Šiandieniuose moksliniuose tyrimuose teigiama, kad priverstinis buvimas namuose vidinę sumaištį tik dar padidino. Kad žmonėms didžiausia kankynė sėdėti namuose, žinojo dar XVII a. prancūzų filosofas Blaise’as Pascalis. Kiek pašiepdamas, jis iš šitokio nemokėjimo būti savo namuose kildino ne tik žmogiškąjį socialumą ir pramogų poreikį, bet ir geografinius atradimus ar karo žygius. Antra vertus, fiziniai suvaržymai gali būti akstinu „pakeliauti“ po savo vidų ir pabandyti suvokti, o kas gi ten vyksta.
O ten veikiausiai vyksta begalė dalykų. Pandemija, darbas namuose, nuolatinis buvimas su namiškiais nedideliame plote ir darbas internetu kelia įvairiausių emocijų – nejaukumą, nuovargį, susierzinimą, nerimą, įtampą, pyktį. Gal tokios emocijos kyla ne visiems, galbūt kai kas patiria jaukumą ir ramybę – žmonės juk skirtingi. Tačiau kad ir kokios emocijos kiltų, atidžiai tyrinėdami, kaip jaučiamės, tikriausiai netruksime pastebėti, kad jausenų gerokai daugiau nei jų pavadinimų.
Reikia pripažinti, kad kalbėti apie tai, ką išgyvena, žmonėms niekada nebuvo lengva. „Nėr vardo tinkamo, yra tik jausmas“, – sako Goethės Faustas, paprašytas apibūdinti savo santykį su Dievu. Daugelis mūsų šią citatą nesunkiai perkeltume į savo emocinio gyvenimo aprašymą. Ar tai reiškia, kad psichinės sveikatos specialistai teisūs sakydami, kad paprastai esame emociškai neraštingi, nemokame savo emocijų net įvardinti, ką jau kalbėti apie gebėjimą su jomis dorotis?
Ir išties, kalbėdami apie savo emocijas ganėtinai retai peržengiame pagrindinį šešetuką, sudarytą džiaugsmo, nuostabos, liūdesio, pykčio, pasibjaurėjimo ir baimės. Žinoma, suprantame, kad kiekviena šių emocijų turi daugybę atspalvių, tačiau kaip juos atskirti? Ir kuo čia gali padėti filosofija?
Paprastai manoma, kad filosofai domisi protu ir racionalumu, o emocijos jiems tėra antraeiliai dalykai, ne tik nerūpintys, bet netgi trukdantys mąstyti. Visgi tai ne visai tiesa. Taip, daugybė filosofų domėjosi išskirtinai mąstymu, netgi manė, kad mąstymas yra tikroji žmogaus savastis. Tačiau kai kurie svarstė ir apie emocijas. Galbūt iš jų galima būtų pasimokyti kiek neįprasto būdo kalbėti apie emocinį savo gyvenimą.
Vienas iš tokių mąstytojų – XVII a. gyvenęs Nyderlandų filosofas Baruchas Spinoza manė, kad emocijos yra kūno savybės. Jos esą kyla ne iš racionalaus proto, bet iš kūno susidūrimo su pasauliu – įvairiomis sąlygomis ir aplinkybėmis, ir, žinoma, kitais kūnais. Todėl sudėtingą emocinį pasaulį, B. Spinozos manymu, geriausia pradėti aiškintis nuo paprastų dalykų.
Koks yra svarbiausias kūno tikslas? – klausė jis. Valgyti, daugintis, judėti? Kone visus greitai į galvą šaunančius atsakymus B. Spinoza apibendrina vieninteliu žodžiu: išlikti. Kūnas, kaip ir kiekvienas daiktas, kiek galėdamas stengiasi išsaugoti savo būtį. Tas savisaugos siekis yra pati kūno esmė. Apmąsčius ir įsisąmoninus šį siekį jis virsta troškimu išlikti – štai ir turime pamatinę žmogišką emociją. Vis dėlto žmonėms, skirtingai nei akmenims ar medžiams, rūpi dar ir išlikimo kokybė. Todėl yra dar dvi svarbios emocijos – džiaugsmas (būsena, kai žmogus išlieka vis kokybiškesnis, t. y. tobulėja) ir sielvartas (būsena, kuria žmogus pereina į mažesnį tobulumą).
Iš šių pamatinių emocijų derinio bei jų santykio su išorinėmis priežastimis Spinoza kildina kitas emocijas. Pavyzdžiui, „meilė yra džiaugsmas, lydimas išorinės priežasties idėjos; o neapykanta yra ne kas kita, kaip sielvartas, lydimas išorinės priežasties idėjos“. Kitaip tariant, nei meilė, nei sielvartas neatsiranda savaime, jiems reikia kažkokios išorinės priežasties. Taip pat ir kitos emocijos: „viltis – nepastovus džiaugsmas, kylantis iš būsimo arba buvusio dalyko, dėl kurio baigties abejojame, vaizdo“, o „baimė – nepastovus sielvartas, kylantis taip pat iš abejotino dalyko vaizdo“, ir t. t. Taip dėliodamas skirtingus pamatinių emocijų ir aplinkybių derinius B. Spinoza gauna plačią emocijų paletę.
Tokia emocijų kombinatorika gali pasirodyti keista: na ir kas, kad dėliodami šiuos derinius galime gauti be galo daug rezultatų? Ogi tas, atsakytų B. Spinoza, kad neturėtumėte pernelyg krimstis, jog negalite aiškiai pasakyti, ką jaučiate. Galimų emocijų yra gerokai daugiau, nei turime joms pavadinimų, o ir tie patys atsirado iš įpročio, ne analizės. Maža to, galimų emocijų yra daugiau, nei jūs kada nors patyrėte. Bent jau mane, susidūrus su keblumais nupasakoti savo jausenas, tai šiek tiek guodžia.
Svarbu ir tai, kad kūniška emocijų kilmė filosofui leidžia paaiškinti jų poveikį. Juk jei jos būtų mąstymo dalis, tokias emocijas galėtume apraminti racionaliais argumentais. Tačiau kadangi taip nėra, B. Spinoza pripažįsta, kad „kurios nors emocijos jėga gali tiek viršyti kitus žmogaus veiksmus, kad toji emocija atkakliai žmoguje laikysis“. Net neabejoju, kad esate patyrę akimirkų, kai apimti pykčio, sielvarto ar netgi džiaugsmo paprasčiausiai negalėjote nieko kito daryti.
Ir dar. B. Spinoza žino kitą svarbų dalyką – tos pačios emocijos didina viena kitą: atsakydami neapykanta į neapykantą jokiu būdu jos neįveiksime. Tam reikia priešingos emocijos – neapykantą gali įveikti meilė. Būtų gerai, tik meilei, kaip minėta, reikalinga išorinė priežastis, geriausia ta pati, kuri ir kelia neapykantą. Jei jau atsidusote, kad mąstytojas yra paruošęs pamokslą apie meilę priešams, neskubėkite. B. Spinoza nėra naivus, jis žino, kad vos panorėjus meilės priešams nekyla. Todėl reikia ieškoti kitų būdų.
Vadinamojo dėmesingo įsisąmoninimo mokytojai neretai sako, kad žalingų emocijų įveika yra susijusi su jų įsisąmoninimu. Nyderlandų filosofas manė panašiai: geriausias būdas emocijos poveikiui nugalėti – ją apmąstyti. Paradoksalu, tačiau patekusi į mąstymo sferą emocija liaujasi buvusi vien tik kūniška. Įsisąmoninta emocija yra kiek kitokia nei neįsisąmoninta. Mažiau grėsminga, lengviau suvaldoma.
O juk būtent dėl to žmonės ir bando suprasti savo emocijas.
