1.

Rytas košėsi vangiai. Sunkėsi tarsi pro suspaustus į krūvą pirštus vanduo, kapsėjo, varvėjo ir visai nenorėjo švisti. Jie sėdėjo terasoje, plepėjo apie bet ką. Ir kalba liejosi panašiai – kol prineši saują iki veido, ji jau tuščia. Tarsi be didelės prasmės. Visokie niekai lindo į galvą ir ant liežuvio. Nakties kalba ir turi būti tokia padrika – kaip mėgdavo žaisti vaikystėje, kokias pravardes turėjo. Kaip gerai ir kartu įkyru turėti vaikų. Kaip galima susodinti augalus kieme, kad jie augtų gojeliais.

Alyvose čiulbėjo lakštingalos. Paukščiai mėgo ūksmingą krūmą, atrodė, kad gyvena jame visu pulku, visa paukštiška bendruomenė, nes vos užsičiaupdavo lakštingalos, tuoj imdavo treliuoti kiti. Dainuojantis alyvų krūmas užstojo terasą nuo kaimynų akių. Jie šventė jo vardo dieną. Neįprastą, nepaprasto vyriškio vardadienį. Ji visuomet svajojo taip švęsti – tiesiog kalbėtis. Galėti kalbėtis per naktį, net jei esi kartu jau milijoną metų. „Kodėl jie naudoja tą posakį – mirtis alyvose?“ – paklausia Otilija. – „Gal... – nutęsia jis, nes tikriausiai nežino, ką gi taip staiga atsakyti, tačiau išsisuka: – jie – tai tavo kaimynai?“ – „Kokie kaimynai, žmonės, visi sako – mirtis alyvose...“ – „Mirtis alyvose yra neįmanoma, pažiūrėk, jos taip tankiai suaugusios, kažkoks šabakštynas, reikėtų tiesiog įsibrukti į vidų, jei norėtum numirti alyvose, ir nusidurti smailia alyvos šaka, – beveik moksliškai užbaigia. – Va prie ar šalia alyvų krūmo – jau įmanoma...“

Nors jai labai juokingas tas „nusidurti“ ir jau įsivaizduoja, kaip tai atrodo (kokia nesąmonė ta vaizduotė, kaipmat nulakina į šoną), tramdosi, kad neimtų juoktis garsiai, juk naktis. „Mirtis alyvose yra labai romantiška ir kvapi, – priduria Otilija. – Gal čia dėl Kristaus Alyvų kalne?“ – bet jis nenori slysti į gilumą. Iš tiesų, naktį nereikia giliai kapstyti. Naktis – iliuzijų laikas. Viskas tokiu metu atrodo kitaip. Net pasiryžimai – realūs. Bet tik naktį. Dažniausiai prašvitus jie atrodo juokingi. Todėl naktį geriausia tik pliurpti, na, nebent kažkas nori atlikti išpažintį. Tų reikia klausytis. Naktis tinkamas laikas išpažinčiai.

„Taip vardadienį švenčiu pirmą kartą gyvenime, – sako jis, – su tavimi lengva kalbėtis. Ar visiems taip lengva? Tauškiam visą naktį ir nesinori miego. Beje, kodėl nevadini manęs vardu?“ – jis klausia ir klausia, kaip išalkęs atsakymų. – „Sugalvojau tau kitokį vardą. Tu – MSV, – lyg šypsosi, lyg nori verkti Otilija. – Tik nesakyk, kad tau nepatinka. Sukūriau tave visą... sudėliojau tokį, kokį noriu turėti“, – paskutinių žodžių ji nebepasako, tik pagalvoja, pažvelgusi į jo pusę. – „Skamba kaip melioracijos statybos valdyba, tas MSV. Beje, mano tėvas buvo tarybinis melioratorius“, – kvatoja jis.

„Dabar jau niekas nebeprisimena, kas tie melioratoriai, tu – mano svajonių vyriškis, sutrumpinus – MSV, ir tai žinom tik mudu. Tikriausiai jau reikia eit į lovą, gerai, kad rytoj, tai yra šiandien, – šeštadienis, galėsiu ilgai miegoti“, – mąsto Otilija, rūkydama paskutiniąją, renka nuo stalo cigaretes, taurę, mobilųjį telefoną, pastato į vietą lauko fotelį, užstumia terasos duris – aplinkui pats įmygis, pats sapno saldumas. Užlipa į antrą savo namo aukštą, atsigula, užsitraukia antklodę iki smakro, gerai susisupa kojas – paprastai jos šąla labiausiai – ir tariasi su miegu: „Ateik miege, ateik...“ Miegas ateina, kiek pasiklauso jos burbenimo ir pats užsnūsta šalia Otilijos, kuri sapnuoja savo svajonių vyriškį, lovos. Tuomet pro suplyšusius debesis prasisunkia rytas.

2.

„Su MSV pabėgom į Latviją, – telefonu draugei pasakoja Otilija. – Į kažin kokį miestelį, kurio pavadinimas baigiasi -ė. Gal Aizputė? Apsistojom kempinge – jų pilnas kelias nuo Klaipėdos link Kolkos rago. Tu supranti, jis mano, kad ne taip labai svarbu, kur pernakvoti vieną naktį. O man – svarbu. Mėgstu normalius viešbučius. Tvarkingus kambarius, neužsikišusias vonias, švarias plyteles, tegu ir ne labai modernias, bet tvarkingai išklijuotas. Ypač mėgstu kokybiškas lovas. Jos neturi priminti čia nakvojusiųjų kūnų ir kvapų. Mėgstu baltą minkštutėlę patalynę – nestyrančią nuo krakmolo. O beje, kuo dabar standina patalus? Ar standina apskritai?

Išėjau pasivaikščiot, kol jis ruošė vakarienę. Beje, spėjau apžiūrėti lovą – ji buvo išgulėta, nors ir švariai paklota. Per akmeninį tiltą, po kuriuo tekėjo srauni, siaura upelė, lyg vėluotų surast savo pabaigą, ėjau kaip per kito pasaulio grindinį. Tas grindinys, duobėtas ir nelygus, išklotas nevienodais akmenimis, vedė už posūkio. Ką tokio gali atrasti už posūkio mažame Latvijos miesteliūkštyje? Tikriausiai Aizputėje. Aš pamiršau paklausti MSV, kodėl važiuojam būtent į Latviją, kokie prisiminimai jį traukia čia. Dar paklausiu.

Visuomet taip mėgau neplanuotai dingti iš akiračio, kai išsijungi mobilųjį telefoną, kai gali sau leisti nors pusdienį nusišvilpt ant pasaulio... Ar gali tokie banalūs žodžiai, kaip pasakiškas, stebuklingas, nerealus, apsakyti namo, kurį pamačiau perėjusi per tiltą, grožį? Atrodė kaip tik ką išimtas iš architektūros katalogo. Ant restauruoto, gelsvo atspalvio senų plytų fasado, virš pavadinimo, kabojo herbas. Tai buvo viešbutis, kurio keistas pavadinimas „Poison“ – kažkodėl prancūziškas, o ne latviškas – kėlė manyje sumaištingą ilgesio bangą. Tarsi uosčiau nepažintą kvapą ar besibaigiančios laimės dvelksmą. Dairydamasi perėjau pro pirmo aukšto holą. Viskas buvo senoviška, jokio sterilaus modernumo. Nemėgstu sterilių interjerų, juos kuria menkos fantazijos žmonės. Balta ir gelsva. Balintos kavos ir švelni karamelinė spalvos – kaip Suomijoj žiemą. O čia – vitrinos, vazos, indaujos ant trumpų raitytų kojelių, lubų dekoras. Plačioje antro aukšto laiptų aikštelėje kuitėsi muzikantai. Traukė instrumentus, tarsi manęs nematydami.

„Toliau nebeikite, ten gyvena šeimininkas, – atsisukau į balsą, nesuprasdama, kaip nepastebėjau patarnautojo. – Mes jus matėme, čia pilna vaizdo kamerų, bet nesistebėkite, jūs ne pirmoji, daugelis užeina.“ – „O kas nors apsigyvena?“ – „Retokai, retokai turime svečių, miestukas mažas. Ir šeimininkas ne vietinis. Bet šiandien jis yra...“

„Taku už orkestro kiek apytamsiu koridorium link manęs ėjo vyriškis, įsivaizduoji?“ – Otilijos pasakojimo temperatūra kilo. – „Siurprizas, – pasakė priėjęs MSV. – Žinojau, kad būtinai čia užeisi, tu gi smalsi. Juk jautei, kad nenakvosim tame baisiame kempinge?“ MSV klausė ir klausė, tarsi išalkęs atsakymų. Aš lingavau galva, tai reiškė – taip taip, supratau. Nors nė velnio. Ir tuomet užgrojo orkestras. Netrankiai. Kažką iš Pergolezzi... ir sučirškė žadintuvas. Jaučiausi kaip išbučiuota, įsivaizduoji?“ – džeržgė draugei Otilija.

3.

Seniai laukiau to jausmo. Daug kas jį vadina drugelių plazdėjimu. Man tai panašiau į gyvas žarnas. Kartais – net isterinį nėštumą, kai tiksliai žinai, kad pilve nieko nėra, o žarnos tarsi kutenamos mikliai persiraito negurgdamos, o tik liesdamos audinius. Kai jį matau ar apie jį galvoju, jaučiu tartum gyvatės prisilietimą papilvėje. Tarsi ji šliaužtų susiraityti į savo vietą. Beveik visada norisi paglostyti tą jausmą. Ir jį turėti. Ar tai jaučia ir MSV? Manau, kad moku skaityti jo kūno ženklus. Tas pojūtis... aš jį vadinu gyvatės šokiu pilve.

Mes žiūrim į medžius. Gal net į niekur. Į dangų. Į viršų. Tiesiog gulim ant žolės, būnam. Žiūrim ir nieko nematom, ir mums visai nesvarbu, kur būti. Pats karštymetis. Pats žolių vešėjimas. Pati vidurvasario alsa, kurią norisi pagauti už kojos ir nebepaleisti iki pat kito pavasario. Tegu būna.

Nuo kaitros gelbėja Šlavantas. Skaidrus iki pat dugno vanduo pirmiausiai aplaižo kojas, sugelia padus, bet tik akimirką. MSV stypčioja kaip gandras, bet nepurkštauja. Vanduo atvėsina blauzdas, šlaunis, mes be jokio garso visu ūgiu siektelim link vidurio. Plaukiam tolyn, sakytum, vanduo kūną laiko paviršiuje be jokių pastangų, ir tik vienam ežero šone gali matyti, kaip jis susijungia su dangumi. Kaip jie atsispindi vienas kitame, kaip be jokio garso ribuliai suvilnija ir išnyksta, kaip išnyksta pasaulis vasaros kaitroje.

Mes plaukiam šalia vienas kito, rankos be garso užgriebia vandenį. Mūsų rankų ribuliai susisiekia. MSV suspėja paglostyti mano nugarą. Nežinau, ar jis jaučia odą per vandenį, ar reikia jausti? „Apsiversti ant nugaros šitame ežere pavojinga, gulėdamas ant vandens ir žiūrėdamas į dangų imi matyti jame ežero atspindį ir visai prarandi nuovoką, tavęs nebelieka ir nė nebenori irtis į krantą“, – dėstau MSV. – „O man atrodo, kad anoje ežero pusėje yra kitoks, stebuklingas ir nepažintas gyvenimas. Ir tik mūsų ten trūksta... Plaukiam?“ – MSV plačiu mostu ima irtis, jo galva tai panyra, tai išlenda į paviršių. – „Tai man taip atrodo, kodėl tu viską atkartoji?“ – sriūbauju iš paskos.

Jis pakeičia plaukimo stilių, ima purslotis, taškytis, suardo tylą. Tolsta labai greitai. Noriu pasakyti, kad nespėju kartu, bet jis nebegirdi. Eglių guotas kitame krante toks tankus, kaip siena, skirianti nuo to kito pasaulio. Staiga išgirstu: „Gal tu iš proto išsikraustei – šitaip toli nuplaukti? Šaukiu, šaukiu, o ji mostaguoja sau tolyn. Varyk atgal, trūksta, kad paskęstum, kur aš tave dėsiu, visą išpurtusią?“ – rėkia mano draugė, įbridusi iki pat šakumo. – „Aš gi moku plaukti, – juokiuosi, – atstok, taip tylu buvo, viską sugadinai.“ – „Šitam ežere daug tokių mokančių plaukti guli“, – ji neatstoja.

Pasuku į krantą. Draugė daro pilvo preso pratimus vandenyje. Sukrentam po medžiu. „Eik šikt, vienatve, – sako mano draugė senmergė. – Eik šikt!“ – užrėkia garsiai. Aidas per ežerą nuneša žinią eglėms. „Aš nebenoriu būti vienaaa! Aš noriu kam nors priklausytiiii!“ – „Ir aš nebenoriu būti viena!!!“ – kriokiu iš paskos. Mes įsipilam po puodelį kavos iš termoso. Ir po mažytėlaitę taurelę brendžio. „Už ilgąjį savaitgalį“, – sakau ir stukteliu į jos stiklelį. – „Už diedus, kurie mūsų laukia už artimiausio posūkio“, – sako ji. – „Už posūkio gyvena išprotėjęs ūkininkas apsmukusiom kelnėm“, – sakau jai. – „Už vyrus, kurių norėtųsi klausytis nuo ryto iki vakaro. Ir per naktį“, – priduria ji.

4.

Sėdim nedidelėj kavinėj. Priešpiečiai. Apytamsė salė, pažįstama muzika. Prie staliukų nosis arti vienas kito sukišę lankytojai, mums su MSV atrodo, kad jie, kaip ir mes, susitikinėja paslapčia. Diena labai pilka, langas, prie kurio stovi staliukas, nučaižytas lietaus rykščių. Pilkame horizonte juoduoja šlapi medžiai. Pats metų šlykštumas. Kaip jo nekenčiu, šito laiko. Taip pat pilka ir širdyje.

„Aš įsivaizduoju baltą namą ant kopų. Mūsų namą, – sufantazuoja MSV. – Didelę terasą, joje būtų galima gerti šviežiai spaustas sultis rytais, popiečių kavą, vyną vakarais. Nuo permainingo vėjo terasą saugo gardenijos, jos ypač kvepia vakarais, kai saulė, pasisukusi įkypai, siekia mūsų veidų. Tegu šiandien būna mūsų fantazijų diena“, – pasiūlo jis.

„Aš nežinau, kaip jos atrodo, gardenijos. Gal man jos nepatiks. Gal aš noriu ligustrų gyvatvorės“, – pasiduodu jo fantazijoms. – „Netvarkingas krūmas dideliais baltais žiedais, panašus į jazminą. Jie bus susodinti baltuose vazonuose, žiemą įnešime į kambarį.“ – „Krūmus į kambarį? Gal tau su galva negerai? Užgriosim kambarį krūmais, ar aš taip išgirdau?“ – piktinuosi. – „Na, gerai, aš išsiaiškinsiu, kokio jie aukščio...“ – nusileidžia jis. – „Na, gerai, tuomet ligustrais bus apsodintas visas sklypas. Jie nebijo karpymo, iš jų galima daryti augmenines skulptūras. O gardenijoms reikės specialaus kambario, mes jas įnešime į oranžeriją, – nusileidžiu ir aš. – Juk namas bus su oranžerija?“

„Mes turėsime baseiną lauke, – sako MSV. – Turėsime jūrą, juk namas bus ant kopos? Aš nuolat tįsosiu terasoje. Išsinešiu kompiuterį, rašysiu... na, ką nors įdomaus. O prieš tai eisim maudytis, saulei tekant. Tu juk nebijai šalto vandens? Juk tu mėgsti maudytis saulei tekant? Kažkodėl netikiu, kad atsikelsi saulei tekant, – suabejoja MSV. – Nors kodėl vanduo jūroje turėtų būti šaltas? Mes juk nesusitarėm, ant kokios jūros kranto stovės baltasis namas.“

„Palei pat namo sienas turės augti piliarožės. Visokių spalvų. Daug. Piliarožes augino mano senelė, dar bijūnus, jurginus, salvinijas, pilną darželį gėlių priešais namą, iš gatvės pusės, tarsi tik tam, kad svetimi pasigrožėtų.“ – „Tau patinka piliarožės?“ – nusivylęs klausia MSV. – „O tau ne?“ – nusiviliu ir aš. – „Aš net nežinau, kaip jos atrodo, tik pavadinimą girdėjau, – juokiasi. – Prie tokių iškilmingų gėlių, kurias auginam baltajame name, manai, tiks piliarožės?“ – „Jos tiks prie visų namų, įsiklausyk į pavadinimą...“

„Baltą moters skulptūrą statysime kairiajame sklypo kampe, ji matysis tik įsukus į kiemą.“ – „Moters skulptūrą reikia statyti terasoje, – prieštarauju. – Sklype atrodys kaip pamirštos poetės, kurios kūrinių niekas nespausdino, kapas. Mes ją pasodinsim, tokią visai atsipalaidavusią, lengvai krentančia suknute iki pat žemės, ištiestom basom kojom, ji bus paminklas tinginystei ir dykaduoniavimui. Iš balto akmens. Ji nuolat žiūrės į jūrą. O kairiajame sklypo kampe palikime natūralias pušis. Ne, kairiajame kampe krausim akmenukus, kuriuos rasim ant kranto.“

„O koks turės būti baltojo namo stogas, kad nesugadintume smėlio ir purslotos jūros harmonijos?“ – susirūpina MSV. – „Na, tikrai ne raudonas“, – beveik užrėkiu, kai pamatau, kad padavėja stovi prie staliuko. – „Štai ir jūsų žiedinių kopūstų apkepėlė, ponia, – sako ji. Net nepastebėjau, kaip priėjo. – Gal pakartosit žaliosios arbatos su jazminais? Atėjot tokia sušalusi.“

Žiedinių kopūstų apkepėlė šlykšti. Be to, erzina pora prie gretimo staliuko. Jie nuolat bučiuojasi. Otilija prižada sau, kad daugiau į šią vietą niekada neis. Nors čia ir groja jos mėgstamiausios dainininkės, Shade, dainas.

5.

„Rytas – kada visi, o vakaras – kada po vieną“, – sako sau Otilija, kuri nekenčia savo vardo. Todėl vakaras toks šlykščiai vienišas. O kam daugiau sakyti, jei ausų neturi nei komoda, nei naujas kavos aparatas, nei paveikslai ant sienų, nei veidrodis. Šis apskritai tik rodo ir atspindi. Toks jausmas ryte, kad esi ne vienas, nes tai šiukšliavežis privažiavo, tai taksi, tai greitosios pagalbos automobilis pas kaimynę, tai paštininkas laišką atnešė, tai kaimynas paknopstomis nulėkė į savo visureigį, matyt, vėluoja. Ir susidaro įspūdis, jog dalyvauji tame ryto veiksme. Kartu su visais. Nors tik žiūri pro langą. O vakare viskas prityla, saulė pasisuka ir šviečia nebe tiesiai, bet lyg nusukusi vieną skruostą. Šėšėliai krenta ilgi, kaimynai vakarieniauja, vaikai raginami praustis, todėl vienatvės jausmas sustiprėja iki virimo. Vakare prie lango nėra ko veikti. Šiandien ji vėl nenuėjo į parduotuvę, nors ragino save visą dieną... „Aš tave sugalvojau ir tu turi atsirasti, nes tu mano MSV, – sako langui Otilija. – Šiandien nesėdėsiu per naktį, nes jei atsirasi ryte, tave paprasčiausiai pramiegosiu.“