Šių dienų populiariausi straipsniai:
- Savaitės ikona. Ko niekada nevilkėtų A. Jagelavičiūtė?
- Grožio dosjė. R. Dominaitytė išbandė tarp Kauno aktorių populiarų receptą
- Puikūs patarimai, kaip valyti orkaitę
- Vestuvinis įvaizdis prasideda nuo suknelės. 12 dizainerių idėjų
- Daržovių kotletukai
Istorija paprasta. Kažkada, gal dar prieš penkiolika metų, kai vos pradėjo rastis aibės naujovių ir lietuviškoje grožio pramonėje, susigundžiau apsilankyti pas vieną chirurgą. Buvau nutarusi, jog ant veido turiu pernelyg daug apgamų ir, jei jau esama tokių stebuklų kaip lazeriai, būtų kvaila tuo nepasinaudoti ir nepasigražinti.
Iš tiesų, procedūra buvo niekaip neišskirtinė. Sakė, jau tuomet darė jų šimtus. Specialistas pačirškino lazeriu tuos kelis apgamus ir išėjau namo laimingai šašuota, tikinti, kad po dienos kitos jau plauksiu gulbe.
Bet kiekvienas žmogus yra kitoks savo oda, ir jos reakcija į manipuliacijas. Kažin kodėl manoji nutarė nesitaikstyti su tais svilinimais ir po kelių dienų, kai šašai turėjo virsti baltomis dėmelėmis, ėmė ir pasipiktino. Ėmė raudonuoti, tvinkčioti ir kitaip reikšti, kad veisiasi uždegimas.
Veidas – dalykas neprastas. Po drabužiu jo nepaslėpsi. Sunerimau. Grįžau pas gero linkėjusį chirurgą ir neramiai pasirodžiau. Jam irgi manoji odos reakcija nepatiko, bet pasikrapštęs pakaušį, įdavęs stebuklingo tepalo, patikino, jog pagražintos vietos savaime susitvarkys, tereikia tepti ir laukti.
Laukiau, tepiau, bet nieko gero nesulaukiau. Plačiau ir nedetalizuosiu, bet iš viso to išėjo šnipštas. Kad ir klausiausi patarimų ir nurodymų, žadėtais lazerio stebuklais nesidžiaugiau.
Kitaip tariant, nugramdytų apgamų vietoje liko randai. Kad ir nedideli, bet jokiais būdais nepanašūs į žadėtąsias šviesias dėmėles. Ilgainiui tie randai tikrai sumažėjo, bet visada atsimenu, jog man lazeris netinka. Jokiu būdu nesakau, kad jis yra blogis. Gėris, bet tiesiog ne man.
Bet kai savo draugei gydytojai pasipasakojau apie lazerinę patirtį, sulaukiau nuostabos. Sako, tikrai turėjo būti kitaip. Tad iki šiol patariu – dėl grožio stenkitės atsargiai. O man tiesiog tada nepasisekė.
Tačiau nepraėjo ir šimtas metų, ir vėl nutariau bristi į tą pačią upę.
Ir šįkart jau pasukau pas pripažintą gydytoją dermatologę Rūtą Gancevičienę, dirbančią ir su lazeriais, ir su kitomis grožio arsenalo priemonėmis.
Kol žiema, sumaniau panaikinti ant šlaunies išlindusius kapiliarus. Buvo baugu, neslėpsiu. Bet mąsčiau paprastai – kojos ne veidas, jei ir vėl nepasiseks, aukštai sijono nekilosiu.
Bingo!
Per kelias minutes gydytoja, nusitaikiusi į mano kapiliarus, šviesos srove juos išnaikino be problemų. Nereikėjo laukti nei rytojaus, nei teptis daug žadančiais tepalais. Tą patį vakarą dar jutau karštą, tarsi nudegintos odos peršėjimą. Bet palyginti su tuo, ką esu patyrusi su senaisiais lazeriais, dabartinė procedūra buvo zuikio dainos.
“Juo didesnis kapiliaras, juo lazeriui labiau patinka”, – pajuokavo gydytoja, patikinusi, jog nuo lazerio procedūrų lengvai išnyksta ir gerokai komplikuotesnės venos. O kol negrįžo saulė, dailinti odos paviršių saugu.
Bet nereikėjo laukti ir pavasario. Nei dėmių, nei kapiliarų, tarsi nauja oda užaugo vos per naktį.
Šiandien, po procedūros praėjus kelioms dienoms, net nepastebiu kurioje vietoje buvo tie mano kapiliarai, labiausiai man akis badydavę vasarą, kai paplūdimyje tekdavo nusimesti drabužius.
O gal ir lazeriai dabar kitokie? Bet akivaizdu, jog grožio peilis gali būti ir sėkmingas.
