Pavyzdžiui, viena lietuviška sekso prekių parduotuvė pradėjo edukacinę kampaniją, ragindama vidutinio amžiaus moteris keisti požiūrį į seksą. Tai tikrai nebus lengva: seni priesakai byloja, ir mūsų mamos čia pritariamai palinksėtų, kad, susilaukus vaikų ar pasiekus vidutinį amžių, lytinį gyvenimą natūralu aukoti ant kilnesnių tikslų ir pareigų aukuro. O savo seksualines fantazijas, jei jų dar likę, geriau pasilaikyti sau.
Panašios normos neatsirado iš niekur – jas lėmė istorinis-kultūrinis kontekstas, kuriame ne paskutinis vaidmuo tenka visuomenėje įtvirtintam patriarchaliniam požiūriui į moterį. Ironiška, jog šiandien patys vyrai yra tapę ne mažiau kenčiančiomis savo primestų stereotipų apie vidutinio amžiaus moteris ir jų abejingumą seksui santuokoje aukomis.
Kaip „iškęsti“ seksą?
Dar XVIII-XIX amžiuje intelektualai ir net žymiausi daktarai visuomenėje skleidė nuostatą, jog sekso žaidimai yra „žemiausios“ kategorijos troškimas, būdingas tik prostitutėms. Buvo šventai tikima, jog normalioms moterims sekso potraukis yra ir turi būti svetimas, mat toks dalykas kaip moteriškas orgazmas neegzistuoja. Moteris, pajutusias kūniško geismo simptomus, net būdavo skubama „gydyti“, kartais ir radikaliais metodais.
Pavyzdžiui, garsus to meto medikas I. Baker-Brown kaip išeitį siūlė klitorio apipjaustymo operaciją, po kurios „moterys ir vėl tampa geromis žmonomis, maištingos paauglės – klusniomis dukromis, o santuokoje savo pareigos neatliekančios moterys – tikromis motinomis“.
Nenuostabu, kad tokioje socialinėje terpėje populiarumo susilaukė 1894 m. Ruth Smythers knyga „Sekso patarimai vyrams ir žmonoms”. Šioje knygoje moterys mokomos „iškęsti seksą”, siekiant kuo retesnio lytinių aktų periodiškumo, iki minimumo sumažinant kūnišką kontaktą bei demonstruojant visišką pasyvumą bei abejingumą lovoje vyro atžvilgiu. Knygos autorė kvietė moteris imituoti užklupusias ligas, galvos skausmus ir mieguistumą – esą tai puikūs pretekstai, padėsiantys išvengti lytinių santykių su vyru.
Sekso badas ir „moterų isterija“
Stebėtina, kaip ilgai šviesiausi medicinos, psichologijos ir psichoanalizės protai neįžvelgė ryšio tarp niekinamo visuomenės požiūrio į moters seksualinius poreikius ir to, kas šimtmečius nuo Antikos laikų vadinta išimtinai „moteriška“ diagnoze - isterija. Pastarasis žodis senovės graikų kalboje reiškė moters gimdą, dėl kurios sutrikimų moteris esą patirdavo psichologinį stresą, virstantį nevaldomomis emocijomis ir net fiziologiniais sutrikimais.
Hipokratas siūlė paprastą „moters isterijos“ gydymo metodą – susirasti vyrą, susituokti, pastoti. Tačiau turint omenyje, koks iškreiptas požiūris į intymųjį gyvenimą santuokoje buvo patriarchaliniais laikais, nieko keisto, kad „moteriškosios isterijos“ diagnozė iš gydytojų žurnalų niekur nedingo. Priešingai – šia „liga“ būdavo aiškinamas ir pacienčių nerimas, nuotaikų kaita, ir depresija, nemiga, įvairios kitos neurozės ar net fizinės negalios.
Turbūt jau visos esame girdėję apie tradicinį XIX amžiaus moterų isterijos gydymo būdą: daktarai savo pacientėms pirštais atlikdavo klitorio stimuliaciją ir padėdavo pasiekti tai, ką vadindavo „įtampą mažinančiu priepuoliu“. Tačiau įdomiausia tai, kad net ir J.M. Granville sukurtas bei užpatentuotas pirmasis elektromechaninis vibratorius vyrų akyse nebuvo sekso įrankis moters malonumui, orgazmui ar juolab savarankiškam naudojimui namuose – jie vibratorių laikė tik medicinine priemone isterijai malšinti.
Tik žymiai vėliau, XX a., įsitvirtinant lyčių lygybės, moters teisių ir savarankiškumo principams, šios erotinės prekės tapo natūraliu ir mylimu išsilaisvinusios moters malonumo šaltiniu.
Praeities šešėliai
Šiandien daug kas pasikeitę: pasaulis išgyvena sekso revoliuciją, į kurią, tiesa, Lietuva gerokai vėluoja. Medikai seniai nekalba apie dirbtinę „moters isterijos“ ligą. Be to, modernioji psichologija įrodė, jog vyrų psichologiniai išgyvenimai yra nemažiau ryškūs ir dramatiški, o lytis čia niekuo dėta... Tačiau ne visos senų įsitikinimų užkardos yra pralaužtos. Vis dar gajus požiūris, kad susituokusi, pagimdžiusi ar trečiąją dešimtį metų pasiekusi moteris, priešingai nei vyras, turėtų imti „gyventi“ kitais dalykais, slopindama savo libido ir lytinę aistrą. Toks požiūris žlugdo ne tik moters asmeninę laimę, bet ir santuoką, kuri tuomet tampa abiejų sutuoktinių psichologinei sveikatai pavojingais spąstais.
Kodėl taip yra, lengviausia įsitikinti prisimenant moderniosios psichoterapijos pradininką Z. Froidą. Apie jo požiūrį į seksą, sekso troškimų lemiamą poveikį mūsų gyvenimams, patarimus seksualinei pusiausvyrai ir klaidas, kurių net Froidas neišvengė vertindamas moterišką libido, kalbėsime kitame straipsnyje.
O visas damas, kurios myli gyvenimą ir nebijo iš jo pasiimti viską, kas joms priklauso, kviečiame į aukštųjų akimirkų parduotuvę Romantika.lt.
Užsakymo nr.: PT_70494126
