Vos prieš šimtą metų atrasti hormonai tapo viena įdomiausių tyrimų sričių. Jau dabar jie skaičiuojami dešimtimis ir, regis, reguliuoja beveik visą žmogaus gyvenimą. Jie atsakingi už tai, kad tunkame ir už tai, kad plonėjame, nuo jų priklauso mūsų odos ir plaukų grožis, ūgis ir raumeningumas, jie skatina mus džiaugtis ir nerimauti, sukelia cukrinį diabetą ar osteoporozę. Šįsyk pakalbėkime apie tuos, kurie mus paverčia vyrais ir moterimis. „Nors pačią lytį apsprendžia X ir Y chromosomos, tai, kad atrodome kaip vyrai arba kaip moterys, lemia lytiniai hormonai, – sako Santariškių klinikų Endokrinologijos centro direktorius prof. Vaidotas Urbanavičius. – Hormonų sintezę reguliuojanti sistema gana sudėtinga, vieną svarbiausių vaidmenų čia vaidina hipofizė – mažutė, žirnio dydžio, vos pastebima liaukutė smegenų kaktinėje zonoje. Ji, sąveikaudama su pogumburiu, duoda signalą gamintis lytiniams hormonams. Patys lytiniai hormonai gaminasi daugiausia lytiniuose organuose. Vyrų sėklidės gamina vyriškus hormonus (androgenus), svarbiausias jų – testosteronas, o moterų kiaušidės – moteriškuosius: estrogenus ir progesteroną. Pagrindinė visų šių hormonų funkcija paprasta – pratęsti giminę. Testosteronas reguliuoja spermos gamybą, o moteriški hormonai – menstruacinį ciklą.“ Beje, tiek vyrai, tiek moterys turi ir priešingos lyties hormonų.

Žmonos ir meilužės

Testosteronas daro nemažą įtaką kaulų augimo procesui, skatina formuotis raumenis, didina kūno plaukuotumą, lemia žemą balso tembrą. Jis dar vadinamas seksualumo ir agresyvumo hormonu, nes skatina mūsų libido, aktyvumą, energingumą, norą konkuruoti, kovoti, ginčytis. Moterų organizme testosteronas gaminasi antinksčiuose.

O štai už moteriškus apvalumus ir tą ant mūsų šlaunų, sėdmenų ir kitų kūno vietų besiformuojantį riebalinį audinį turėtume padėkoti estrogenams. Jie taip pat mus apdovanoja gražia oda, žvilgančiais plaukais, švelniu balsu ir maloniu charakteriu.

Jei viską lemtų tik hormonai, didelį kiekį androgenų turintis vyras būtų aukštas, raumeningas, plačių pečių, siaurų klubų, gerokai apžėlęs, gal net šiek tiek spuoguotas, gana piktas ir savo neginčytinas tiesas dudenantis sodriu bosu. Moteriškųjų hormonų nestokojanti dailiosios lyties atstovė būtų ne itin aukšta, didele krūtine, plačiais klubais, lygia oda, žvilgančiais plaukais ant galvos ir beveik beplaukė kitose vietose, švelnaus charakterio ir aukšto balso tembro. Gamta pasielgė tikrai išmintingai apdalindama lytis būtent šiais bruožais.

Fotolia nuotr.

Testosteronas pasirūpina, kad vyrai turėtų pakankamai noro ir spermos pradėti kūdikį bei energijos jį apginti nuo priešų, aprūpinti šviežia bizonų mėsa. Moteriškieji hormonai ne tik suteikia moteriai galimybę pastoti, išnešioti ir išmaitinti kūdikį, bet ir apdovanoja ją noru tuo kūdikiu rūpintis, kol šis atsistos ant kojų.

Šie tipiški tikro vyro ir tikros moters bruožai ilgus tūkstantmečius padėdavo žmonėms teisingai pasirinkti tinkamiausią partnerį. Deja, pasaulis apvirto aukštyn kojomis. Ilgakojės, liesos ir siauraklubės manekenės tapo gerokai populiaresnės už apvalainas, vaisingumu trykštančias potencialias mamytes, o šiurkštokus, plačiapečius mačo apžėlusiomis krūtinėmis iš poravimosi rinkos vis dažniau išstumia puošnūs, švelnūs, mergaitiškų bruožų turintys metroseksualai. Neverta tuo stebėtis – keičiantis lyčių vaidmenims, svarbūs tampa visai kiti hormonai. Jei darysime prielaidą, kad į paauglius berniukus panašios merginos turi daugiau testosterono nei kitos, turėsime sutikti ir su tuo, kad didesnis yra ir jų libido. Kitaip tariant, jos labiau sutvertos mylėtis nei gimdyti. Galimybė mylėtis nepastojant šiuolaikinėje visuomenėje neretai traktuojama ne kaip trūkumas, o kaip pranašumas. Ypač kai kalbame apie santykius be įsipareigojimų. Dabar aišku, kodėl į žmonas vyrai renkasi vaisingiau atrodančias moteris, o meilužėmis tampa podiumų gražuolės. Testosteronas mums būtinas ir siekiant karjeros. Tyrimai rodo, kad daug pasiekusios moterys šio hormono išties turi daugiau nei kitos.

Galimybė mylėtis nepastojant šiuolaikinėje visuomenėje neretai traktuojama ne kaip trūkumas, o kaip pranašumas.

Keičiasi ir vyrų vaidmuo. Galimybė apvaisinti – vis dar svarbi, tačiau ne mažiau svarbus yra ir vyro gebėjimas dalintis su antrąja puse vaiko priežiūra. Mums nereikalingi testosteroniniai žaliūkai, galintys apginti namus nuo laukinių žvėrių. Svarbiau, kad vyras netingėtų keltis naktį prie verkiančio vaiko ir nesibodėtų pakeisti jam sauskelnes, o tam jau reikėtų „įjungti“ savo moteriškąją pusę. Vis dėlto net ši teorija negali paaiškinti, kodėl vyrams vis dar gražios didelės moterų krūtinės ir kodėl jų nežavi aukštą androgenų lygį rodantys moterų ūsiukai bei plaukuotos kojos. Keista ir tai, kad mums vis dar nepatinka apvalainų klubų vyrai spiegiančiais balsais. Gal tai – tik laiko klausimas?

Hormonai nėra visagaliai

Gydytojas endokrinologas V .Urbanavičius pritaria, kad hormonai mūsų išvaizdai ir būdo bruožams daro nemažą poveikį ir kad tam tikras tendencijas įžvelgti tikrai galima, tačiau siūlo to neabsoliutinti. „Daug lemia ir paveldimi dalykai, gyvenimo būdas, audinių jautrumas. Tai, kad moteris yra aukšta, o jos krūtinė maža, nebūtinai reiškia, kad jai trūksta moteriškų hormonų. Tokios taip pat sėkmingai pastoja ir išnešioja vaikus. Žmonių audiniai gali reaguoti skirtingai. Tarkim, vienam nuo tam tikro kiekio testosterono ims augti spuogai, kitam – ne.

Ne paslaptis, kad tamsaus gymio pietietės labiau linkusios į hirsutizmą (vyriško tipo plaukuotumą), bet tai anaiptol nereiškia, kad jos turi daugiau androgenų, – sako V. Urbanavičius. – Tas pat ir su elgesiu. Ar žmogus gebės kontroliuoti savo agresyvumą, labai priklauso nuo auklėjimo, o seksualumui, ypač moterų, didelę įtaką daro psichoemociniai veiksniai.“ Tyrimai, atlikti su beždžionių patelėmis, parodė, kad, medicininėmis injekcijomis padidinus testosterono kiekį, jos elgėsi agresyviau, rodė didesnį susidomėjimą seksualiniais ryšiais. Gydytojas endokrinologas neslepia, kad ir moterims kuriami specialūs androgenų turintys preparatai lytiniam šaltumui įveikti, tik dar nėra girdėjęs, kad jie būtų labai veiksmingi. Kita vertus, moterų seksualumui ne mažiau svarbus ir estrogenų poveikis. Mūsų noras mylėtis natūraliai padidėja ovuliacijos periodu, kai yra didžiausia tikimybė pastoti. Nors vyrams psichoemociniai veiksniai taip pat svarbūs (jų erekcija gali dingti nuo paprasčiausios pašaipios replikos), vis dėlto reikia pripažinti, kad hormonai jų libido veikia kur kas labiau nei moterų, – jokia psichologija negali paaiškinti savaiminių rytinių erekcijų, užtat puikiai žinome, kad ryte testosterono koncentracija kraujyje yra didžiausia.

Fotolia nuotr.

Individualiomis savybėmis galima paaiškinti ir tai, kad moteris skirtingai veikia ciklo svyravimai. Vienos, užkluptos priešmenstruacinio sindromo (PMS), tampa piktos kaip liūtės, kitos ima verkti net dėl nulūžusio nago, o trečios nepatiria nieko panašaus, tad įtariai žiūri į pirmąsias manydamos, kad PMS šioms tėra kvailų poelgių priedanga ar legalus leidimas išdėti visus į šuns dienas. Iš tikrųjų hormoniniai svyravimai būdingi visoms moteris, tačiau reakcija į juos priklauso pirmiausia nuo nervų sistemos stabilumo.

Hormonų ir savijautos sąveika yra abipusė. Ne tik mes reaguojame į endokrininės sistemos svyravimus, bet ir sistema reaguoja į mūsų elgesį. Pasak V. Urbanavičiaus, tolimas skrydis į kitą žemyną gali sutrikdyti mergaitės menstruacijų ciklą ne vienam mėnesiui. Niufaundlando universitete (Kanada) atlikti tyrimai parodė – vedybos ir ilgiau nei 5-erius metus trunkanti vaikų priežiūra testosterono kiekį vyrų kraujyje gali sumažinti net 30 proc., o atsitraukus nuo atžalų priežiūros ar išsiskyrus su nuolatine partnere, hormonų pusiausvyra greitai atsikuria. Šią gamtos išdaigą, pasak mokslininkų, lengva paaiškinti ir pateisinti – sumažėjęs testosteronas sumažina vyrų norą poruotis, tad tai susituokus ir susilaukus vaikų apsaugo nuo neištikimybės. „Šie dėl psichologinių priežasčių atsiradę nuokrypiai negali būti labai reikšmingi, – įsitikinęs prof. V. Urbanavičius. – Žmogaus organizmas yra pernelyg galinga savireguliacinė sistema, kad taip lengvai pasiduotų. Jis dirba kaip kompiuteris net pačiam žmogui šiame procese sąmoningai nedalyvaujant. Kalbant apie gyvenimo būdo įtaką, endokrininę sistemą bene labiausiai veikia sutrikęs darbo ir poilsio režimas, miego trūkumas,ir užsitęsęs stresas.“

„Hormonizuoti“ per prievartą

O kaip dėl hormonų, kurių gauname iš aplinkos? Sako, jie kalti dėl vyrų moteriškėjimo, nevaisingumo problemų, vis didėjančio nutukimo. Vakarų šalyse fiksuojamas spermatozoidų koncentracijos mažėjimas neretai siejamas su tuo, kad vyrai pernelyg dažnai vartoja produktus, turinčius moteriškiems hormonams artimų medžiagų fitoestrogenų. Žinomiausias jų šaltinis – sojos, bet yra ir kituose augaluose – žirniuose, pupelėse, grybuose, kopūstuose, šermukšniuose. Aišku, retas vyras šių augalų prisivalgo tiek, kad sumoteriškėtų. Teigiama, kad kur kas didesnį pavojų kelia plastike esantis kaip sintetinis estrogenas veikiantis bisfenolis A. Šito „gėrio“ mūsų gyvenime tai jau tikrai netrūksta – pradedant kanalizacijos ir vandentiekio vamzdžiais iš polivinilchlorido, baigiant alučiu iš plastikinių „bambalių“. Dar vienas moteriškų hormonų šaltinis – kontraceptikai. Kalbama, kad juos vartojusios ir vėliau pastojusios moterys dalį estrogenų perduoda ir įsčiose esančiam vaisiui. Na, ir, žinoma, – augimo hormonai, o šių neva gausu mūsų valgomoje fermose auginamų gyvūnų mėsoje ir piene.

Mums nereikalingi testosteroniniai žaliūkai, galintys apginti namus nuo laukinių žvėrių. Svarbiau, kad vyras netingėtų keltis naktį prie verkiančio vaiko.

Endokrinologas Vaidotas Urbanavičius šias sąmokslo teorijas vertina gana atsargiai. „Vienintelis tikrai žinomas papildomų hormonų šaltinis yra fitoestrogenų turintis maistas, bet vargu ar jo kas nors suvalgo tiek, kad tai padarytų didesnį poveikį visai endokrininei sistemai, – sako jis. – Kontraceptikuose hormonų, be abejo, yra nemažai, bet jie nelinkę kauptis organizme. Tam tikras jų kiekis užtikrina, kad neįvyktų ovuliacija, bet jei moteris pastojo, vadinasi, ovuliacija įvyko. Tai rodo, kad šį procesą stabdančių medžiagų organizme nebėra. Dėl augimo hormonų žinau tik tiek, kad tie, kuriuos naudojame žmonėms gydyti, yra labai brangūs, tad sunkiai įtikima, kad jais būtų šeriamos vištos ar kiaulės. Tokia mėsa turėtų būti aukso vertės.“ Beje, panašiai tvirtina ir gyvulių augintojai. Pasak šių, kur kas pigiau kurti veisles greitai augančių gyvulių ir šerti juos svorį sparčiai didinančiu pašaru, nei kiekvienam viščiukui leisti hormonus.

Na, o kaip dėl plastikinių butelių? Endokrinologas V. Urbanavičius mano, kad didesnį poveikį vyrų sveikatai daro ne buteliai, o juose esantis alus. „Dėl alkoholio vartojimo pasikeičia medžiagų apykaita. Sutrikus metabolizmui, dalis vyriškų hormonų labai lengvai pasišalina per šlapimą, virškinimo sistemą, tad atsiranda jų trūkumas. Galima sakyti, kad daug geriantys vyrai moteriškėja. O štai moteris alkoholis veikia atvirkščiai. Padidėjus kepenims, didėja antinksčiai, o šie gamina daugiau testosterono, taigi daug gerianti moteris gali suvyriškėti – pasikeisti jos balso tembras, eisena, figūra. Ne mažiau endokrininę pusiausvyrą trikdo ir nutukimas, nes riebalinis audinys taip pat sintetina nedidelį hormonų kiekį. Tiek per mažai, tiek per daug riebalų neigiamai veikia moterų vaisingumą.“

Shutterstock nuotr.

Jei hormonai tokie galingi, galbūt galėtume juos vartodami pasiekti įspūdingų rezultatų – užaugti norimo ūgio, sukurti geidžiamas kūno formas, sušvelninti charakterį, tapti seksualesni ar kovingesni. Tiesą sakant, tai daroma jau senokai. Nustatyta, kad JAV ir Vakarų Europoje per dešimt metų (nuo 2000-ųjų) testosterono preparatų suvartota net tris kartus daugiau. Juos vartoja ne tik sporto salėse kūną iki beprotybės tobulinantys abiejų lyčių atstovai, bet ir tie, kurie nori susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą, energiją, pagerinti smegenų funkcijas. Kažin, ar šiuos procesus pristabdys „Journal of the American Medical Association“ paskelbti tyrimo rezultatai, liudijantys, kad nuo sintetinių testosterono preparatų 30 proc. padidėja širdies priepuolio, miokardo infarkto rizika.

Bene labiausiai endokrininę sistemą veikia sutrikęs darbo ir poilsio režimas, miego trūkumas ir užsitęsęs stresas.

„Kiek galime kištis į žmogaus organizmą, – labiau filosofinis nei medicininis klausimas, – sako V. Urbanavičius. – Tokiu atveju galime ginčytis ir dėl antibiotikų, chirurginių intervencijų ar pan. Vis dėlto manyčiau, kad jei pats organizmas gerai funkcionuoja, griauti jo sistemos, jei nėra būtina, tikrai nederėtų. Anaboliniai steroidai retais atvejais, pavyzdžiui, jei žmogus labai išsekęs, nunykę jo raumenys, gali būti skiriami kaip vaistai. Duodavome jų ir vaikams siekdami paskatinti juos augti, bet kvaila vartoti hormoninius preparatus, kad užsiaugintum didesnę raumenų masę, turėtum gražesnį kūną ar mažiau raukšlių.“