XIX a. pr. pašlijo Lietuvos kultūros veikėjo, istoriko Teodoro Narbuto (1784–1864) sveikata, jis beveik nevaikščiojo. Išgirdo ligonis apie Druskininkų gydomąsias versmes ir nusprendė jas išbandyti. Po dviejų apsilankymų T. Narbutas praktiškai pagijo ir galėjo vaikščioti. Taigi kada šiandieniniai Druskininkai tapo gydomąja vietove?
Atsakymo vertėtų ieškoti XVIII a. II p., kai 1772 m. Lietuva neteko druskos iš Lenkijos ir susidomėjo vietiniais ištekliais. LDK Vyriausiosios mokyklos Gamtos istorijos katedros dėstytojai (pirmiausia prof. Stanislovas Bonifacas Jundzilas) pradėjo domėtis vietine kalnakasyba bei druskingų vietovių paieška. Be to, 1788 m. valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis išleido raštą, įpareigojantį pranešti apie vietines druskingas vietas ir šaltinius.
Druskininkų versmių gydomosios galios žinotos jau XVIII amžiuje. Ten veikusią gydyklą ir gydymu užsiėmusią Suručių giminę mini pats mineraliniais vandenimis išsigydęs istorikas Teodoras Narbutas.
Taigi užmojis įgavo valstybinį mastą. Matyt, neatsitiktinai buvo „aptiktos“ ir Druskininkų gydomosios versmės, apie kurių poveikį garsas sklido dar XVIII amžiuje.
Tikėtina, kad minėtame kaime veikė apylinkės žmonių žinoma gydykla, kurios vaizdą bei tenykštį gydymo procesą puikiai perteikė T. Narbutas: „Šeimininkas, į kurio trobą kaime užėjau, buvo pavarde Surutis, [...] pasikliaudamas žiniomis, gautomis iš tą reikalą išmanančių žmonių ir savo asmenine praktika su ligoniais, tapo mano patarėju ir gydytoju.
Kiekvieną rytą man atnešdavo molinį ąsotėlį mineralinio vandens, kurį turėdavau išgerti, o vonioms naudojo kitą šaltinį. Vandenį šildydavo katile, po atviru dangumi, čia pat prie keliuko į kaimą, toje pusėje, kur buvo šaltiniai.“
Anuomet šiame kaime gyveno 5 valstiečių šeimynos, o gydymo verslu užsiėmė T. Narbuto minima Suručių giminė. Garsas apie Druskininkų gydomuosius vandenis pasiekė ir valdovą Stanislovą Augustą, kuris Druskininkus siekė paskelbti gydomąja vietove.
Įrašas jo dienoraštyje byloja: „1794 m. birželio 20 d. aplankėme gydomaisiais vandenimis garsėjančią Druskininkų vietovę ir radome reikalą pasirašyti dekretą dėl jos paskelbimo gydomąją vieta su Komiteto ir Daktaro išlaikymu iš karaliaus iždo.“
Tuomet Druskininkai dar netapo kurortine vietove. Be to, keistai atrodo, kad 1794 m. esant neįprastai padėčiai (Lietuvoje vyko Tado Kosčiuškos sukilimas), galėjo atsirasti toks dokumentas. Galbūt jis ir buvo paskelbtas, pasirašytas, bet neturėjo teisinės galios? Taigi šis sumanymas priblėso, nes 1795 m. įvyko trečias Abiejų Tautų Respublikos padalijimas.
Stebuklingas vanduo mėgintuvėlyje
Praėjus neramumams Druskininkai vėl buvo prisiminti. Tuomet vietinių gydomųjų vandenų tyrimui vadovavo Karlas Fromholdas Šiofogelis (von Schönvogel), vokiečių kilmės bajoras, gimęs Kuršo kunigaikštystėje (dab. Latvijoje). Jis studijavo Frankfurte, gavo gydytojo diplomą, vėliau dirbo Lenkijoje, Rusijoje.
Iš 1796 m. K. Šionfogelio ataskaitos, skirtos tuometiniam Lietuvos generalgubernatoriui Nikolajui Repninui, sužinome, kad Druskininkų šaltinius tyrė grupė kvalifikuotų specialistų: K. F. Šionfogelis, Gardino miesto vaistininkas Šmitas (Schmidtt) ir Rusijos armijos vaistininkas Melinas.
Iš 1796 m. K. Šionfogelio ataskaitos, skirtos tuometiniam Lietuvos generalgubernatoriui Nikolajui Repninui, sužinome, kad Druskininkų šaltinius tyrė grupė kvalifikuotų specialistų: K. F. Šionfogelis, Gardino miesto vaistininkas Šmitas (Schmidtt) ir Rusijos armijos vaistininkas Melinas.
Jie, atlikę cheminius bandymus, nustatė: „Vandenys šitų dviejų šaltinių [...] yra sūrūs ir skaidrūs, o pagal kvapą – sieros. [...] Vanduo šių dviejų šaltinių paveikia išmatas ir šlapimą. Tačiau pirmojo [šaltinio] pasekmės yra švelnesnės, jis veikia lėtai ir nežymiai, nesukeldamas viduriavimo nei kito nepatogumo, tai išbandė keli asmenys, kurie atvyko dėl smalsumo ir gėrė vandenį mažais kiekiais. [...]
Skirtingos mineralų dalys, kuriomis vanduo yra prisotintas, ypač naudingos [vidurių] užkietėjimui, edematiniams skorbutiniams patinimams ir kitoms šios rūšies ūminėms ir chroniškoms ligoms [gydyti], sukeltoms klampių, aitriai gleivėtų ir tulžingų skysčių, kurie įsimeta į vidaus organus ir kitas nervines bei kilmingas dalis.
Asmenys, vartodami šių šaltinių [vandenį], pradeda nuo pirmojo [šaltinio vandens], pakankamai valančio, šalinančio ir skystinančio, ir baigia antruoju [šaltiniu], kuris dėl jo didelio kartumo ir geležies arba sieros dalelių, kuriomis vandenys yra gausiai prisotinti, yra labiausiai naudingas nervams.“
Taigi XVIII a. pab. Druskininkų šaltinių gydomasis poveikis buvo gerai žinomas. Šių vandenų dėka netrukus Druskininkams suteiktas kurortinio miesto statusas. Ir Druskininkai tapo žinomi visoje Rusijos imperijoje.
