Sakote, kad odontologija – labai įdomi sritis. Vargu ar galėjote tai suprasti būdamas moksleivis. Kas Jus pastūmėjo pasirinkti šią profesiją? Gal šeimos tradicijos?
Nesu kilęs iš gydytojų šeimos. Mano mama yra logopedė, tėtis – darbininkas. Turiu jaunesnę seserį, ji dirba turizmo srityje. Mokydamasis mokykloje, lankiau grafikos, tapybos būrelius ir... boksą. Naujoji Vilnia – toks sostinės rajonas, kur bokso įgūdžiai praverčia (juokiasi). Neplanavau rinktis odontologijos, galvojau apie meną, teisę arba ekonomiką. Patiko ir biologija. Sužinojęs, kad į Vilniaus universitetą grąžintos odontologijos studijos, nutariau pabandyti.
Ar studijos pateisino Jūsų lūkesčius?
Pirmi metai man buvo tikras iššūkis. Nors Naujoji Vilnia priklauso Vilniui, gyvenau tarsi atskiroje respublikoje. Ten daug puikių dalykų, nuostabi gamta, bet vertybės kiek kitokios. Namuose, mokykloje ir su draugais kalbėjau rusiškai, tad lietuvių kalbos beveik nemokėjau. Vilniaus visiškai nepažinojau, man jis tapo dideliu atradimu – pradedant senamiesčiu, baigiant santykiais su žmonėmis. Visi pasirodė tokie draugiški, geranoriški. Esu dėkingas draugams ir dėstytojams, kad mane palaikė, mokė kalbos. Nutikdavo įvairių kuriozų. Prisimenu, kai pavėlavau į pirmą paskaitą ir dėstytoja paklausė, kas nutiko, o aš atsakiau, kad mieste patekau į baisius kumščius, per visą auditoriją nugriaudėjo juokas... Kuo ilgiau mokiausi, tuo labiau man ši specialybė patiko.
Įsivaizduoju, kaip baisu pirmą kartą gręžti dantį gyvam žmogui...
Gal kai kuriems tai atrodo kaip psichopato svajonė, bet man labai patiko gręžti, lipdyti. Iš pradžių mokėmės su dirbtiniais žandikauliais. Kai atėjo laikas dirbti ir su tikrais žmonėmis, pirmaisiais bandomaisiais triušiais sutiko tapti mano vaikystės draugai. Išsižioję jie turėdavo sėdėti tikrai ilgai, bet galiu pasidžiaugti, kad dauguma tada mano sudėtų plombų laikosi iki šiol. Savo noru likdavau budėti Žalgirio klinikoje naktimis. Čia supratau, kad neužtenka suteikti žmogui medicininę pagalbą, ne mažiau svarbu ir mokėti su juo bendrauti, jį pajusti, suprasti mąstymą. Ne paslaptis, kad naktimis į šią kliniką ateidavo specifinių pacientų, kartais tekdavo raminti ne tik auką, bet ir jį atlydėjusius draugus.
Negi tokios patirtys neatšaldė noro dirbti gydytoju?
Nė kiek neatšaldė. Arba tau patinka darbas, arba esi priverstas jį dirbti. Man mano darbas tikrai patinka. Vos baigęs nutariau atlikti rezidentūrą vienoje privačioje klinikoje. Patiko ten dirbusio gydytojo požiūris, darbo principai, medžiagos, įrankiai ir rezultatai. Atėjau ir pasisiūliau. Aišku, valstybinėje poliklinikoje būčiau turėjęs daugiau pacientų ir daugiau praktikos, bet man norėjosi ne dirbti naudojant senus įrankius ir taikant senus metodus, bet mokytis to, kas inovatyvu.
Dabar odontologija eina į skaitmeninį amžių, atsiveria neribotos galimybės, tad turi nuolat save auginti.
Odontologija apima daug sričių. Kokios artimiausios Jums?
Išbandžiau daug. Man patiko dirbti su vaikais. Tai labai specifinė sritis, kur gydymas atima gal tik ketvirtadalį laiko, visa kita – bendravimas, pasakų sekimas ir nesibaigiantys žaidimai. Mane, kaip ir daugumą odontologų vyrų, domino protezavimas. Protezuodamas daugiausia bendravau su vyresnio amžiaus žmonėmis. Kone kiekvieną dieną pareidavau namo su pilnu maišeliu saldainių, brendžio ir kitokių gėrimų – mat vyresni žmonės, net ir gydydamiesi privačiai, vis dar jaučia norą atsilyginti papildomai. Chirurgijos, nors ją vyrai irgi renkasi dažnai, aš iš pradžių kračiausi, bet teko prisiminti – kai nutariau imtis implantavimo.
Dantų implantai turbūt sukėlė pasaulyje tikrą revoliuciją?
Ši metodika išties pakeitė supratimą apie odontologiją, nes leidžia susigrąžinti prarastus dantis nekenkiant kitiems. Pirmasis implantas pasaulyje įsriegtas 1965 metais, bet Lietuvoje implantologija kelią skynėsi sunkiai. Buvo ir įdomu, ir baisu – juk svetimkūnis, neaišku, ar prigis. Aš dirbu šioje srityje jau 12 metų. Dabar susiduriame su naujais iššūkiais – kaip pasiekti, kad implantas kuo ilgiau tarnautų, kaip padaryti šią procedūrą kuo greitesnę ir patogesnę. Iš pradžių manyta, kad kuo daugiau implantų, tuo geriau. Dabar laikomasi pozicijos, kad invazijų turi būti kuo mažiau. Jei galima išsaugoti tikrus dantis, tą ir reikia daryti, nes kai burnoje yra savo dantų, kitoks kramtymo pojūtis. Populiarėja momentinė implantacija, kai tą pačią dieną ir išraunamas dantis, ir įsukamas implantas, – tai ir greičiau, ir patogiau, ir pacientas mažiau traumuojamas. Mes vieni pirmųjų pradėjome taikyti šį metodą, o dabar tyrimai galutinai patvirtino jo patikimumą.
Tada kodėl kai kurie gydytojai vis dar laikosi senos metodikos?
O kodėl kai kurie vis dar naudoja iš metalo keramikos pagamintus dantų vainikėlius, nors per pastaruosius dešimtmečius protezavimo srityje įvyko tiek naujų dalykų – atsirado cirkonis, nekeraminės monolitinės konstrukcijos? Gal kai kuriems gydytojams patogiau daryti tai, ką geriausiai moka. Aišku, yra dalykų, kurie nesikeičia. Tai – pagarba žmogui, bendravimas, noras jam padėti, bet, kalbant apie technologijas, tradicijų laikymasis tik stabdo progresą. Turi sąmoningai save auginti.
Dabar odontologija eina į skaitmeninį amžių, atsiveria neribotos galimybės. Kompiuteriu skenuojama žmogaus burnos ertmė, kuriamas projektas, duomenys perduodami į specialią įrangą, ir nauji dantys gali būti sukuriami čia pat, klinikoje. Žmogus juos savo burnoje gali turėti jau tos pačios dienos vakarą! Mes naudojame programas, kurios leidžia pamatyti preliminarų galutinį rezultatą ne tik nuotraukose, bet ir filmo fragmente. Visai kitas efektas, kai žmogus pamato save su naujais dantimis kalbantį, besijuokiantį.
Kalbėjote apie kūrybą, pomėgį lipdyti. Ar viską kompiuterizavus lieka erdvės kurti?
Kompiuteris tik pasiūlo bazinį vaizdą. Visas korekcijas ir trūkstamas detales, suteikiančias dantims natūralumo, turi nupiešti pats. Tik ne ranka, o kompiuterio pele.
O kas toliau? Gal greitai užsiauginsime dantis iš kamieninių ląstelių?
Tikiu, kad taip bus, ir labai to laukiu. Vis dėlto manau, kad nauja – tai pamiršta sena. Ateityje vis daugiau dėmesio bus skiriama profilaktikai. Kuo ilgiau seksis išsaugoti sveikus savo dantis, tuo mažiau reikės investuoti į jų atkūrimą.
Ar nebijote likti be darbo?
Be darbo? (Juokiasi.) Geras klausimas. Kad ir kaip žmogui patiktų darbas, jis neturėtų linkėti žmonėms sirgti. Daugiau dėmesio skirsime profilaktikai, konsultacijoms, estetiniams dalykams. Kad implantai būtų ilgalaikiai, juos reikia tinkamai prižiūrėti – kasmet lankytis pas gydytoją, stebėti, ar niekas nesikeičia, reguliariai atlikti burnos higieną, tinkamai valyti dantis. Deja, žmonės tai pamiršta. Jei dantų neskauda, tai neva ir pas odontologą nėra ko vaikščioti. Dar praeis laiko, kol žmonės supras, kad palaikomasis gydymas, nuolatinė priežiūra tokie pat svarbūs kaip operacija, nes apie implantą gali prasidėti uždegimas, kyla rizika jo netekti, kaip ir danties. Šis procesas vadinamas periimplantitu.
Žmonės neretai nori tobulo lygumo, o man labiau patinka natūralumas, šiek tiek asimetrijos, nes tai suteikia individualumo.
Kad į priekį žengiate dideliais žingsniais, nereiškia, kad niekas nelipa ant kulnų. Kaip atlaikote konkurenciją?
Odontologų yra tikrai nemažai, bet kuo toliau, tuo mažiau tarpusavyje konkuruojame ir daugiau bendradarbiaujame, dalijamės. Negali vienas žmogus išmanyti visko. Jei ko nors nemoku, geriau nusiųsiu pacientą pas kolegą, kuris tai moka. Svarbiau suteikti žmogui kokybiškesnę paslaugą ir pelnyti jo pasitikėjimą, nei bandyti žūtbūt padaryti viską pačiam.
Varžotės tarpusavyje profesionalumu, bet dalis pacientų vis tiek renkasi specialistą pagal kainas. Sakykite atvirai, kodėl jos taip kandžiojasi?
Ne paslaptis, kad odontologų niekas nemėgsta. Kankina ir dar prašo už tai sumokėti (šypsosi). Žmonės dažnai klausia apie kainas, nori išsiaiškinti, kokia yra medžiagų savikaina, kodėl už valandos darbą jis turi mokėti 70 eurų ir pan. Retas pagalvoja, kad į paslaugos kainą įeina daugybė dalykų – išsilavinimas, ilgametė patirtis, asistentų darbas, mokesčiai, patalpų nuoma, įrankiai, kvalifikacijos kėlimas. Tarkim, vieni kursai kainuoja iki 4 tūkstančių eurų. Natūralu, kad aukštesnės klasės produktas daugiau kainuoja. Netyriau, ar brangesnis implantas geresnis, bet tikrai žinau, kad jį pagaminusi kompanija atliko daug bandymų, turi aiškią metodiką ir sprendimo raktą, jei kas nors nepavyktų. Pastebėjau, kad rezultatu patenkintas žmogus pamiršta, kiek už tai sumokėjo, bet jei lūkesčiai nepasiteisina, kai akis bado koks nors trūkumas, tie sutaupyti pinigai nedžiugina.
Prisipažinkite, ar turite profesinį įprotį pirmiausia įvertinti pašnekovo dantis?
Neslėpsiu, taip (juokiasi). Laimė, esu trumparegis, tad užtenka nusiimti akinius, ir ši problema dingsta. Svarbiausia, kad žmogus savimi rūpintųsi, o tai, kad vieni dantys atrodo gražiau, kiti kiek prasčiau, – natūralus dalykas. Be to, kiekvienas žmogus skirtingai suvokia grožį. Dauguma žmonių vis dar nori tobulo lygumo, o man labiau patinka natūralumas, šiek tiek asimetrijos, nes tai suteikia individualumo.
O jei nesirūpina, iškart nustojate jį gerbti?
Šypsena yra mūsų vizitinė kortelė. Natūralu, kad pirmas įspūdis reiškia daug, bet stengiuosi nedaryti skubotų išvadų. Gal žmogui dabar sudėtingas laikotarpis, yra kitų rūpesčių, o gal jo tiesiog kiti prioritetai. Kartais tenka bendrauti su tikrai turtingais žmonėmis. Jie atvažiuoja į kliniką naujais automobiliais, bet sužinoję, kiek kainuos sutvarkyti dantis, ima vardyti, ką dar reikėtų nupirkti mašinai, namams.
Kad ir kokia įdomi būtų profesija, kartais vis tiek norisi pailsėti nuo darbo. Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Mėgstu buriuoti. Praėjusią vasarą beveik dvi savaites su 12-os žmonių komanda plaukiau burlaiviu per Atlantą. Tai padeda nuo visko atitrūkti. Turi daug laiko pabūti su savimi, suprasti, kas tau tikrai svarbu, o kas yra tik bevertis triukšmas. Neįtikėtina, kiek nedaug iš tikrųjų reikia, kad jaustumeisi patogiai. Neseniai mane užvaldė dar viena aistra – kalnai. Alpinizmas dar geriau nei buriavimas išvalo galvą. Įsivaizduokit, kabi vienas virš bedugnės, įsitvėręs uolos vien rankų ir kojų pirštais, ir mąstai, ką daryti toliau. Kartais norisi rėkti iš nevilties. Bandai vieną variantą, kitą, trečią ir, kai jau atrodo, kad liksi čia kaboti amžinai, pastebi kokį nors išsikišimą, leidžiantį pajudėti pirmyn. Apima kone euforija. Laipiodamas supratau pauzės jėgą. Kai susiduri su itin sudėtinga situacija, labai svarbu neskubėti, nesikarščiuoti, tiesiog susikaupti ir rasti sprendimą. Šią patirtį sėkmingai pritaikau ir medicinoje.
