Ne, mano teta nebuvo nei milijonierė, nei finansų ekspertė, atvirkščiai – ji buvo puiki profesionalė, tačiau labai kuklus žmogus, gaunantis ypač kuklią sovietinę, o paskui ir lietuvišką algą ir turintis kuklų, net labai liūdnai kuklų butuką, pasimetusį kažkur neišbrendamose Vilniaus daugiaaukščių džiunglėse. Būtent ji mane išmokė, kad tikroji Laisvė ir finansinė laisvė visuomet turi žengti greta.
Ji skatino mane mokytis ir svajoti. Vytis savo svajones. Tai jos dėka prieš dvidešimt trejus metus aš atsidūriau Šveicarijoje. Stebuklų, neregėtų spalvų ir svaiginančių kvapų šalyje. Šalyje, kur ant slidžių vaikai yra statomi vos pramokę vaikščioti, o elgtis su pinigais pradedami mokyti vos pradėję pažinti skaičius. Šalyje, kur vaikai nuo pat mažens yra auginami vėliau būti visiškai savarankiški ir finansiškai nepriklausomi.
Nepaisant didžiulių tetos pastangų, mano kelias iki finansinės nepriklausomybės buvo labai ilgas ir akmenuotas. Juk į Šveicariją išvažiavau beveik neapsipūkavusi, iš mamos namų, kur santykis su finansais buvo labai painus, kur apie pinigus buvo nederama kalbėti, kaip ir nederėjo žinoti, kiek mama uždirba, ar turėti kokių nors finansinių reikalavimų. Atvirkščiai – derėjo tenkintis tuo, kas buvo už mane nusprendžiama, ir taip, kaip buvo nusprendžiama. Todėl labai greitai išmokau, kad esu visiškai neatsakinga švaistūnė, vienadienė, nesugebanti tinkamai apsieiti su pinigais, apie nieką negalvojanti. Tiesa, niekada negavusi visiškai jokių pinigų net smulkiausioms išlaidoms.
Nesugebanti? O prašom pasakyti, iš kur ir kaip vaikas, tokių dalykų nemokytas, turėtų tai mokėti. Juk mūsų nemokė (o ir iki šiol nemoko), kad niekas negimsta mokėdamas elgtis su pinigais ir kad ekonomisto diplomas, gautas universitete, dar nereiškia, jog žmogus puikiausiai sugebės tvarkyti savo finansus. Kad juos kaip siautėjantį laukinį žvėrį reikia gebėti sutramdyti, kantriai ir ilgai glostyti, kol prisijaukinsi. Kad jie visiškai nėra purvini ir teikia malonumą, o ne gėdą. Kad finansai – tai ne tik smagumas, bet ir pareiga, atsakomybė ir nelengvas kasdienis darbas.
Niekas nemokė, kad visų pirma mergaitės turi siekti finansinės nepriklausomybės ir nuo pat pradžių išmokti savimi pasirūpinti ir apsirūpinti pačios, o ne laukti princo ant balto žirgo, kuris garantuos ilgą ir laimingą [gyvenimą]: ir aš ten buvau, per barzdą varvėjo... Nemokė, kad liaunasis princas labai greitai gali tapti piktu, bjauriu diedu, išnaudojančiu bejėgę, finansiškai nuo jo priklausančią moterį, o rožinę spalvą keičia niūri juoda su depresijos ir beviltiškumo prieskoniu.
O tai kam man tie pinigai?
Kažkada su teta išsiruošėme į vestuves. Man tai buvo ilgai laukta pramoga, atsimenu, kaip nekantriai trypinėjau aplink ją ir džiaugiausi būsima švente. Teta, matyt, iki galo pasiruošti atvyko pas mus, nes jos bute tai būtų buvę neįmanoma – jis atrodė kišenės dydžio ir tetai pačiai vos užtekdavo vietos ten apsisukti.
Baigiant ruoštis, iškilo klausimas dėl rankinės – teta nenorėjo eiti su savo didžiąja, tad ilgokai jai rinkome kitą, tinkančią prie šventinių drabužių. Mane, atsimenu, erzino tas nesibaigiantis rinkimasis, tad piktokai paburbėjau, kam jai į vestuves apskritai kažkokios rankinės reikia – labai džiaugiausi galėdama eiti tuščiomis rankomis (matyt, tuometis mano amžius leido nerūpestingai eiti „kaip stoviu“).
Kaip šiandien atsimenu tada stojusią pauzę ir šiltą bei kantrų tetos balsą: „Vaikeli, niekada, girdi, niekada ir niekur neišeik neturėdama kišenėje pinigų nenumatytiems atvejams. Net jei tau ir atrodo, kad jų tikrai tikrai neprireiks, staiga ištikus kokiai nors situacijai, tau bus labai nesmagu ir nemalonu. O visų pirma – nesaugu.“
Negaliu pasakyti, kokio amžiaus tuomet buvau, bet pirmąją savo finansinės nepriklausomybės pamoką išmokau visam likusiam gyvenimui. Toliau teta jau detaliau aiškino, kam man vestuvėse gali prireikti pinigų: kažką pasakojo apie vestuvininkus, išsipirkimus, muzikantus, to jau tikrai neatsimenu, nemanau, kad tuomet man tai buvo aktualu. Greičiausiai man labiau rūpėjo grybukai nei tai, kad gali tekti duoti rublį kitą kažkam ir už kažką.
Niekas nemokė, kad su pinigais reikia elgtis atsakingai
Kaip ir su laisve. Mūsų niekas nemokė, kaip apie pinigus kalbėti. Juo labiau nemokė, kad apie juos apskritai reikia kalbėti. Reikia ir privaloma. Tačiau beveik visus, o ypač visas mokė, jog pinigai yra kažkas gėdingo.
Neseniai po vienu mano straipsniu buvo puikus vienos moters komentaras: „Apie pinigus Lietuvoje tapo beveik taip pat gėdinga rašyti, kaip ir apie seksą.“ Ir išties – jei pinigai yra gėdingi, tuomet ir finansinė nepriklausomybė yra gėdinga. Juk taip išeitų, vadovaujantis logika, ar ne?
Stebuklų nebūna. Arba esi nepriklausoma, arba – ne
Straipsnio pradžioje neatsitiktinai paminėjau Šveicariją – būtent šioje šalyje gyvendama aš augau kaip asmenybė ir brendau. Būtent čia mokiausi tvarkytis su pinigais ir su jų teikiama laisve. Arba – nelaisve.
Juk į vieną turtingiausių pasaulio šalių atvažiavau iš tuomet skurdokos, šiek tiek pilkos šalies, kurios gležna Laisvė ir nepriklausomybė dar tik skleidė pirmuosius žiedlapius. Tuomet niekas dar nežinojo, kiek mums pavyks taip išbūti – nepriklausomiems. Gariūnai, grupuotės, noras staiga ir stebuklingai praturtėti diktavo sąlygas ir ėmė viršų. Vyko arši kova už būvį, tad apie kokią finansinę edukaciją tuomet galėjome kalbėti? Finansinė sėkmė su sąmoningumu tada mažai ką bendro turėjo – nei mes žinojom, kas tas sąmoningumas, nei koks tikrasis kelias į finansinę sėkmę ir laisvę.
O Šveicarija mums tuomet buvo „kažkas tokio!“, svajonių šalis, kurioje viskas tobula. Ir išties, iš pirmo žvilgsnio čia viskas tobula. Tobulos šeimos, finansiškai puikiai gyvenantys žmonės, laisvos ir nepriklausomos moterys. Čia išmokau, kad yra superultimatyviai nekūl, jei vyras tave praleidžia pro duris, mat tai jau rimtas pasikėsinimas į nepriklausomą tavo būtį. Išmokau, kad vairuoti traktorių, tampyti sunkiausias dėžes ar lagaminus yra tas atributas, kuris pabrėžia visišką tavo kaip moters nepriklausomybę, o teisė vaikščioti ilgais, susivėlusiais nedažytais plaukais tave daro tikra feministe. Nes kaip vyrai, taip ir moterys. Jei jau lygybė, tai lygybė visur.
Tas agresyvus ir prikišamai demonstruojamas pseudofeminizmas šiek tiek atbukino ir mano budrumą, lyg ir pačiai reikėjo tapti to reiškinio šalininke. Todėl daugybę dalykų priėmiau kaip savaime suprantamus, jų nekvestionuodama. Beveik visur už viską mokančios moterys, nekalbant jau apie susimokėjimą už savo kavą ir savo kokteilius baruose bei restoranuose – tai man ne tik atrodė labai kieta, bet ir tapo siekiamybe.
Juk čia viskas vyksta lygybės principu, visi čia lygūs, vis... Taigi, šioje vietoje, ko gero, reikia šiek tiek stabtelėti ir pakalbėti apie tai, o kas vis tik šioje šalyje valdo pinigus. Atsakymas vienareikšmiškas – vyrai. Be abejo, yra puikių aukščiausios grandies vadovių moterų, yra moterų, einančių pareigas įvairiausiose valdybose, tobulai vadovaujančių firmoms. Yra.
Bet tai – tik lašas jūroje. Arba – lašiukas ant karšto akmens. Dauguma moterų yra visiškai finansiškai priklausomos nuo vyrų ir apie jokią nepriklausomybę čia svajoti niekas nesvajoja. Net ir laiškai Šveicarijoje vis dar yra adresuojami „Pono Antano Antanaičio šeimai“ arba kai kurios įstaigos, rašydamos moteriai, rašo „Poniai Antanas Antanaitis“. „Poniai tokiai ir tokiai ir ponui tokiam ir tokiam“ – tokį adresą rašo vis dar mažuma. Juk šeimos galva vis dar yra vyras, todėl ir paštas siunčiamas jo vardu.
Man ir pačiai yra nutikę įvairiausių kuriozinių situacijų, kaip antai, kartą, perkant spintą. Spinta didžiulė, nepigi, kartu važiuoti paprašiau vieno šeimos draugo, nors paprastai su tokiomis užduotimis susidoroju ir pati. Tačiau tąkart nutiko kitaip ir tai buvo vienas pirmųjų kartų, man atvėrusių akis. Mat, jei to draugo vietoje būtų buvęs mano vyras, aš gal ir toliau nebūčiau to pastebėjusi.
Ko „to“? Ogi to, kaip moterys elgiasi su moterimis, kai kalba eina apie „rimtus dalykus“. Tokiais atvejais moterys pardavėjos tiesiog nekalba su moterimis pirkėjomis, nes... Nes sprendimo priėmėjas juk VIS TIEK yra vyras, tai kam dar bereikalingai vargintis. Atsimenu, kaip tuomet stovėjau be žado, mat mano pastangos išsiaiškinti kažkokias smulkmenas liko bevaisės. Spintą juk gali pirkti tik vyras, todėl ir kalbėtis reikia su juo. Į mano klausimus buvo atsakinėjama mano draugui ir net susierzinus mano pasakyta pastaba, jog, miela ponia, spintą perku ir UŽ JĄ MOKU AŠ, todėl malonėkite pasakoti man, o ne žmogui, tiesiog esančiam kartu, nepakeitė nieko.
Tai nutiko prieš gerus dešimt metų. Ar kas pasikeitė? Na, gal minimaliai, bet ne iš pagrindų. Prieš dvi savaites, pirkdama kompiuterį, iš naujo išgyvenau tokią pačią situaciją. Tiesa, šį kartą jau buvome su suaugusia dukra, kompiuterį pirkau aš, už jį mokėjau aš, tačiau ir vėl atsidūriau statisto vaidmenyje. Aiškinama ir į mano klausimus atsakinėjama buvo mano vyrui. Net ir fiziškai pasisukus į jį. Pardavėjas buvo jaunas, žavus, na, toks, kurį šiek tiek pašiepiančiai būtų galima pavadinti milenialsu. Taigi, šioje šalyje, kur vasario mėnesį moterys šventė penkiasdešimties metų balsavimo teisės jubiliejų, taip greitai niekas nepasikeis.
O kaipgi mano minėtas feminizmas, finansinė nepriklausomybė? Tai tėra gražus tikrosios priklausomybės apvalkalas, skambūs pavadinimai, su tikruoju feminizmu neturintys nieko bendra. Neseniai labai atsargiai bandžiau šią temą panagrinėti kitame savo straipsnyje ir buvau labai maloniai nustebinta komentarų – tokios temos visada poliarizuoja, o diskusija kartais įsiplieskia tikrai karšta ir ne visada maloni.
Komentavusios moterys, gyvenančios Vokietijoje ir Šveicarijoje, rašė beveik tą patį – dėl tokios padėties yra kalti ne nevidonai vyrai, o, deja, pačios moterys. Tos, kurioms ši tvarka patinka ir tinka, svarbu, kad būtų išlaikytas teigiamas išorinis paveikslas. Ir tos kvotos firmose, stengiantis išlaikyti pusiausvyrą, tėra butaforinės pastangos. Per mažai čia yra pačių moterų, kurios norėtų, o galiausiai – ir sugebėtų ką nors pakeisti.
Gimus dukrai, mane stebino, tiksliau – be galo erzino pažįstamų moterų pasiūlymai dabar man jau susirasti užsiėmimų, kaip antai, komponuoti gėles, užsirašyti į rankdarbių būrelį ar pasieškoti kokios nors kitos veiklos. Kaimynė, gyvenanti name priešais, iki šiol mane sutikusi „pritaria“ ėjimui pasivaikščioti. Kartais palinguoja galvą ir sako, jog tikriausiai einu į parduotuvę „šeimai maisto pirkti ir vėliau gaminti“. Toks yra tikrasis moters paveikslas šioje šalyje.
O kaip išties yra su finansais, jei jau moterys už viską moka pačios? Dirbančios moterys, kurių alga, nepaisant visų „lygių teisių“, vis dar niekaip negali lygiuotis su vyrų, be abejo, finansine našta dalinasi su jais. Tačiau dauguma moterų yra visiškai finansiškai priklausomos nuo vyrų, šie tik nustato pinigų sumas, kiek žmona gauna „namų ūkiui išlaikyti“ (vis dar gajus paprotys atiduoti uždarbį žmonai), o ji jau tvarko kiekvieną į namus parnešamą franką, suprantama, nieko sau neleisdama „savo nuožiūra“, nepasitarusi su vyru. Todėl kai kitą kartą parduotuvėje pamatysite moteris, mokančias už spintas, nepulkite aklai žavėtis finansine jų laisve. Dažniausiai tai tėra dirbtinis oro gurkšnis, prieš sugrįžtant į finansinę (ir kitokią) nelaisvę.
Ar už rankinę parduočiau savo laisvę?
Labai norėčiau. Labai labai norėčiau išdidžiai atsistojusi muštis į krūtinę ir sušukti: „Ne! Niekados!“ Bet tai viso labo tebūtų nesmagus melas. Arba kažkokia iškraipyta dalinė tiesa, pritempta prie mano norimo mano pačios paveikslo.
Suprantama, dabar jau už rankinę ar dvi neparsiduočiau. Bet jei ta rankinė staiga atsidurtų prabangaus, odinėmis sėdynėmis apmušto automobilio salone? Automobilio, ką tik išriedėjusio iš gamyklos, tokio, kuris galėtų priklausyti man ir nuvežtų mane išskirtinės vakarienės?
O už tviskančią vilą ant jūros kranto? Už palmes, už saulę kiekvieną dieną? Žinoma, „parsiduočiau“ skamba labai nemaloniai ir įžeidžiamai. Gal „paaukočiau savo laisvę, nepriklausomybę, dėl savo saugumo ryžčiausi gyventi pagal kito žmogaus diktuojamas sąlygas“? Irgi nelabai kaip.
O „gyventi kartu iš meilės, gyventi viskuo aprūpintai ir saugiai“? Jau kiek kitokia spalva. Ir skamba nebe taip grėsmingai, kaip parsiduoti, paaukoti. Tik ar tai nėra tas pats, tik kiek švelniau pavadinta? Juk ateiti ant gatavo yra taaaip patogu, o ir apgaulingai vilioja...
Teta mane mokė būti nepriklausomą, išdidžią, tvirto stuburo. Mama mokė, kad esu nelabai ko verta, nes „visiškai“ nesugebu tvarkytis su pinigais. Liūdniausia, kad galiausiai patikėjau tuo, jog nesugebu. Nežinau, kodėl, gal gyvenant tokioje šalyje man taip pasirodė patogiau?
Prireikė ne vienerių metų, kad atsipeikėčiau. Kad pradėčiau dirbti savo visiškai finansinei nepriklausomybei, o ne pseudofeminizmui palaikyti. Man teko iš naujo pažinti save, mokytis, kaip teisingai elgtis su pinigais.
Kita vertus, negaliu sakyti, kad mano elgesys su pinigais iki tol buvo visiškai netinkamas, tiesiog man kalte kalė į galvą, jog turiu aukoti viską kitiems, o pačiai turėti pinigų yra egoistiška ir gėdinga. Skamba absurdiškai? Labiau liūdnai, mat pažįstu daugybę moterų, kurios gyvena su tokiomis ir panašiomis joms į galvas instaliuotomis virusinėmis sistemomis. Sistemomis apie gėdą, kaltės jausmą, aukojimąsi, pinigų purvinumą ir jų pačių egoizmą. Ir išlįsti iš tokios kitų užsuktos spiralės dažniausiai būna ypač sunku, nes parazitinės, kenkėjiškos nuostatos, atsineštos iš tėvų namų, dažniausiai valdo visą likusį gyvenimą...
