Jei išradingumas gali būti rafinuotas, tai XIX a. – Viktorijos laikų – žmonės buvo tikri šios srities genijai. Ką daryti, jei pagal visuotinai priimtas gero elgesio normas draudžiama atvirai reikšti emocijas, o jausmų upė vis tiek veržiasi išsilieti per kraštus? Sukomponuoji atitinkamas gėles, ir štai slapta žinutė jau suraityta.
Dabar gėlių kalbą atstoja nebent prie elektroninių žinučių prisegami emocijas rodantys paveikslėliai. Patogu, bet tai, palyginti su gyva gėle, – tik greitas jausminis maistas. Nors skintos gėlės laikosi trumpai, vis tiek akį džiugina bent kelias dienas, o šio poveikio tikrai nepalyginsi su ekrane švystelėjusiu, o po kelių akimirkų jau po kitų pranešimų lavina palaidotu paveikslėliu. Ekrane mirgančių gėlių ir širdžių negalime paliesti, ir tai – vienas didžiausių naujosios komunikacijos trūkumų.
Gyvas gėles panašiai kaip kūdikius ar meilius pūkuotus augintinius instinktyviai norisi paliesti, traukia pasigrožėti jomis iš visų pusių. Žiedų trapumas magiškai veikia įtemptus raumenis. Žvelgiant į gyvas gėles ir jas liečiant, įtampos surakinti žandikauliai atsileidžia, lūpų kampučiai nevaldomai kyla, o kildami suformuoja jeigu ne visą veidą nutvieskiančią plačią šypseną, tai bent jau lengvą šypsnį. Jei gėlių gavome ne per kurjerį, įvyksta dar vienas stebuklas. Net jei ant gėles teikiančio žmogaus pykstame, mūsų veidrodiniai neuronai verčia atkartoti jo veido išraiškos perteikiamą emociją. Šią fiziologinę reakciją suvaldyti, žinoma, galima, bet reikia pasistengti. Tad prasikaltėliui, atgailą pridengiančiam puokšte gėlių, suminkštinti širdį sekasi kur kas lengviau nei pasikliaunančiam vien žodžiais.
Su gėle – per pasaulį
Floriografijos – taip neretai vadinama Viktorijos laikų gėlių kalba – šaknys dar gilesnės. Apie IX–III a. prieš Kristų sukurta viena Senojo Testamento dalis lyriškoji Giesmių giesmė – kuo aiškiausias įrodymas, kokia sena yra gėlių simbolika. XIX a. gėlių kalba atkeliavo į Europą iš egzotiškųjų Rytų šalių. Ypač didelę įtaką padarė Turkija, ten šių augalų kalba kalbėta jau XVII amžiuje. Visgi be Europos rašytojų indėlio floriografija veikiausiai nebūtų suklestėjusi ir paplitusi. William'as Shakespeare'as, Jane Austen, Charlotte ir Emily Bronte įpynė į savo garsiausius kūrinius daug gėlių simbolių. Be alegorinių šių augalų reikšmių neapsiėjo net tragiškasis W. Shakespeare'o „Hamletas“.
Gėlių kalba, nors labiausiai siejasi su karalienės Viktorijos laikų Anglija, dešimtmečiu anksčiau pradėta kalbėti romantiškoje Prancūzijoje, vėliau persikėlė netgi į Jungtines Amerikos Valstijas ir Pietų Ameriką, plito ir kitose Europos šalyse – Belgijoje, Vokietijoje. Gėlių komponavimo menu ikebana garsėjantiems japonams simbolinės reikšmės reikalingos kaip oras, tad jie turi savitą gėlių kalbą, tai – hanakotoba. Ikebanos meistras ilgai studijuoja ne tik kompozicijos pagrindus, bet ir gėlių simboliką. Tarptautinius ryšius megzti šia kalba japonams būtų gana sunku, mat jų gėlių reikšmės siejasi su budizmu.
Gėlių kalbos žodynai
Kalbėti slapta kalba Viktorijos laikais buvo lengva, o štai suprasti – gana sunku. Kiekvienas žiedas – atskiras žodis, o kompozicija – sakinys. Puokštelė (vadinamoji tussie-mussie) būdavo prisegama prie krūtinės tarsi aksesuaras. Visgi iššifruoti tokias žinutes be klaidų būdavo sunki užduotis. Pirmiausia todėl, kad gėlėmis būdavo neįmanoma tiesiai pasakyti, kad garbintojas nepatinka, o vingrybės visada gali būti suprastos dviprasmiškai. Ar dama tikrai pasakė liūdinti, kad garbintojo nėra šalia, o gal akis nepastebėjo kokio nors vieno puokštėje už kitų žiedų pasislėpusio „žodžio“?
Kad nesusipratimų kiltų kuo mažiau, imta leisti floriografijos žodynus. Pirmasis ir vienas perkamiausių – Louis Cortambert'o 1819-aisiais sudarytas „La langage des fleurs“. Deja, slaptoji kalba, užuot tapusi aiškesnė, dar labiau komplikavosi, mat naujieji tokių žodynų sudarytojai gėlėms priskirdavo vis naujas reikšmes. Įsivaizduokite: jūs „rašote“ žinutę naudodamasi vienu žodynu, o mylimasis turi kitą. Vestuvių galima ir nesulaukti.
Žaidimas emocijomis
Nors rožės visame pasaulyje vis dar simbolizuoja meilę, šiais laikais gėlių kalba pavyktų susikalbėti nebent parfumeriams. Gėlių aromatai paliečia vieną esminių su emocijomis susijusių mūsų juslių – uoslę. Jokia išmanioji komunikacijos technologija kol kas negali varžytis su gyvų gėlių poveikio stiprumu, užtat parfumerinės kompozicijos lengvai gali stoti į ringą su gyvomis gėlėmis.
Vargu ar parfumeriai vadovaujasi šių augalų reikšmėmis pagal Viktorijos laikų žodynus, bet tikrai paiso psichologinių asociacijų.
„Esame įsitikinę, kad renkamės kvepalus, bet iš tikrųjų yra kiek kitaip. Koks kvapas mums priimtinas, sprendžia ne nosis, o smegenys. Jo pasirinkimas – ne tik asmeninis, bet ir socialinis reikalas. Tarkime, Prancūzijoje kurdamas kvepalus turi labai atidžiai naudoti lelijų, levandų ir rožių aromatus. Iš šių natų dažnai komponuojami ir tualeto purškikliai, tad jei pirkėjams kils nors menkiausia asociacija su šiomis priemonėmis, kvepalai tikrai neturės pasisekimo“, – aiškino Lietuvoje viešėjęs parfumerijos namų „Guerlain“ kvapų ekspertas Cyrille'as Jahin'as.
KVAPŲ DĖŽUTĖ
Patalpų kvėpiklis „Fuchsia Rose in White Cube“ („Herve Gambs“). 40 Eur.
* Kvapusis vanduo „3 Rosa Acqua di Profumo“ („L'Erbolario“). 50 ml – 26,95 Eur.
* Namų kvėpiklis „Scented Eglantine Pomegranade“ („Durance“). 100 ml – 29,98 Eur.
* Tualetinis vanduo „Coach“. 50 ml – 64,95 Eur.
* Tualetinis vanduo „Valentino Donna Acqua“ („Valentino“). 50 ml – 83 Eur.
* Kvapusis vanduo „Prada Candy Gloss“ („Prada“). 30 ml – 68,95 Eur.
