JAV gemologijos institute nuotoliniu būdu pabaigiau keleto mėnesių kursą apie perlus. Jie juvelyrikoje sparčiai atsigauna po krizės, vėl yra atrandami iš naujo: madingos įvairiausios formos, rūšys. Manau, kad netrukus perlai pasieks savo populiarumo piką.
Šiuo metu kaip tik siaučia švenčių karštinė. Kaip manote, ar artimiesiems ir mylimiesiems verta dovanoti papuošalus, o gal tai per daug rizikinga? Juk visi turime individualų skonį...
Tikrai verta. Geras papuošalas bus geras visiems (juokiasi – aut. past.). Įdomus dizainas ar klasikinis sprendimas jį paverčia vertinga dovana. Sakykime, klasikinis perlų vėrinys neabejotinai turi būti kiekvienos moters spintelėje, nes anksčiau ar vėliau jo tikrai prireiks. Kita vertus, su papuošalais yra tas pats kaip ir su bet kuria kita dovana: reikia rinkti atidžiai bei nuoširdžiai. Tik tuomet tai veikia ir turi magiškų galių. Dovanojantis taip dalinasi savo energija, be to, dovana nebūtinai turi būti brangi, svarbiausia – nuoširdumas.
