Nerimo sąvoka psichiatrijoje vartojama nuo 1904 m. Ši psichiatrinė reikšmė, grindžiama medicininiu modeliu, vis dar yra plačiai paplitusi šiuolaikinės kultūros kontekste. Tai reiškia, kad nerimas yra laikomas kenksmingu ir turi būti pašalintas arba sustabdytas, o tai yra susiję su nuostata, kad geras gyvenimas turi būti lengvas gyvenimas.

Laikantis tokios nuostatos, klientams dažnai skiriami vaistai, arba mokoma atsipalaidavimo, streso valdymo ar kitų technikų, kuriomis siekiama kontroliuoti, ar pašalinti nerimo simptomus. Iš savo patirties pastebiu, kad klientai retai noriai pradeda vartoti ar tęsia medikamentinį gydymą. Jie tai daro, nes mano, kad neturi pasirinkimo. Tokie klientai nežino, ką daugiau galėtų daryti. Jie elgiasi pasyviai, nerimą laiko medicinine problema ir nuolat bando jo priežastis paaiškinti genetiniu paveldimumu ar fiziologija.

Nors polinkį nerimauti galime laikyti anksčiau gyvenime, greičiausiai vaikystėje, patirto nerimą išprovokavusio įvykio, pasekme, ir, egzistenciškai, toks patyrimas prisideda prie įpročio nuolat nerimauti dėl ateities, formavimosi, bet visa tai tik patvirtina mūsų išankstinį žinojimą, kad gyvenime yra daug atsitiktinumų ir neapibrėžtumo (nežinomybės).

Egzistenciniu požiūriu nerimo jausmas yra susijęs su:

- mūsų gimimu tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku (to mes patys nepasirinkome);
- noru gyventi prasmingą gyvenimą ir sunkumu tą prasmę įžiūrėti;
- būtinybe rinktis, nežinant, kokios bus to pasirinkimo pasekmės ir žinant, kad tuo momentu prarasime kitas pasirinkimo galimybes;
- žinojimu, kad mūsų gyvenimas neišvengiamai veda link mirties.

Žmogaus kasdieniame gyvenime nerimas gali reikštis ne tik padidintu nerimastingumu, bet ir nuolatine įtampa, pasitikėjimo savimi trūkumu, priklausomybe, nervingu jauduliu, fobijomis, depresija, sutrikusiu miegu, nors iš tikrųjų visos šios būsenos padeda išvengti gąsdinančio įsisąmoninimo, kad mūsų gyvenimas yra trapus dėl nuolat pasitaikančių atsitiktinumų ir garantijų jų išvengti, nebuvimo. Deja, toks vengimas tik dar labiau apsunkina žmogaus būseną.

Egzistencinis terapeutas nerimą supranta kitaip nei kitų terapijų profesionalai. Į nerimą žvelgiama kaip į neatsiejamą nuo gyvybės ir gyvenimo duotybę – kaip į priminimą, kad esame gyvos ir prasmės siekiančios būtybės.

Be to, nerimas nėra tai, ką mes turime, jis yra tai, kuo mes esame. Kai kalbame apie nerimą, tiksliau būtų sakyti: „Aš esu neramus”, „Aš išgyvenu nerimą”, o ne „Mane apėmė nerimas” ar „Mane kankina nerimas”.

Mes galime patirti nerimą 4 būdais:

- kaip fizinį nerimą, kad galime prarasti fizinį pajėgumą (pvz.ligos atveju) ar materialius išteklius;
- kaip socialinį nerimą, kad kiti žmonės mūsų nemylės arba mes jiems nepatiksime, ir todėl neturėsime draugų;
- kaip asmeninį nerimą, kad negalime visko gyvenime sukontroliuoti, kaip dažnai esame linkę manyti;
- kaip dvasinį nerimą, kad vertybės, kuriomis gyvenime vadovaujamės, gyvenimo bėgyje gali pasirodyti klaidingos.

Vis dėlto nerimas yra vertingas ir naudingas. Pavyzdžiui, važinėti dviračiu judriomis didmiesčio gatvėmis, nesuvokiant pavojingumo, būtų kvailystė ir greičiausiai taptų avarijos priežastimi. Realią tikrovę atspindinti baimė padeda mums išlikti budriems ir padeda gyventi.

Neatitinkanti tikrovėje egzistuojančių grėsmių (padidinta ar sumažinta) baimė gali suvaržyti mūsų gyvenimą. Tačiau šį skirtumą nėra paprasta nustatyti. Terapeutai padeda suprasti skirtumus ir kartu su žmogumi ištirti, kokiu būdu jis sugeba save supainioti. Kai žmogus susipažįsta su nerimo būsena, geriau supranta ją, atsiskleidžia jos prasmė: nerimas yra ne tik žmogaus silpnumo išraiška, bet ir potenciali jo jėga, jei mokomės priimti jį kaip neatskiriamą gyvenimo dalį.

Daugumą panikos atakas išgyvenančių žmonių, labai gąsdina ypač intensyviai fiziškai pasireiškiantis nerimas, nes kelia baimę patirti širdies smūgį ir mirti. Jei apie panikos ataką galvosime kaip apie labai staigų, anksčiau besikaupusios, atkakliai neigtos ir neįvardintos emocijos įsisąmoninimą, tai kartais gali ypatingai gerai padėti suprasti panikos išgyvenimą – kaip įvykį, kuris visada trunka tam tikrą laiko tarpą, ir kuris praeina.