Jei Mireille Guilliano su kuo ir siejosi neseniai aplankytas Vilnius, tai – su jos gero draugo Niujorke gyvenančio lietuvio plaštakos chirurgo pasakojimais apie nepaprastai skanią lietuvišką duoną. „Tikra tiesa, ši duona labai gardi. Gaila, negalėsiu jam atvežti geidžiamų lauktuvių, nes tiesiai iš Vilniaus skrendu į Veneciją“, – sakė rašytoja. Mireille ir jos sutuoktiniui Edward'ui Guilliano dabar – kūrybinės atostogos. Pora keliaus po Italiją, grožėsis šių metų laiku Pjemonto regiono laukus užtvindančiu tirštu rūku, ragaus gardžius patiekalus ir itališką vyną, bet svarbiausia – kurs ateities planus. Pasaulinio bestselerio „Kodėl prancūzės nestorėja. Valgymo malonumo paslaptys“ (leidykla „Alma littera“) autorė jaučia, kad prancūzių mitybos ir grožio paslapčių jai jau gana. Į pensiją prieš mėnesį pasitraukusiam Niujorko technologijų instituto prezidentui E. Guilliano taip pat prasideda naujas etapas. Mireille net spirga iš nekantrumo: „Bus labai įdomu!“
Skaitydama Jūsų knygą apie niekada nestorėjančias prancūzes prisiminiau savo vaikystę mažame miestelyje. Nevalgėme austrių, nežinojome, kas yra tikras šampanas ar pelėsinis sūris, bet šviežių riešutų skonį ir įvairias mamos sriubas atsimenu itin ryškiai. Valgydami tikrai jausdavome malonumą, kaip kad Jūs ir mokote.
Tą patį man sakė ir prancūzės. Knygą „Prancūzės niekada nestorėja. Valgymo malonumo paslaptys“ rašiau amerikietėms, tad kai ji buvo išleista Prancūzijoje, labai abejojau, ar kas nors pirks. Visgi šis kūrinys ir Prancūzijoje tapo bestseleriu. Daugelio šalių provincijose žmonės vis dar gyvena, kaip mano aprašyta, nes visos gamtos gėrybės vis dar yra jiems po ranka, o megapoliuose reikia pasistengti, kad nusipirktum gero maisto. Be to, lietuviai, kaip ir prancūzai, gamina valgyti, o štai amerikiečiai negamina. Prancūzai jaučiasi labai artimi japonams, ir tai, manau, lemia pastarųjų pagarba maistui. Amerikos kultūra visai kitokia, ten pirmenybė teikiama patogumui. O patogu – vadinasi, dabar ir greitai, nes nėra kantrybės gaminti. Dėl feminizmo įtakos amerikietės valgio gaminimą vertina kaip darbą ir niekaip nesupranta, kad gaminti – tai tas pats, kas mylėti, nes gamini savo mylimiems žmonėms. Jei darai tai iš širdies, tai nėra tik nuobodi namų ruoša, tai – menas. Amerikiečiai nori pavalgyti ir bėgti, bet taip negalima. Sėdėti prie stalo ir dalytis maistu yra daugiau, nei tiesiog valgyti. Tai – ir draugystė, ir meilė, ir dalijimasis patirtimi. Tai ilgametės tradicijos, atėjusios iš Marijos Antuanetės laikų.
Galbūt valgymo įpročiai skiriasi priklausomai nuo to, prie kokio visuomenės sluoksnio žmogus priklauso?
Ne. Prancūzijoje vis daugėja nutukusių žmonių, tie žmonės tikrai yra vargingiau gyvenantys. Kadangi maistas vis brangsta, jie valgo prekybos centruose įsigytą pigesnį. Pastaruosius 10 metų skurdo lygis auga ir JAV, bet ten ir aukštesnio socialinio sluoksnio atstovai nuolat valgo netinkamą maistą. Matau, kaip gyvena pasiturintys žmonės. Tarkime, San Fransiske inteligentų pora penktą grįžta namo, užkanda pašildytos picos, pažaidžia su vaikais, o septintą skambina užsisakyti suvožtinių. Žinoma, didžiuosiuose miestuose ir Kalifornijos valstijoje yra žmonių, kurie perka ekologiškus produktus ir valgo šviežiai pagamintą maistą, bet tokių mažuma. Australijoje yra tas pats. Šalis, kurioje auginama tiek puikių vaisių ir daržovių, kad galime tik pasvajoti, kenčia nuo nutukimo. Jie nusižiūrėjo nuo amerikiečių suvožtinius ir keptas bulvytes, valgo eidami gatve, o tai siaubinga.
Nejaugi lėtojo maisto judėjimas ir ekologijos banga nepadarė jokios įtakos?
Padarė, bet tik labai nedaugeliui gyventojų. Padėtis vis blogėja. Ji blogesnė, nei buvo, kai rašiau pirmąją knygą. Dažnai važiuoju į susitikimus su mokiniais ir studentais. Jaunos merginos per pirmus metus universitete priauga vidutiniškai po 10 kilogramų. Dauguma augo su išsilavinusiomis, dalykiškomis, bet negaminančiomis mamomis. Tų merginų patirtis – tai vakarienė iš pusgaminių priešais televizorių. Pradėjusios maitintis savarankiškai, jos apskritai sutrinka, perka ir valgo bet ką. Tai labai liūdina. Mes turime naują prarastąją kartą. Jei netinkamai valgai, negali tinkamai funkcionuoti, vystosi ligos. Padėti galima tik mokant tinkamos mitybos pagrindų. 5–7-erių metų vaikus jau reikia mokyti tinkamai valgyti, ir tai turi būti daroma mokyklose, nes tėvai neturi laiko.
Ameriką apibūdinate ne itin patraukliai. Norėčiau suprasti, kuo Jus taip patraukė ši šalis, kad, būdama jauna, ryžotės palikti nuostabiu maistu ir džiaugsmą šlovinančiu gyvenimo būdu garsėjančią gimtąją Prancūziją?
Viskas dėl meilės. Ir dar tai buvo atvejis, kai sakoma: „Niekada nesakyk „niekada“.“ Mano mama nuolat nerimaudavo, kad tik nesusirasčiau vyro užsieniečio, – vienu metu mokiausi Amerikoje, o aš ramindavau: „Nebijok, taip niekada neatsitiks.“ Buvau 28-erių, kai keliaudama vasarą sutikau savo būsimąjį vyrą. Tai įvyko Stambule, maniau, kad garbanotas tamsių akių vaikinas yra turkas, o pasirodė, kad jis – amerikietis. Mūsų meilės istoriją esu aprašiusi savo ketvirtojoje knygoje, – ji nebuvo išleista nei prancūzų, nei lietuvių kalbomis. Tai knyga apie verslą, ir aš norėjau pateikti pavyzdį, kaip mes, moterys, nuolat bijome priimti sprendimus. Kai Edward'as pasiūlė persikelti pas jį į Niujorką, apsispręsti buvo labai sunku. Buvau išlaikiusi sunkius egzaminus ir priimta dirbti vertėja į Europos Tarybą. Vertėjui tai – svajonių darbas. Labai prestižinis, puikiai apmokamas, ilgos atostogos. Darbo vieta buvo Strasbūre, netoli nuo artimųjų. Galvojau, ką reikės daryti, jeigu santykiai su Edward'u nesusiklostys? Darbdaviai manęs tikrai nelauks. Nenorėjau pripažinti, o gal ir nesupratau savo jausmų, bet mama pasakė, kad esu įsimylėjusi, o meilei –pirmenybė. Surizikavau ir laimėjau. Amerikoje manęs laukė ne tik meilė, bet ir kita veikla, ją irgi galiu vadinti svajonių darbu, – mane priėmė žymioji prabangos prekių korporacija LVMH, tapau jai priklausančio prancūziško šampano „Veuve Clicquot“ ambasadore Amerikoje.
Visa širdimi pritariu, kad mes, moterys, nuolat turime stiprinti savo savivertę, nes tik ji leidžia priimti teisingus sprendimus bet kurioje gyvenimo srityje, ar tai būtų darbas, ar meilė.
Turime to mokyti jaunas merginas. Darau daug mentorės darbo ir nuolat girdžiu sakant: „Man baisu. Tai gąsdina.“ Tiesiog daryk ir pamatysi, kas bus. Rizikuoti labai svarbu. Jei nori laimėti, turi būti drąsus. Taip pat nepaprastai svarbu turėti šalia žmonių, kurie sustiprintų pasitikėjimą savimi. Man pasisekė, nes labai padėjo vyras. Mano pozicija korporacijoje LVMH reikalavo daug verslo žinių, o aš toje srityje buvau naujokė. Kartais visai prarasdavau drąsą. Edward'as nuolat tikino, kad viskas bus gerai, kad turiu visas reikiamas savybes.
Vyrai neretai visai nepageidauja turėti šalia stiprios moters.
O taip, tai tiesa. Turėti ką nors, kas sustiprintų tavo pasitikėjimą, labai svarbu. Dauguma jaunų merginų tokios pagalbos nesulaukia. Netgi tėvai dažnai pakerpa joms sparnus sakydami: „Tai – tikrai ne tau.“ Visgi visada gali užduoti sau klausimą, kas blogiausia atsitiks, jei nepasiseks, ar tai tikrai bus neįveikiama? Dažniausiai pasirodo, kad tai ne taip jau ir baisu. Galima susidaryti pliusų ir minusų sąrašą, jis ir padės apsispręsti.
Jums pasisekė rasti ne tik gyvenimo meilę, bet ir puikų bendraautorį, – anksčiau esate kartu rašę straipsnius apie vyną.
Taip, darėme tai kartu, iki užsiėmiau šampanu, o dabar kartu rašome apie maistą ir keliones.
Kaip vyksta toks bendras darbas? Vyras diktuoja, o Jūs tai gražiai išdėstote raštu?
Oi, ne! Norėčiau rašyti taip gerai, kaip rašo jis. Edward'as – renesanso žmogus. Apdovanotas daugybe talentų – technologijų žinovo, mokslininko (turi profesoriaus laipsnį), menininko, muziko, poeto. Pavydžiu jo sugebėjimų. (Juokiasi.) Yra parašęs dvi knygas apie poetę Elizabeth Barrett Browning, rašytojus Lewis‘ą Carroll‘ą ir Charles'ą Dickens'ą, bet tai – mokslinė literatūra. Penkiolika metų Edward'as buvo Niujorko technologijų instituto (NYIT) prezidentas, išplėtė šios institucijos veiklą, pelnė jai pasaulinę reputaciją. Dabar ši veikla jau baigta. Prieš mėnesį Edward'as išėjo į pensiją, todėl dabar turi daugiau laisvo laiko.
Iš pavardės sprendžiu, kad Jūsų sutuoktinis italų kilmės.
Taip, Edward'o tėvai buvo emigrantai iš Italijos, bet jis gimė Niujorke, taigi yra pirmosios kartos amerikietis.
Štai kodėl taip dažnai lankotės Italijoje.
Būsime ten ir kitą savaitę, kad abu apgalvotume, ką daryti toliau. Net neįsivaizduoju, kas mudviejų laukia, bet bus tikrai įdomu. Gvildename įvairias idėjas. Siūliau Edward'ui rašyti knygas, bet jis sakė labiau norintis dėstytojauti, nors ir nėra dėl to tikras. Galėtų mokyti kūrybinio rašymo, poezijos, nes yra XIX a. anglų ir XX a. Amerikos literatūros žinovas. Draugai siūlo rašyti bendrą knygą apie mūsų ilgametės santuokos paslaptį, bet tikrai nemanau, kad mano vyrui patiktų rašyti apie asmeninį gyvenimą. Aš pati jaučiuosi išsėmusi prancūzių temą. Labai norėjau rašyti apie austres, apie tai – mano naujausia knyga. O štai knygos apie senėjimą („Prancūzės gražios visada. Grožis, stilius ir gyvenimo džiaugsmas visais gyvenimo tarpsniais“) buvo daugiau nei pakankamai. Nemėgstu šios temos. Edward'ui patiktų rašyti apie stilių. Stilius – prancūzų gyvenimo būdo dalis, bet aš nelabai domiuosi mada, tai man būtų per daug paviršutiniška. Galbūt turėsime bendrą tinklaraštį.
Man labai patinka Jūsų tinklalapis, ypač įspūdžiai iš aplankytų vietų ir knygų rekomendacijos. Esate labai moderni – naudojatės socialiniais tinklais „Facebook“, „Instagram“.
Ką tik įkėliau į „Instagram“ vaizdo įrašą iš Vilniaus skvero. Viso to reikia, – esu įsipareigojusi savo skaitytojams, nors jaučiuosi nekaip, kai restoranuose prieš pradėdama valgyti turiu nufotografuoti patiekalą. Stengiuosi tai daryti labai greitai ir kai niekas nemato. (Juokiasi).
Kiek Jums užtruko parašyti pirmąją knygą?
Apskritai neketinau rašyti. Man visai nereikėjo knygos, kad pajusčiau pilnatvę, – buvau labai užsiėmusi savo darbu. Kartą padėjau Edward'o draugui profesoriui Peter'iui, tiksliau jo žmonai, susidoroti su antsvoriu. Buvau pagelbėjusi ne vienam jaunam kompanijos žmogui, tad sutikau padėti ir jai. Daugybė dietų, kurių laikėsi Peter'io žmona, buvo visiškai sugriovusios jos medžiagų apykaitą, tad prireikė net trejų metų rezultatams pasiekti, bet moters laimei nebuvo galo. Stori žmonės teigia nesijaučiantys nelaimingi, bet dažniausiai tai netiesa. Kaip gali būti laimingas, jei tau sunku judėti? Be abejo, laimingas tapo ir jos vyras. Tai jis ir užsidegė idėja, kad privalau parašyti knygą, nes tai gali pakeisti daugelio žmonių gyvenimus. Aš to net nesupratau. Visaip spyriojausi, dėsčiau argumentus, kad Niujorke rašytojui sunku prasimušti, sunku rasti gerą agentą, mažai moka ir apskritai, aš juk nesu rašytoja. Peter'is nepasidavė. Susierzinau. Buvo pats šampano sezonas, visai neturėjau laiko pašaliniams reikalams, o redaktorė, kuriai jis mane rekomendavo, paprašė atsiųsti bandomųjų pavyzdžių. Viską nulėmė Edward'o žodžiai: „Padaryk tai dėl Peter'io, jis bus pamalonintas.“
Toliau viskas vyko žaibiškai. Po dviejų savaičių jau buvau pasirašiusi sutartį.
Tada išsigandau – o ką dabar darysiu? Vyras ir darbdaviai ramino sakydami, kad suderinsiu darbą ir knygos rašymą. Atėjo vasara, kontoroje rašyti tikrai nebūtų pavykę, tad su vyru išvažiavome į Sardiniją. Planas buvo toks: iš ryto jis eis į paplūdimį, o aš liksiu rašyti, tada papietausime ir kartu leisime popietes bei vakarus. Laikas man lėkė šviesos greičiu, rašiau tarsi mašina, nes visa istorija jau buvo mano galvoje. Po dešimties dienų turėjau pusę knygos. Edward'as negalėjo patikėti. Visą parašiau per keturis mėnesius. Sunkumai prasidėjo vėliau. Vis dar dirbau, kai knyga buvo išspausdinta. Niujorke ji tapo bestseleriu. Per vieną mėnesį pasirodėme garsiosiose televizijos pokalbių laidose, pasipylė kvietimai į Angliją, Australiją, Braziliją, Japoniją. Tik ar galiu vykti į Australiją pristatyti savo kūrinio? Vadovybė pasakė: „Žinoma, gali.“ O naivuolė Mireille ėmė ir patikėjo. Po trijų mėnesių suvokiau, kad darbą, kurį anksčiau dirbdavau dieną, dabar darau naktimis. Kelionės varė iš proto. Kai vyras atskrido į Australiją kartu praleisti Valentino dienos, pasakiau, kad daugiau taip gyventi negaliu, – trečią valandą turėjau pasitarimą telefonu su kolegomis Prancūzijoje, o penktą – dalyvauti televizijos laidoje Sidnėjuje. Vadovai dar įkalbinėjo pasilikti, bet pasakiau, kad sprendimą jau priėmiau. Kitus dvejus metus dirbau taip sunkiai, kaip anksčiau niekada nebuvau dirbusi. Daugybė šalių, interviu, paskaitų... Dvi kitas knygas rašiau vienu metu, paskui vienu ypu – dar dvi. Dabar jau išmokau pasakyti „ne“. Jau galiu leisti sau prabangą atsisakyti. Nenoriu vykti į Meksiką ir nevykstu. Ten užterštas oras, grobiami žmonės... Visada norėjau pamatyti ir Lietuvą, nors mano agentui tai atrodė visiškai nesvarbu, bet nusprendžiau dalyvauti Vilniaus knygų mugėje ir atvykau.
Nustebinote. Buvau pasirengusi klausti, kaip padarėte tokį staigų posūkį nuo verslininkės į rašytojas, bet dabar suprantu, kad tai – likimas.
Taip, tikrai. Man buvo penkiasdešimt, dar per jauna eiti į pensiją, bet jau ėmiau mąstyti, kad senstu. Neturėjau jokio supratimo, ką darysiu vėliau. Ir štai viskas man buvo atnešta kaip ant sidabrinės lėkštutės. Kartais galvoju, kad tai nesąžininga, nes kai kurie mano geri draugai – nuostabūs žmonės, bet jiems taip nesiseka darbe, šeimoje, apskritai gyvenime. Protingi, mieli, nusipelnę daugiau. Kodėl? Mano vyras, labai logiškas žmogus, aiškina, kad sekasi tiems, kurie stengiasi, bet aš tuo tikrai netikiu. Tikiu likimu, lemtimi ar sėkme, kad ir kaip tai vadinsime. Manau, esu gimusi po laiminga žvaigžde. Kasdien padėkoju tam kažkam, kuris aukščiau, už savo sėkmę ir laimę.
Kalbant apie likimą, noriu pasiteirauti, ar tai buvo Jūsų sprendimas neturėti vaikų?
Taip. Visada mėgau vaikus, gal, jei būtų kitaip susiklostę, būčiau ištekėjusi 22-ejų, gyvenčiau Prancūzijoje ir turėčiau šešis vaikus. Poroms kartais būna nelengva, nes vienas nori turėti vaiką, o kitas ne. Mudu su Edward'u sutarėme, kad geriau be atžalų, o jeigu man dabar reikėtų priimti šį sprendimą, tai jis būtų toks pats. Nenorėčiau gimdyti ir išleisti vaikų gyventi į tokį chaotišką pasaulį, koks yra dabar. Jei jų norėčiau, geriau įsivaikinčiau, juk daugybei pamestinukų reikia meilės. Žmonės mėgsta sakyti, kad jei neturi atžalų, tai esi lyg neišbaigtas, bet negalima lyginti visų. Aš jaučiuosi visiškai išbaigta ir neturėdama vaikų.
Užtat turite meilę. Labiau už Jūsų formulę, kad laimę lemia meilė, šampanas ir šokoladas, man patiko pamokymas gyventi vandeniu, meile ir duona.
O taip! Mano mama visada sakydavo: „Nesvarbu, kad esi neturtingas. Jei turi meilę, gali gyventi duona ir vandeniu.“ Mano jauni draugai jaučiasi nelaimingi, nes yra nevedę, bet daug vedusių žmonių nėra laimingi. Santuoka nereiškia laimės. Vyras nereiškia laimės. Gali būti vienuole ir jaustis laiminga. Aš turiu vyrą, bet sakau, kad galėčiau būti laiminga darydama jogą ir gyvendama ašrame. Vyras netiki. Sakau: „Išmėgink mane.“
Esu tikra, kad vyras sektų paskui Jus į ašramą.
O aš nebūčiau tuo tikra. (Šypsosi.)
Ar lankėtės Indijoje?
Dar ne, bet norėčiau. Prancūzijoje yra labai geras ašramas. Studijų metais gyvendama Paryžiuje lankiau jogos pamokas, bet man nepatiko, o paskui joga pati susirado mane. Tai ir vėl buvo lemtis! Po sunkios traumos, kurią kartą patyriau važiuodama taksi, kenčiau siaubingus kaklo skausmus. Chiropraktika padėdavo, bet tik trumpam. Kartą, kai viešėjome Italijoje, skausmas vėl atsinaujino, tad vyras pasiūlė nueiti masažo. Masažuotoja prancūzė pasakė, kad man labai padėtų joga. Nustebau. Ji buvo gyvenusi Niujorke ir pažinojo gerą jogos mokytoją. Ir ką sau manote – ta studija veikė priešais mano kontorą, kitoje gatvės pusėje! Nežinau, ką padarė mano jogos mokytoja, vadinu ją auksinių rankų moterimi, bet po dviejų sesijų skausmas dingo. Paskambinau padėkoti už išgelbėtą gyvenimą, o ji pasakė, kad mano kaklas labai įtemptas, kad jei nedarysiu jogos, skausmas grįš. Taigi metus mokiausi asanų. Mano darbas buvo tikrai įtemptas, be jogos nebūčiau įstengusi jo dirbti. Taigi kas rytą kaip maldą darau pratimus. Kartais – tik 20 minučių, bet savaitgaliais užtrunku daug ilgiau. Pradėjau medituoti. Žinote, prancūzų valgymo įpročiai irgi yra meditacija, nes mes valgome įjungę visus savo pojūčius.
Meditacija – tai irgi tos prabangos akimirkos, kurias minite savo knygoje?
Mano koncepcija gerai jaustis savo odoje apima ir fizinį, ir mentalinį gerbūvį. Esu savaitę praleidusi tyloje. Na, gal ir kalbėjausi su savimi mintimis, bet nepratariau nė žodžio. Po ilgų meditacijų ir jogos valandų griūni nuvargęs į lovą, bet tai visai kitoks nuovargis – geras, nes esi susijungęs su savimi ir gamta.
Įdomu, kodėl atsisakėte pasiūlymo vesti televizijos laidą?
Tai buvo Didžiosios Britanijos kompanija, ir aš gerai prisimenu, kaip jos atstovas pasakė, kad esu kvaila, jei atsisakau, nes galėčiau uždirbti labai daug pinigų. Perklausiau, kas jam leidžia daryti išvadą, kad pinigai man svarbūs. Nesu kilusi iš vargšų šeimos, veikiau – iš vidurinio sluoksnio, bet niekada nedirbau dėl pinigų. Dirbau iš aistros, dėl to, kad man buvo įdomu. Džiaugiuosi nesutikusi. Man televizijos pasaulis – per daug dirbtinis. Daug makiažo, stiprus apšvietimas, pagaliau tai – ne aš. Pasiūlymas buvo vesti kulinarinę laidą. Mėgstu gaminti, bet nesu virtuvės šefė. Suvokiu, kad jei būčiau sutikusi, būčiau pardavusi dešimt, o ne du milijonus knygų. Būčiau tapusi dar žinomesnė, bet to tikrai nenoriu. Labai užjaučiu žymius žmones, – jų gyvenimas itin sunkus. Jau ir dabar man nelengva Niujorke nueiti kur nors pavalgyti, nes visi žiūri, ką valgau, prašo autografų. O jeigu būčiau sutikusi vesti televizijos laidą? Žmonės norėtų apie mane žinoti viską, nebeturėčiau asmeninio gyvenimo. Turėčiau pasislėpti ašrame. Ir likti ten amžiams. (Juokiasi.)
