Su Ieva Urbanavičiūte susipažinome „You & Oil“ ekologiškos kosmetikos pristatymo renginyje. Ir, beje, ne pačiomis maloniausiomis aplinkybėmis: kai, brūkštelėjusi namų kvepalams gaminti naudojamu įvairių eterinių aliejų mišiniu per veidą, pajutau raustant ir perštint skruostą, Ieva greitai jį nuvalė ir perspėjo, kad su šiomis priemonėmis žaisti nereikėtų. Įmonėje „You & Oil“ ši moteris kuria veidui ir kūnui prižiūrėti skirtus įvairių aliejų mišinius. Gerokai nustembu sužinojusi, kad ji – ne dermatologė ar kosmetologė, o neurobiologė.
Kur veda smegenų vingiai
„Man visada buvo įdomu tai, kas neištirta ir nesuprantama, iki molekulinio lygio suvokti, kas vyksta žmogaus smegenyse“, – sako Ieva. Vilniaus universitete baigusi biologijos bakalauro studijas įstojo į magistrantūrą studijuoti neurobiologijos, o šiuo metu rašo daktaro disertaciją apie svarainių perdirbimo ir panaudojimo galimybes taikant beatliekes technologijas. „Mes net neįsivaizduojame, kiek daug dalykų mūsų galvoje vyksta kiekvieną milisekundę, – sako ji. – Smegenys vis dar yra labiausiai nepažinta žmogaus kūno dalis, bet mokslas sparčiai žengia į priekį. Naujausias atrastas dalykas – smegenų neuroplastiškumas. Pasirodo, pažeistų smegenų dalių funkcijas gali perimti kitos dalys.“ Smalsauju, kaip ten yra su tomis vyrų ir moterų smegenimis – skiriasi jos vis dėlto ar ne? „Vyrų ir moterų smegenys skiriasi ne anatomiškai, bet veikimu, – atsako I. Urbanavičiūtė. – Tai didele dalimi lemia hormonai. Juk dėl to, kad vyrų ir moterų hormoninė sistema skiriasi, turbūt niekas neabejoja?“ Hormonai veikia kur kas plačiau, nei daugelis įsivaizduoja. Tarkim, veikiant streso hormonui, informacija kur kas geriau įsirašo į atmintį. Tai padėjo žmonėms išlikti – jei, užpuolus tigrui, į atmintį įsirašys šio plėšrūno vaizdas, kitąsyk, vos jį pamatęs, dėsi į kojas.
„Kalbama, kad moterų smegenyse jungtis tarp abiejų pusrutulių geresnė, bet ką tai reiškia iš tikrųjų? Tai neturi nieko bendra su anatomija, tos jungtys tarp neuronų nėra apčiuopiamos ir formuojasi ilgą laiką, – sako neurobiologė. – Kai vyrai koncentravosi į vieną tikslą – tarkim, pavyti buivolą, moterys turėjo aprėpti daugiau sričių – prižiūrėti vaikus, būstą, gaminti maistą, tad ir jungtys susiformavo stipresnės. Dabar dėl to ir kenčiame, nes mūsų galvose nuolat ūžia spiečius minčių, o vyrų smegenyse informacija guli stalčiukuose. Jei vienas atidarytas, kiti uždaryti.“
Pašnekovė atsargiai vertina patarimus nuolat lavinti smegenis, neva tai padeda išvengti su atminties sutrikimais susijusių ligų. „Galima smegenis ir pereikvoti, ypač jei vienu metu tenka aprėpti pernelyg daug skirtingų sričių, – sako mokslininkė. – Problema ta, kad miegas nepailsina smegenų, nes jos dirba ir naktį. Geriausias būdas jas trumpam „išjungti“ – meditacija.“
Viskas, ko organizmas gauna per daug, teikia jam daugiau žalos nei naudos. Jei oda gauna per daug antioksidantų, nustoja juos gaminti pati.
Vis dėlto ką bendra turi smegenys ir kosmetika? Pasirodo, ne taip jau mažai. „Eteriniame aliejuje esančios veikliosios medžiagos labai lakios. Per nosies nervą jos pasiekia mūsų smegenų limbinę sistemą ir sukelia slopinimo arba žadinimo procesus, – atsako I. Urbanavičiūtė. – Beje, psichikos ligas taip pat sukelia neurocheminiai procesai. Žinodami, kokios organizme susidarančios cheminės medžiagos lemia tokių ligų kaip Alzheimeris, Parkinsonas, epilepsija atsiradimą, galėtume jas kontroliuoti.“ Suvokti, kaip vyksta slopinimo ir žadinimo procesai, svarbu gydant ne tik psichikos, bet ir pačias paprasčiausias ligas. Tarkim, peršalus, vieni vaistai skatina atsikosėti, kiti šį procesą slopina, vieni skatina gleivių sekreciją, kiti mažina, tad bronchus ar nosies gleivinę irgi gydome per smegenis. „Eterinis aliejus veikia keleriopai. Tarkim, jų mišinys nuo streso tepamas ties saulės rezginiu, o veikia periferinę nervų sistemą.
Dėl to sulėtėja širdies pulsas, atsipalaiduoja raumenys. Juose esančios lakiosios medžiagos veikia net tada, kai kvapo neužuodžiame. Peršalus dažniausiai tepama užkrūčio liauka – taip stimuliuojama imuninė sistema. Jos reakcija į ligą paprastai būna kiek pavėluota, o šiuo atveju signalas imuninėms ląstelėms duodamas anksčiau, – aiškina mokslininkė. – O štai namų kvepalų skleidžiami aromatai veikia per asociacijas, tad ir mišinių pavadinimai „Džiaugsmas“ ar „Ramybė“ yra labiau sąlyginiai. Juk vienam tų pačių gėlių kvapas gali priminti laidotuves, kitam – vestuves.“ Ieva sako, kad daugiausia dėmesio tam, kaip panaudoti eterinius aliejus įvairioms ligoms gydyti, kvapų terapijai, skiriama Prancūzijoje ir D. Britanijoje. Profesionalaus aromaterapeuto išsilavinimą gali įgyti tik šiose šalyse. „Ten labai rimtai žiūrima į įvairius eterinius aliejus. Taikomi gana griežti nurodymai, kiek jų, kam ir kada galima naudoti, ypač kai kalbama apie vaikus, – sako Ieva. – Lietuvoje net vaistinėse gali rasti lankstinukų su tokiais patarimais, nuo kurių plaukai šiaušiasi. Štai neseniai skaičiau rekomendacijas gryną arbatmedžių aliejų naudoti kaip intymios moterų higienos priemonę!“ Įdomu tai, kad sintetinių kvepalų molekulės visai kitokios ir smegenims nedaro tokio poveikio kaip natūralių, tad neverta tikėtis, jog apelsinais kvepiantis gaiviklis atstos tikro apelsino aromato poveikį.
Svarainių galia
Kai likimas neurobiologę suvedė su dabartine įmonės „You & Oil“ vadove Birute Nastaravičiūte, abi suprato, kad yra tiesiog skirtos viena kitai. „Greit radome bendrą kalbą – gal todėl, kad esame gimusios beveik tą pačią dieną: aš – lapkričio 13-ąją, ji – 11 dieną, – juokauja Ieva. – Aš buvau dirbusi su kosmetikos gaminiais, išmaniau jų poveikį žmogui, žinojau reglamentavimo taisykles, bet esu per didelė bailė, kad pradėčiau ką nors savo. Birutė, priešingai, nebijo rizikuoti, turi patirties versle, ji – mūsų protas ir drąsa, rūpinasi dizainu, – apie jį aš, tiesą sakant, nieko neišmanau.“ Produktų asortimentas vis plėtėsi. Gydomieji mišiniai, odos priežiūros priemonės, namų kvepalai – visa tai sulaukė ne tik lietuvių, bet ir užsieniečių dėmesio. Neseniai 20 tūkst. buteliukų užsakė ispanai, 90 tūkst. – kinai. Gydomųjų aliejų žaliavų įmonė atsigabena iš Prancūzijos, Lietuvoje jie sumaišomi ir išpilstomi. Iš šios šalies atkeliauja ir odos priežiūros priemonėms gaminti skirta žaliava. Odai skirtus eterinių ir augalinių aliejų mišinius kuria Ieva. Nepamiršo ji ir mokslinių tyrimų. Pastaruoju metu dirba su svarainiais – ketina išspausti iš šių augalų visas gerąsias savybes ir nepalikti jokių atliekų. Būtent apie tai mokslininkė neseniai skaitė pranešimą tarptautinėje konferencijoje. Tirti svarainius Ieva ryžosi ne tik todėl, kad tai gana nauja, bet ir pastūmėta skaudžios asmeninės patirties. „Mano sesers sužadėtinis mirė nuo melanomos likus 13 dienų iki vestuvių. Liga išsivystė labai greitai. Panašią odą paveldėjo jo dukrytė, – pasakoja neurobiologė. – Manoma, kad su odos vėžiu labai susijęs oksidacinis stresas, sukeliamas laisvųjų radikalų. Šie greitina ir odos senėjimo procesus. Svarainį visi vadina lietuviška citrina dėl vitamino C gausos, bet tuo šio augalo galios nesibaigia. Jame esančias kitas bioaktyvias medžiagas galima panaudoti odai apsaugoti.“ Kad suprastume, kuo svarainiai gali būti naudingi, reikėtų išsiaiškinti, kaip odą veikia laisvieji radikalai. Pasak Ievos, jie iš pradžių atakuoja membraną, saugomą lipidinio dvisluoksnio. Šiame antioksidacinį vaidmenį atlieka riebaluose tirpstantys vitaminai A, E, D, – jų gausu svarainių sėklose. Jei ląstelės membrana pažeista, laisvieji radikalai skverbiasi gilyn ir gali pažeisti DNR, ardo kolageną, elastaną. Čia juos pasitinka vitaminas C, – šio gausu svarainių vaisių minkštime. Su laisvaisiais radikalais kovoja ir fermentai, tarkim, superoksido dismutazė, – jos yra svarainių lapuose. „Suminis visų šių komponentų poveikis yra kur kas didesnis nei kiekvieno atskirai, – sako I. Urbanavičiūtė. – Mano tikslas – sukurti kompleksą, kuris veiktų visose ląstelių dalyse, iš visų svarainių dalių.“
Miegas nepailsina smegenų, nes jos dirba ir naktį. Geriausias būdas jas trumpam „išjungti“ – meditacija.
Pasak mokslininkės, aliejų galima spausti ir iš tų sėklų, kurios išmetamos gaminant svarainių uogienę. „Ištyrusi ir palyginusi žalias bei blanširuotas sėklas pamačiau, kad apdorotose naudingųjų medžiagų netgi daugiau. Tarkim, polifenolinių junginių – net 5 kartus daugiau“, – sako Ieva. Yra du šio projekto tikslai – sukurti antioksidacinį kompleksą, kurį būtų galima pardavinėti kaip žaliavą, ir sukurti kosmetikos produktų liniją su svarainiais.
Daugiau nėra geriau
Natūralios kosmetikos kūrėja labai skeptiškai skaito įvairių priemonių etiketes ir pataria, kaip neužkibti ant rinkodaros kabliuko. „Teigiamą poveikį odai daro tik tinkama fermentų koncentracija. Deja, niekur nemačiau parašyta, kiek ir kokių fermentų priemonėje yra, minimi tik ekstraktų pavadinimai, – keletą paslapčių atskleidžia mokslininkė. – Europos reglamentas leidžia kalbėti apie priemonių savybes remiantis tik teorinėmis žiniomis. Jei radau straipsnį, kad juodųjų serbentų lapų ekstrakte esama tam tikro fermento, vadinasi, drąsiai galiu priskirti jo poveikį ir visai priemonei.“
Pasak mokslininkės, net jei veikliųjų medžiagų koncentracija pakankama, to neužtenka. Svarbu ir tai, kaip tos medžiagos atsipalaiduoja, kaip pajėgia prasiskverbti į odą. „Jei kremas klampus, molekulėms iš jo pabėgti labai sunku. Didelės ir pabėgusios nepajėgia įveikti odos barjero – lieka paviršiuje. Norint tai įvertinti, reikia tirti ne tik žaliavas, bet ir galutinį produktą“, – paaiškina I. Urbanavičiūtė. Argi jis netiriamas? „Tiriamas poveikis, tik nežinau, ar tai patikima, – šypteli mokslininkė. – Grupė moterų kurį laiką tepasi bandomuoju kremu, o išvados daromos jas apklausus ir iš nuotraukų. Niekas nesigilina, ar oda tikrai paskaistėjo, ar suveikė savitaiga. O jei raukšlės ir sumažėjo, tai kas gali pasakyti, kodėl? Gal visai ne dėl veikliųjų medžiagų aktyvumo, o dėl tų visų į kremus dedamų papildomų medžiagų – polimerų, silikonų?“ Ieva juos vadina polietilenu. Sako – visiškai natūralu, kad, užtepta ant veido, tokio skysto polietileno plėvelė džiūdama patempia raukšles, oda tampa matinė ir graži, bet tai anaiptol nereiškia, kad jos būklė pagerėjo. Veikiau priešingai – plastiku padengta oda nekvėpuoja, sutrinka natūralūs vandens ir riebalų apykaitos procesai. Guodžia tik tai, kad tos polimerų ir kitų priedų molekulės yra pernelyg stambios ir paprastai neįveikia išorinio odos barjero. Aišku, jei jis nėra pažeistas. „Sveika oda labai nepralaidi. Tai ir jos pliusas, ir minusas, – sako Ieva. – Viena vertus, taip oda apsisaugo nuo kenksmingų medžiagų. Kita vertus, sunkiai prasiskverbia ir naudingos. Visokios nanotechnologijos pagerina veikliųjų medžiagų skvarbą. Mes bandysime naudoti liposomas. Jų apvalkalas yra tokios pat faktūros kaip ląstelių membrana. Tai tarsi maži vagonėliai, kurie gabena tai, ko yra prikimšti, į gilesnius odos sluoksnius.“ Įgrūsti veikliąsias medžiagas giliau, pasak Ievos, padeda ir ultragarsas. Šis verčia ląsteles susitraukti, tarpai tarp jų tampa didesni, tad didėja ir odos pralaidumas. „Vis dėlto manyčiau, kad ultragarsą naudoti galvos srityje – rizikingas reikalas, – perspėja neurobiologė. – Aišku, kaukolės varža didelė, vis dėlto labai daug žinau apie smegenis, tad stengiuosi vengti visko, kas galėtų jas paveikti.“
Svarainį visi vadina lietuviška citrina dėl vitamino C gausos, bet tuo šio augalo galios nesibaigia. Jame gausu ir kitų bioaktyvių medžiagų.
I. Urbanavičiūtė įsitikinusi, kad viskas, ko organizmas gauna per daug, teikia jam daugiau žalos nei naudos: „Pernelyg ilgai stimuliuojama imuninė sistema nualinama, todėl sulaukiama priešingo poveikio. Jei oda gauna per daug antioksidantų, nustoja gaminti juos pati. Panašiai ir su kontraceptikais. Pasirodo, kai kraujyje imituojama tam tikrų hormonų koncentracija, kiaušidės užmiega. Jei miegos per ilgai, gali ir nepabusti. Be to, šie estrogenai neretai išskiriami iš arklių šlapimo ir yra maždaug 10 kartų stipresni už žmogaus hormonus.“
Molio namelio romantika
Nenuostabu, kad I. Urbanavičiūtei taip patinka, kas natūralu, – visą vaikystę ji praleido gamtos apsuptyje. Iš pradžių gyveno žaliame Lazdynų rajone, vėliau su tėvais ir seserimi išsikėlė į Pabradę. „Buvome tikri maugliai, – prisimena mokslininkė. – Kiauras dienas lakstėme po miškus, laukus. Nuo tada žinau visus augalų, grybų, gyvūnų pavadinimus. Manau, iš miesto išsikėlėme laiku, nes kaip tik tuo metu Vilniuje likę bendraamžiai pradėjo domėtis alkoholiu, narkotikais. Su tėčiu daug keliavome po Lietuvą, kone visomis upėmis valtimis plaukėme, ėjome į slidžių žygius.“
Studijuodama Ieva apsigyveno Vilniuje, tačiau čia ilgai neišbuvo – prieš trejus metus grįžo atgal į gamtą. Šįsyk apsistojo netoli Molėtų – pas sužadėtinį olandą Basą. Jis į Lietuvą atvyko paskui savo tėvą garsiosios „Obuolių salos“ įkūrėją Pietą de Vriesą. Kurį laiką Basas dirbo pas tėvą, skraidė tarp Amsterdamo ir Lietuvos, bet, baigęs ekologinės inžinerijos studijas, persikėlė į Lietuvą visam laikui. Amsterdame liko tik jo namas. Iš pinigų, gaunamų už jo nuomą, olandas Lietuvoje ir gyvena. Sunku patikėti, kad kas nors norėtų iškeisti namą Amsterdame į apleistą sodybą Molėtų rajone... „Basas sako, kad net nesuvokiame, kokių turtų turime, kokia nuostabi yra mūsų šalis, – skeptiškai šyptelėdama atšauna pašnekovė. – Po Amsterdamo ūžesio patekti į tokį gamtos užkampį, kur tylą trikdo tik paukščių čiulbesys, – nenusakoma atgaiva širdžiai.“ Beje, Basas – ne vienintelis dėl Lietuvos pakvaišęs užsienietis. Ieva sako, kad sodybą šalia jų nusipirko ir anglas Oliveris, dirbantis interneto ir socialinės žiniasklaidos kompanijų (tokių kaip „Google“) patarėju. Dabar jis kaip tik išvažiavo į Angliją pardavinėti namo – ketina Lietuvoje įsikurti visiems laikams. „Būna, ateina pilnomis rieškučiomis įvairių augalų, grybų ar uogų ir klausia: „Ieva, ką iš jų galiu valgyti?“ – juokdamasi pasakoja moteris.
Šiuo metu Ieva ir Basas perstatinėja savo namą. Dalis jo jau yra molinė, o kitos dalies sienas pamažu verčia ir keičia taip pat molinėmis. Pasimokyti šių technologijų ir šiaip pagyventi natūralioje aplinkoje pas Ievą ir Basą atvyksta savanorių iš įvairių šalių. „Štai dabar vieši vokietė Agnesė, ji man pusę daržo pasodino. Buvo toks airis, vadinau jį vikingu, mat filmavosi serialuose apie vikingus. Vienas lenkas neseniai atmynė dviračiu. Vyrai padeda statyti namą, – apie savo nesibaigiančius svečius ramiai pasakoja Ieva. – Mokome juos daryti kompostą, naudotis lauko tualetu su pjuvenomis. Maistu dažniausiai pasirūpina patys.“ Tiesa, skubėti įpratusiai Ievai toks ramus, o kartais ir tingus Baso ir jo svečių mėgavimasis gyvenimu – nemenkas kantrybės išbandymas. „Paprašiau paruošti vištidę, tai jau visą mėnesį laukiu. Vis atranda įdomesnių darbų, pavyzdžiui, nutaria restauruoti kokią kėdę, – juokais piktinasi ji. – Kartais neiškenčiu. Kai Basas su dar trimis savanoriais niekaip nepajėgė išmontuoti lauke esančios senos krosnies, padariau tai pati – per valandą.“ Vis dėlto atlaidžiai šyptelėjusi prisipažįsta, kad visa tai – smulkmenos. Svarbiausia – kad sužadėtinis įkvepia ją daryti tai, ką mėgsta, ir mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka.
