Įprasta manyti, kad jei yra kokių nors negalavimų tarpvietėje, išeinamojoje angoje, (kraujuojama, peršti, skauda ir pan.) – tai hemorojus. Dažniausiai tai tiesa, bet... ne visada.

Konsultuoja LSMU Medicinos akademijos Medicinos fakulteto dekanas profesorius Algimantas Tamelis

Ką visuomenė turėtų žinoti apie hemorojų?

Hemorojus yra gerybinė liga, kuri nėra pavojinga gyvybei, nors ir sukelia tam tikrų nepatogumų, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Kadangi ši liga pasireiškia įvairiais požymiais ir būna įvairaus sunkumo, nėra vieno „geriausio“ gydymo būdo. Yra konservatyvių, nesudėtingų gydymo metodų, bet yra ir sudėtingų, kartais net tenka operuoti. Tai priklauso nuo ligos formos, bet tuo pačiu – ir nuo paciento nuomonės ir pasirinkimo.

Pats svarbiausias klausimas įtariant hemorojų – tiksli diagnozė. Hemorojaus simptomai nėra specifiški, unikalus ir būdingi tik šiai ligai. Yra daug ligų, kurios gali sukelti panašių simptomų, tame tarpe ir rimčiausias pasekmes sukeliančios ligos - navikai (gerybiniai ir piktybiniai) ir opinis kolitas bei Krono liga. Pačiam žmogus nuspręsti, kad jis serga hemorojumi ir užsiimti savigyda, yra pavojinga. Nors greičiausiai žmogus ir atspės, nes apie 80 proc. visų pacientų, kurie kreipiasi dėl į hemorojų panašių požymių, būna diagnozuojamas hemorojus, tačiau likusieji 20 proc., t.y. kas penktas žmogus, gali sirgti kita liga, galbūt sunkia, pvz., vėžiu. Todėl įtariant hemorojų, o ypač esant kraujavimui iš tiesiosios žarnos, būtina kreiptis į medikus, kurie turėtų atmesti sunkias ligas – vėžį, opinį kolitą ir nustatyti tikslą diagnozę.

Visi gydytojai, susidurdami su hemorojaus simptomais, turėtų prisiminti onkologinio budrumo sąvoką ir įvertinti taip pat labai dažnos storosios žarnos ligos – vėžio – buvimo tikimybę ir nuspręsti dėl ištyrimo apimties. Labai svarbu atsižvelgti į paciento amžių, šeimos istoriją, apžiūros radinius ir kitus veiksnius. Jauniems asmenims, kurių giminėje nėra paveldimo storosios žarnos vėžio įtarimo, esant tipiniams hemorojaus simptomams, užtenka specialiu prietaisu (endoskopu) apžiūrėti tiesiąją žarną, bet vyresniems pacientams, esant kitiems rizikos veiksniams – būtina fibrokolonoskopu apžiūrėti visą storąją žarną. Tik po to galima pradėti hemorojaus gydymą.

Tikrai nėra būtina, kad kiekvieną pacientą, kuriam įtariamas hemorojus, konsultuotų gydytojas koloproktologas, bet tikrai labai svarbu, kad būtų atlikti aukščiau minėti tyrimai. Turėdamas pakankamai informacijos, nuspręsti dėl hemorojaus diagnozės gali ir šeimos gydytojas.

Dėl kokių priežasčių vystosi hemorojus, kokie žmonės labiau kenčia nuo šios ligos?

Išangės kanale kraujagyslės suformuoja kraujagyslinių darinių sankaupas, vadinamuosius kaverninius kūnus. Tai normalūs kiekvieno žmogaus organizme esantys dariniai, kurių funkcija yra padėti uždaryti išangę, t.y. sulaikyti išmatas. Hemorojumi vadinama liga, kai šie kūnai pradeda slinkti išangės kanalu žemyn – į išorę ir didėti. Taip pažeidžiamos kaverninių kūnų sienos, jos suplonėja, plečiasi, įtrūksta. Dėl to kraujuojama.

Pagrindinės priežastys, dėl kurių atsiranda hemorojus yra stanginimasis ir įvairūs tuštinimosi sutrikimai. Visos kitos priežastys, pvz., kūno padėtis (sėdimas darbas), turi mažai įtakos ligai vystytis. Jos kartais turi netiesioginę įtaką, nes žmones, kurie nuolat sėdi, apskritai dažniau vargina tuštinimosi sutrikimai ir pan. Truputį kitaip yra, jei žmogus ilgai sėdi tualete, ant klozeto, nes tada išangės raumuo būna atsipalaidavęs ir tai turi įtakos hemorojui rastis.

Vyrus ar moteris ši liga paveikia dažniau?

Tokios statistikos nėra. Liga daugmaž vienodai paveikia ir vyrus, ir moteris.

Ar nėštumas ir gimdymas bei jų skaičius padidina riziką susirgti hemorojumi?

Rizika didesnė, ir ją sukelia keli faktoriai. Viena, dėl pakitusios hormonų pusiausvyros suprastėja hemorojinio audinio maitinimas. Be to, nėščiosioms sunkiau tuštintis, reikia daugiau stangintis, ir ta jėga stumia tuos hemorojinius mazgus lauk. Na ir pats gimdymo procesas turi įtakos, ypač stūmimo metu. O po gimdymo kai kurios moterys riboja tam tikrus maisto produktus, skysčius, baimindamosi, kad vaikui pūs pilvą, ir dėl to užkietėja viduriai. Tai apsunkina tuštinimąsi, daugiau stanginamąsi. Na o kad nėštumų ir gimdymų skaičius didina tikimybę susirgti hemorojumi, statistikos nėra, tačiau praktikoje šiek tiek teko pastebėti.

Kaip hemorojus gydomas? Ar visada būtina operacija?

Hemorojaus gydymo tikslas yra pasiekti, kad žmogus nejaustų hemorojaus simptomų ir galėtų komfortiškai gyventi. Dažnai tam nebūtina pašalinti hemorojinius mazgus.

Hemorojus yra gerybinė liga, labai retai sukelianti rimtus simptomus (didesnį nukraujavimą), todėl jos galima ir apskritai negydyti. Kai pacientas manęs klausia, ar būtina gydyti, sakau, kad ne, kad tai priklauso nuo Jūsų. Vien atsitiktinis hemorojaus, t.y. padidėjusių mazgų suradimas, nėra priežastis skirti gydymą. Hemorojus dar turi sukelti simptomų, kuriuos žmogus jaustų ir kurie jam trukdytų gyventi. Ir tas jutimas, kaip ir ligos suvokimas bei gydymas, yra individualus. Todėl galutinį sprendimą dėl hemorojaus gydymo turi priimti pats pacientas. Gydytojas tik turėtų patarti kurį gydymo metodą parinkti, kadangi įvairūs gydymo metotai yra nevienodai efektyvūs. Tai nulemia ir hemorojaus dydis (stadija).

Hemorojaus stadija vertinama pagal hemorojinių mazgų iškritimą pro išangę. I ligos stadija nustatoma daugiau nei pusei žmonių, ir esant šiai stadijai mazgai yra padidėję, bet neiškritę, kraujuoja. Tokios stadijos hemorojų rekomenduojama gydyti konservatyviai, t.y. koreguoti mitybą tam, kad būtų normalizuotas tuštinimasis. Tai paprasčiausias, bet gana dažnai ir sudėtingiausias gydymo būdas, nes žmogus turi keisti savo mitybos, gyvenimo įpročius, o tai nėra lengva. Esant paūmėjimams, gausesniam kraujavimui yra įrodyta, kad efektyvai veikia venotonikai. Dėl išangės žvakučių ir tepalų naudojimo efektyvumo vis dar išlieka prieštaringa nuomonė, kadangi jų veiksmingumas pilnai nėra įrodytas.

II laipsnio hemorojus nustatomas, kai tuštinimosi metu hemorojiniai mazgai iškrenta iš išangės, bet po tuštinimosi patys ir sugrįžta. Tokiam hemorojui gydyti vien dietos ir vaistų gali nepakakti. Rekomenduotinos ambulatorinės procedūros: prideginimas, užspaudimas specialiais žiedais, kt.
III laipsnio hemorojiniai mazgai po tuštinimosi patys į išangę nebesugrįžta, žmogus juos turi ranka sustumti pats. Tokius mazgus šiandien rekomenduojama gydyti taip pat kaip ir II stadijos hemorojų, tačiau suprantama, kad gydymo sėkmės procentas bus šiek tiek mažesnis. Praktika rodo, kad šiek tiek daugiau nei pusei pacientų tokio gydymo pakanka. Likusiems rekomenduojama operacija.
IV stadijos hemorojaus metu mazgai yra nuolat iškritę ir jų grąžinti atgal neįmanoma. Šiuo atveju galima tik operacija.

Kokia yra ligos atsinaujinimo rizika, profilaktika?

Mažiausiai ligos atsinaujinimo būna po chirurginės operacijos – tik iki 5 proc. atvejų. Po invazinio neoperacinio gydymo ligos atkryčių pasitaiko dažniau - iki 30 proc. Bet tai nereiškia, kad visi pacientai turi būti operuojami, nes operacija yra ir pavojingiausias gydymo metodas. Visada labai svarbu suderinti naudos ir žalos santykį: esant menkiems simptomams reikalingas nesudėtingas gydymas ir atvirkščiai.

Hemorojaus profilaktika – tai normalus tuštinimasis, be stanginimosi. To galima pasiekti koreguojant mitybą, keičiant įpročius. Todėl hemorojaus profilaktika yra vidurių užkietėjimo gydymas ir profilaktika. Subalansuota, gausi augalinių skaidulų, turinti mažai riebalų ir ne itin aštri dieta, gausus skysčių vartojimas užtikrina gerą žarnyno veiklą ir reguliarų tuštinimąsi minkštomis išmatomis. Tuo pačiu pacientai turėtų žinoti, kad tuštintis normalu ir tris kartus per dieną, ir tris kartus per savaitę, t.y. labai individualu.

Užsakymo nr.: PT_71994766