Natūralios kosmetikos platintojų interneto svetainėse ir grožio specialistų tinklaraščiuose netrūksta gąsdinimų. Ir per rankas, ir socialiniuose tinkluose keliauja juodasis pavojingų komponentų sąrašas, o jame kone prie kiekvieno pavadinimo mirga baugūs apibūdinimai: „toksiškas“, „kancerogeniškas“, „ardo endokrininę sistemą“, „sukelia vėžį“, „nuodija organizmą“ ir pan.
Deja, paprašyti pakomentuoti šiuos teiginius plačiau ir pagrįsti konkrečiais moksliniais tyrimais, cheminės kosmetikos kritikai dažniausiai sutrinka. Šįsyk paaiškinti, kas yra kas, paprašėme kosmetikos gamintojos įmonės „Cosmoway“ taikomosios chemijos specialistę Viktoriją Liutkutę.
Prieštaringi tyrimai
Kosmetikai kurti naudojama daugiau kaip 10 tūkstančių ingredientų, jų koncentracija dažniausiai labai nedidelė, įvertinti ilgalaikį jų poveikį sveikatai nėra taip paprasta, nes moksliniai tyrimai vykdomi dar gana neseniai. Pasak V. Liutkutės, dažnai daroma klaida, kai medžiaga vertinama neatsižvelgiant į jos koncentraciją.
„Tarkim, natrio šarmas gali nudeginti odą, bet šiek tiek jo padeda sureguliuoti kremo pH, tirština, nedidelis jo kiekis yra visai nekenksmingas, – sako specialistė. – Be to, paprastai tiriamas atskirų medžiagų poveikis, bet mes nežinome, kaip veikia jų kokteilis. Juk vienu metu naudojame daug įvairių priemonių. Dar daugiau visko gauname su maistu, įkvepiame su oru.“
Tad netikslumų kalbant apie kosmetikos sudėtį pasitaiko ne tik populiarioje lietuvių interneto svetainėje „Kosmetikos DNR“, bet ir vienos didžiausių pasaulyje tyrėjų JAV nevyriausybinės organizacijos EWG (Environmental Working Group) jau 20 metų leidžiamame išsamiame kosmetikos gide „Skin Deep“.
Žmonių oda į tuos pačius ingredientus reaguoja skirtingai. Ar reikėtų įtraukti medžiagą į pavojingųjų sąrašą, jei ji sukelia alergiją tik kai kuriems vartotojams? Jei taip, tai pavojingais turėtume laikyti daugumą eterinių aliejų. Tarkim, levandų, – natūralizmo šalininkai pabrėžia jo raminamąsias, uždegimą, spazmus slopinančias savybes ir netgi antidepresinį poveikį. Svetainėje „Kosmetikos DNR“ jis vadinamas citotoksišku, tai reiškia, kad pažeidžia ląsteles, silpnina imunitetą.
Kritikos daugumai eterinių aliejų negaili ir mokslininkai. Vanderbilto universitete (JAV) atlikti tyrimai rodo, kad nuo 2011 iki 2016 m. eteriniais aliejais apsinuodijusių vaikų padaugėjo dvigubai, ir tai lėmė vis didėjantis susižavėjimas natūralumu. Dauguma apsinuodijo kamparo, gvazdikėlių, levandų, eukaliptų, čiobrelių ar arbatmedžių aliejumi. Dėl alergijos rizikos EWG pavojingomis laiko ir kai kurias kitas natūralios kilmės medžiagas – lecitiną, pieno rūgštį ir pan.
„Sakyti, kad komponentas natūralus, netikslu. Jis gali būti natūralios kilmės, bet tai nereiškia, jog išgaunant nebuvo chemiškai apdirbtas, – sako V. Liutkutė. – Priežasčių, kodėl jie keičiami sintetiniais, ne viena: natūralūs brangesni, mažiau stabilūs, sunkiau sukurti tam tikrus kompleksus, neretai jie yra mažiau veiksmingi. Vis dėlto reikia pripažinti, kad ir iš augalų įmanoma išgauti stiprias aktyviąsias medžiagas, tad naudoti tam tikrus uogų ekstraktus tikrai nėra tas pat, kas tepti uogienę.“
Chemikė pabrėžia ir tai, kad jokie tyrimai nėra galutiniai. Paaiškėja, kad nekenksmingais laikomi komponentai nėra tokie jau nekalti, o pavojingi išteisinami. Štai šiuo metu abejojama konservanto cinko piritiono – jis taip pat veiksmingai kovoja su pleiskanomis – nekaltumu.
„Mokslininkų diskusijos kelia daug nerimo šampūnų gamintojams, nes veiksmingiau su pleiskanomis kovojančios medžiagos kol kas nėra, – sako pašnekovė. – O štai sulfatai ir kai kurie parabenai buvo apginti. Planuojama netgi uždrausti ant pakuočių rašyti „be sulfatų“ ir „be parabenų“, nes šie užrašai vartotojams sukuria sveikesnio produkto iliuziją. Tai, kad kosmetikos priemonėje nėra tam tikrų ingredientų, dar nereiškia, kad ji yra geresnės kokybės ar saugesnės sudėties.“
Planuojama uždrausti rašyti „be sulfatų“ ir „be parabenų“, nes taip sukuriama sveikesnio produkto iliuzija.
Mineralinis aliejus
Mineralinis aliejus (mineral oil, paraffinum liquidum, petrolatum) grožio pasaulyje nėra minimas kaip itin pavojingas, bet nuo jo pradėti komponentų analizę norisi vien todėl, kad jis sudaro nemažą cheminių priemonių dalį. Guoda Azguridienė knygoje „Kosmetika: ką mes darome su ja, o ji – su mumis“ rašo, kad mineralinis aliejus sudaro 80–90 proc. cheminės priemonės, tad nutylėti jo poveikį būtų neteisinga. Juolab kad gaminamas iš naftos, tiksliau – iš kuro gamybos metu susidarančių atliekų. Tai, žinoma, sukelia ne pačių maloniausių asociacijų. Įspūdį sustiprina minėtoje knygoje esantis piešinys, kuriame vaizduojamas traukinys, tempiantis cisternas su užrašu: „Nafta jūsų veido kremui.“ Natūralumo šalininkų teigimu, mineralinis aliejus padengia odą orui nelaidžia plėvele, trukdo pasišalinti toksinams, tad šie kaupiasi limfoje, plaučiuose ir kepenyse. Teigiama, kad iš naftos gaminamos medžiagos gali sukelti artritą, migreną, netgi epilepsiją, diabetą ir onkologines ligas.
Pasak V. Liutkutės, dauguma šių teiginių yra nepagrįsti. Tarkim, didžiausią kremų ir serumų dalį sudaro vanduo, o aliejaus jų sudėtyje yra apie 10–30 proc. Naujausi tyrimai nepatvirtina, kad mineralinis aliejus pavojingas. „Šiuo metu Europos Komisija tiria, ar saugu jį naudoti lūpų balzamams gaminti, mat tai, kas ant lūpų, suvalgoma, tad į organizmą patenka tiesiogiai, – teigia chemikė. – Kalbos apie šios medžiagos pavojingumą kilo dėl joje pasitaikančių kenksmingais laikomų sočiųjų angliavandenilių (PHA), – šių gali likti, jei nafta nepakankamai gerai išvaloma. Tad labai svarbu mineralinį aliejų ir kitus iš naftos išgaunamus riebalus kuo geriau išvalyti. Taip pat svarbu aliejaus klampumas. Kuo jis skystesnis, tuo geriau prasiskverbia į odą. Beje, kai kurie natūralūs aliejai taip pat užkemša poras, tad sakyti, kad jie leidžia odai laisviau kvėpuoti, netikslu. Mineralinis aliejus kaip tik suteikia priemonei lengvos konsistencijos įspūdį, ją lengviau tepti, ji greičiau susigeria.“ Beje, mineralinio aliejaus pavojingu nelaiko ir EWG.
Parabenai ir kiti konservantai
Bene daugiausia kritikos strėlių sulaukia parabenai (methyl-, propyl-, butyl-, ethylparaben). Tai – konservantai, jie saugo nuo bakterijų, pelėsio, mielių ir grybelio. Teigiama, kad parabenai ardo endokrininę sistemą, sukelia alerginių reakcijų, silpnina imuninę sistemą, yra toksiški ir kancerogeniški. Todėl nenuostabu, kodėl kosmetikos gamintojams etiketėse taip svarbu užrašyti: „Be parabenų.“ Pasak V. Liutkutės, kai kur ir kai kurie parabenai tikrai uždrausti (tarkim, Danijoje vaikams iki 3-ejų metų skirtose prekėse negali būti jokių parabenų), tačiau šie komponentai pastaruoju metu yra vieni geriausiai ištirtų, tad neturėtume bijoti neuždraustų.
„Panika dėl parabenų kilo 2004 m., kai grupelė britų mokslininkų rado jų pieno liaukų augliuose, – pasakoja mokslininkė. – Tada paskelbta, kad dezodorantai, kurių sudėtyje yra parabenų, sukelia vėžį. Po kelių mėnesių paaiškėjo, kad šios medžiagos nėra vėžio priežastis, tiesiog vėžinės ląstelės jas kaupia. Kadangi žiniasklaida mėgsta sensacijas, natūralu, kad paneigimas nepaplito taip plačiai kaip „atradimas“. Vėliau daugiau kaip 60 atliktų nepriklausomų mokslinių tyrimų patvirtino, kad kosmetikoje esantys parabenai neturi neigiamo poveikio žmogaus sveikatai, nėra toksiški, kancerogeniški, mutageniški, jei jai gaminti naudota leidžiama parabenų koncentracija (norma laikoma, jei jie sudaro ne daugiau kaip 1 proc. visos priemonės kiekio). Jų tinkamumą naudoti, atlikęs apie 110 tyrimų, patvirtino ir JAV maisto bei vaistų priežiūros biuras (FDA), bet tai neigiamos šlovės šleifo nuo parabenų nenuplėšė.“
Kur kas daugiau neigiamų vertinimų sulaukia kitas konservantas – triklozanas. Teigiama, kad jis silpnina imuninę sistemą, trikdo endokrininę, gali būti apsigimimo ir vėžio priežastis. Vargu ar jis gali sukelti tokių rimtų sveikatos problemų, kaip rašoma, bet naudoti jo kosmetikos priemonėms gaminti leidžiama ribotai, o higienos priemonėms – draudžiama.
Netrūksta aistrų ir dėl itin dažnai naudojamų konservantų natrio benzoato ir kalio sorbato. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad natrio benzoatas turi kancerogeninį poveikį, bet tyrimai to, pasak V. Liutkutės, nepatvirtino. Tiesą sakant, jis netgi laikomas tokiu saugiu, kad maisto produktuose neribojamas ir gali įeiti į ekologiniu sertifikatu ženklinamos kosmetikos sudėtį.
O gal galima apsieiti apskritai be konservantų? „Jei kosmetikos priemonėje nėra vandens, galima apsieiti, – sako chemikė. – Kita vertus, nebūtinai konservantai turi būti sintetiniai. Aš, kurdama kosmetiką, dažnai naudoju natūralią trijulę – vitaminą E, benzilo alkoholį ir dehidroacetatinę rūgštį. Tiesa, natūralūs konservantai trumpina priemonės tinkamumo vartoti laiką. Kad jie veiktų, turi būti užtikrintas tam tikras pH ir pan.“
Alkoholis ir glikolis
Užrašas „be alkoholio“ taip pat gana dažnas ant kosmetikos priemonių etikečių. Vengiame šio komponento, nes girdėjome, kad alkoholis pažeidžia odos apsauginį sluoksnį, sausina ir dirgina ją, skatina atsirasti dermatitą. Anot Kanados mokslininkų, jei priemones su šia sudedamąja dalimi naudosite ilgai, gali pradėti nykti ląstelės.
V. Liutkutė pabrėžia, kad visų rūšių alkoholio vertinti vienareikšmiškai negalima, nes tai – didelė medžiagų grupė. „Mažos molekulinės masės alkoholiai (ethanol, isopropyl alcohol, denatured alcohol) daugiausia naudojami kaip antiseptikai, turi antibakterinių savybių, bet kartu pažeidžia odos apsauginį sluoksnį, tad priemones su jais reikėtų naudoti labai atsargiai, – sako chemikė. – Riebieji alkoholiai (cetyl-, stearyl-, cetearyl-) yra kieti ar vaško konsistencijos, naudojami kaip emulsikliai, tirštikliai. Jie dažnai išgaunami iš augalinių žaliavų, tad ne tik nedirgina ir nesausina odos, bet, priešingai, turi drėkinamųjų ir minkštinamųjų savybių. Aromatiniai alkoholiai naudojami kaip konservantai, kvapų ar eterinių aliejų sudedamoji dalis. Pagrindinis šios grupės atstovas benzilo alkoholis yra natūralios kilmės ir naudojamas netgi ekologiškai kosmetikai gaminti. Glicerolis, atliekantis odos drėkiklio funkciją, taip pat priklauso alkoholių grupei, jo dedama net į maisto produktus kaip saldiklio.“
Silikonai negali prasiskverbti giliau, yra nuplaunami, tad nei odai, nei plaukams nedaro jokio poveikio.
Kuriant kosmetiką itin dažnai ir gausiai naudojami įvairūs glikoliai (propylene, butylene, polypropylene) irgi priskirtini prie alkoholio grupės. Glikoliai kosmetikos gamintojų mėgstami dėl to, kad palaiko odos drėgmę, suriša riebalus ir sukelia odos lygumo pojūtį. Jų į priemones dedama tiek daug, kad komponentų sąraše užima antrą ar trečią poziciją – iškart po vandens. Kritikams kliūva tai, kad glikoliai gaminami iš naftos ir įeina į antifrizų, stabdžių skysčio sudėtį, o itin dažnai naudojamas propileno glikolis, teigiama, sukelia distrofinių inkstų ir kepenų pakitimų. EWG jį apibūdina tik kaip galintį sukelti alergiją, dermatitą ar kitas išorines odos reakcijas.
Sulfatai ir aminai
Turbūt ne kartą yra tekę girdėti, kad kuo labiau šampūnas putoja, tuo jis agresyvesnis. Putojimą dažniausiai sukelia sulfatai (Sodium Laureth Sulfate (SLeS), Sodium Lauryl Sulfate (SLS). Chemikė Viktorija Liutkutė yra girdėjusi mitų, esą šios medžiagos sukelia vėžį, yra toksiškos, bet mano, kad įtarimų galėjo sukelti nebent šių medžiagų pigumas.
„Iš tikrųjų ši pigi ir labai veiksminga žaliava dažniausiai yra natūralios kilmės, – sako specialistė. – Pirmoji naudoti sulfatus šampūnams gaminti 1930 m. pradėjo įmonė „Procter & Gamble“, tai sukėlė tikrą revoliuciją plaukų priežiūros priemonių rinkoje. Pirmojo tokio šampūno „Royal Drene“ buteliukas iki šiol saugomas Vašingtone esančiame Nacionaliniame gamtos istorijos muziejuje. Iki šiol nėra jokių įrodymų, kad sulfatai gali sukelti vėžį, nors šios srities tyrimai atliekami visame pasaulyje. 1983 m. JAV ekspertų grupė, atlikusi SLS saugos bei toksiškumo analizę, patvirtino, kad šį komponentą visiškai saugu naudoti kosmetikai gaminti. Tai patvirtino ir 2002 m. pakartotas metatyrimas, jo metu išnagrinėta daugiau kaip 250 mokslinių straipsnių. Beje, tai, kad sulfatai saugūs, dar nereiškia, kad jie nedirgina odos ar akių. Tad tiems, kurių oda jautresnė, vertėtų rinktis švelnesnes alternatyvas.“
Kritiškiau chemikė atsiliepia apie amoniako junginius, arba aminus (triethanolamine (TEA), diethanolamine (DEA)), – šios medžiagos neretai naudojamos kaip putojančios ir tirštinančios. „Juose gali kauptis 1,4-dioksanas, o šis yra pavojingas, toksiškas ir dirginantis. Mes aminų privengiame, yra labai gerų jų alternatyvų, tarkim, įvairūs glikozidai, išgaunami iš cukranendrių, kokosų“, – sako V. Liutkutė.
Silikonai ir ftalatai
Silikonus galima atpažinti iš pavadinimų – jie baigiasi -cone, -conol, -zane arba -siloxane (dimethicone, trimethyl-siloxysilicate, dimethiconol ir pan.). Dažniausiai jų yra plaukų priežiūros priemonėse, nes suteikia spindesio, glotnumo, padeda plaukus lengviau iššukuoti. Būna silikonų ir veido kremuose, serumuose, ypač – dekoratyvinėje kosmetikoje, nes lūpų dažams suteikia lako spindesį, kreminei pudrai – matinę spalvą.
Kritikai teigia, kad silikonai dirgina akis, odą, sukelia auglius, bet, pasak Viktorijos Liutkutės, tokios kalbos nepagrįstos, mat šios medžiagos negali prasiskverbti giliau, yra nuplaunamos, tad nei odai, nei plaukams nedaro jokio poveikio – ne tik neigiamo, bet, deja, ir teigiamo. Silikonų sukuriamas sveikų plaukų įspūdis – tik iliuzija, ilgainiui jie tampa dar sausesni ir šiurkštesni. Plaukus kur kas geriau maitina natūralus aliejus. Dar vienas silikonų minusas – neigiamas poveikis gamtai. Kadangi silikonas nėra bioskaidus, per kanalizaciją nukeliavęs į vandens telkinius kenkia ekosistemai: augmenijai ir gyvūnijai. Dėl to naudoti silikonus nuplaunamoms priemonėms gaminti leidžiama ribotai, o kai kuriuos – draudžiama.
Keblesni reikalai – su ftalatais. Šių minkštumo ir skvarbumo suteikiančių medžiagų randama ne tik plastikiniuose gaminiuose, bet ir lūpų dažuose, kvepaluose, dezodorantuose, plaukų priežiūros priemonėse, nagų lake. Teigiama, kad jie neigiamai veikia endokrininę sistemą, kenkia kepenims, trikdo medžiagų apykaitą, gali sukelti astmą. Ypač dažnai linksniuojamas bisfenolis A. Dalį ftalatų Europos Sąjungoje naudoti uždrausta, tačiau dalį jų slepia užrašas „fragrances“, mat šios medžiagos yra kvapų sudedamoji dalis, naudojamos kaip kvapo nešikliai, stiprikliai.
Sintetiniai ir natūralūs kvapai
Kaip ir kiti cheminiai priedai, neigiamai vertinami ir sintetiniai kvapai (fragrances, parfum). Teigiama, kad jie pažeidžia kepenis, inkstus, nervų sistemą, gali sukelti vėžį, jų molekulių dėl ypatingo patvarumo ir savybės biologiškai kauptis esą randama net motinos piene. Galbūt įtarumą didina tai, jog daugumos kvapiųjų medžiagų pavadinimų ir kilmės leidžiama nenurodyti. Taip elgiamasi saugant komercines paslaptis. Kvapą kosmetinei priemonei gali suteikti ir eterinis aliejus, tokiu atveju kilmė paprastai nurodoma (essential oil).
Pasak V. Liutkutės, tiek sintetiniai, tiek natūralūs kvapai gali sukelti alergiją, ji pasireiškia galvos skausmu, bėrimu, kosuliu, niežuliu, oda gali tapti jautri saulės spinduliams. „Dėl to 26 stipriausius alergenus, tarp jų – ir labiausiai esą dėl kancerogeninių savybių linksniuojamą limoneną, nurodyti privaloma, – sako chemikė. – Beje, limonenas yra natūralios kilmės, išgaunamas iš citrusinių vaisių žievelių.“ Nei Pasaulio sveikatos organizacijos, nei Europos Sąjungos normatyvuose limonenas nėra apibūdinamas kaip kancerogenas, teigiama, kad jis saugus. „Apskritai kalbant, tos dozės ingredientų, kurias gauname su kosmetika, daro kur kas mažesnį poveikį nei maistas, – sako V. Liutkutė. – Tad tai, ką dedame į burną, turėtume analizuoti atidžiau nei tai, ką tepame ant kūno.“
